Kūrybine energija degančios moters niekas nesustabdys

Stipri, ryžtinga, kūrybinga asmenybė, deganti nerimstančia ugnimi, dažnai tampa fakelu, uždegančiu kitus, ir taip duoda startą dideliems darbams. Toks savotiškas fakelas yra ir Audronė Šlyterienė, Dielinės kaimo (Šunskų sen., Marijampolės sav.) gyventoja, menininkė, Marijampolės moksleivių kūrybos centro prevencinio ir projektinio darbo metodininkė, daugiausia čia skirianti dėmesio amatams ir etninei kultūrai, Marijampolės kraštotyros muziejaus muziejininkė, „Gegužraibės“ bendruomenės, jungiančios šešis kaimus, pirmininkė, Marijampolės „Zonta“ klubo narė (buvusi ir prezidente), asociacijos „Frankofonas“ narė, liaudies menininkų klubo „Mūza“ narė. Ir tai – dar ne viskas. Prie savo aktyvios visuomeninės veiklos A. Šlyterienė pridėjo ir seną savo svajonę – dainavimą. Beveik metus ji dainuoja folkloro ansamblyje „Žvirgždė“, o Marijampolės kraštotyros muziejaus „Dijutojos“ kolektyve, kurį sudaro keturios moterys, dainuoja sutartines, giesmes – viską, kas atėję iš amžių glūdumų.

Graži kultūrinė šviečiamojo pobūdžio veikla Šunskų seniūnijoje (tradiciniai duonos kelio renginiai, gamtosaugai skirtos akcijos, orientuotos į vaikų ir jaunimo užimtumo skatinimą, kraštotyrinės medžiagos rinkimas ir kt.), į kurią įsitraukia vis daugiau žmonių, – didžia dalimi A. Šlyterienės entuziazmo vaisiai. O labiausiai stebina tai, kad ši moteris ne tik Dielinės kaime, bet ir Sūduvos krašte – atėjūnė (juk žinia: atėjūnai ilgai senbuvių varstomi tiriamais žvilgsniais, ne iš karto jais patiki ir pasitiki…).

Į Marijampolę – paskui… vyro paskyrimą dirbti

Audronė Šlyterienė – aukštaitė, kilusi iš Pasvalio rajono, mūsų krašte gyvenanti nuo 1983 m.: į Marijampolę ji atvyko paskui savo vyrą, po mokslų gavusį paskyrimą dirbti Suvalkijos sostinėje, buvusioje autoremonto gamykloje. Nuo pat vaikystės kirbėjusio vidinio poreikio kurti vedina ji, baigusi vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą. Tuometis studentų gyvenimas buvo neatsiejamas be vasaros statybos būrių, kai jauni žmonės, norėdami užsidirbti, leisdavosi į tokio pobūdžio kelionę visai vasarai netgi tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos. Būsimajai diplomuotai menininkei Audronei tokia SSB (studentų statybinio būrio) praktika, įnešusi lemtingus pokyčius ir į jos asmenį gyvenimą, buvo Jakutske. Į tolimą kraštą lietuvių studentų komanda vyko „apsiginklavusi“ iki dantų: joje buvo ne vien būsimi statybininkai, bei ir savi virėjai, net dailininkas savas. Štai taip ten atsirado ir Audronė, kuriai Jakutske ne tik maistą teko gaminti, bet ir propagandinius plakatus piešti. Iki šiol nepamiršta, kaip kone pustrečio mėnesio ant 4X1,5 metro skydo rašė Brežnevo kalbos citatą, kurioje buvo per 2 tūkstančius žodžių… Dabar, rodos, juokinga: juk, ko gero, niekas to plakato neskaitė, niekam jo nereikėjo, o štai darbo įdėta buvo tikrai daug…

Ten, už poliarinio rato, 11 tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, Audronė susipažino su savo būsimu vyru Alvydu, tuomečio Kauno politechnikos instituto studentu, SSB „tolimųjų reisų“ senbuviu (A. Šlyteris SSB praleidęs iš viso keturias vasaras). Po metų pora Lietuvoje jau šventė vestuves. A. Šlyteris, kilęs iš Jurbarko, baigęs institutą paskyrimą dirbti, kaip minėta, gavo į Marijampolę, šiek tiek vėliau čia atvyko ir jauno specialisto žmona.

Marijampolėje save realizuoti pradėjo nuo keramikos

Jaunieji Šlyteriai Marijampolėje apsigyveno gautame bendrabutyje, vėliau – bute. Audronė, pagal specialybę darbo neturėjo, tad kažkokio impulso paskatinta paskambino tuomečiam putliųjų verpalų fabriko (dab. AB „Vernitas“) direktoriui, prisistatė, kas tokia esanti, ko siekianti. O siekė moteris, rodos, nedaug: kūrybines ambicijas realizuoti. Nors labai kažko ir nesitikėjo, bet tas skambutis buvo lemtingas. Direktorius pasvarstė ir nusprendė įkurti fabrike keramikos dirbtuves, kurių vadove tapo A. Šlyterienė, ten dirbusi iki 1990 m. Šis gyvenimo ir kūrybos etapas, kaip pamena moteris, buvęs tikrai mielas: ji ir dar trys žmonės čia gamino keraminius suvenyrus, mielus niekučius. Iš pradžių pagal užsakymus, o vėliau pardavinėjo ir „Gulbėje“ (prisimena – niekada ilgai neužsibūdavo, kaipmat „išnešdavo“).

Dabar sveikata neleidžia panirti į keramikos pasaulį kaip kūrėjai, tačiau savo patirtį A. Šlyterienė su entuziazmu perduoda kitiems. Moksleivių kūrybos centre ji vadovauja keramikos būreliui: išaiškina būrelio lankytojams technologijas, tačiau į procesą nesikiša – taip geriau ugdoma fantazija…

Sūduvos krašte sunkiai prigijo

Prieš daugiau nei 10 metų Šlyteriai, jau „pabuvę“ marijampoliečiai, išgirdo žemės šauksmą: nusipirko seną sodybą Dielinės kaime, pradėjo namo statybas, jau suvokdami, kad niekur iš šio krašto nebėgs. Audronė neslepia: ir ji, ir jos vyras sunkiai prigijo Sūduvos žemėje. Trūko ir kitokios gamtos, ir žmonių bendravimo būdas čia buvo kitoks. Čia žmogus naują žmogų ilgai laikys per atstumą, įtariai žiūrės, kol atsivers, prisileis prie savęs. Tai ypač pasijautė vos persikėlus į savo namus Dielinėje. Ką ir kalbėti – juk vis dėlto jie čia buvo atėjūnai… Bet… „Šunų nepaleidome, tvoromis neapsistatėme, – sako A. Šlyterienė, – tad žingsnis po žingsnio, ir ledai pajudėjo.“ Nors nelengva buvo: kaimo tradicijų tarsi nebelikę, neliko ir visuotinių talkų, o bet kokia pagalba kaimynui jau nesuvokiama be iškart pateikiamo atsiskaitymo.

Pirmiausiai Šlyteriai susidraugavo su kaimynystėje gyvenančiais Albina ir Jonu Senkais. Senieji Dielinės gyventojai, turintys brandžią metų ir darbų patirtį, ypač Jonas Senkus, daug papasakojo apie vietovę, senuosius šio krašto amatus. Kartą, kai šeima į kuriamą sodybą dar tik važinėjo iš miesto, senas žmogus patarė likusius Šlyterių 5 arus žemės apsėti rugiais. Paklausė naujakuriai kaimyno, užsėjo. Kaip tyčia tą vasarą Senkų rugiai niekais nuėjo: tai žąsys nulesė, tai lietus iškapojo… O Šlyterių rugiai vešėjo. „Auginsime mūsų rugius“, – į kaimyno aimanas atsakiusi tada Audronė. Kai rugiai subrendo, susimąstė, ką dabar daryti – juk joks kombainas nevažiuos penkių arų pjauti. Čia išeitį pasiūlė kaimynas, pasiūlydamas dalgiais rugius nupjauti, spragilais, kuriuos buvo išsaugojęs, iškulti. Taip ir padarė, o kartu kilo mintis: juk galima tokią talką kaip šventę visam kaimui padaryti! Štai taip atsirado duonos kelio šventės Šunskų seniūnijoje, tapusios tradicija, išgarsinusios šį kraštą.

Tiesa, kol renginys įsišaknijo, Audronei teko prasibrauti pro jau įprasto kaimo žmonių įtarumo šydą. „Aha, savo namus norėjo parodyti…“ – pasiekė A. Šlyterienę pirmojo „Duonos kelio“, vykusio Šlyterių sodyboje, atgarsiai. „Ai, Alenskai ir taip bepročiai, visus priimantys,“ – tokie „komplimentai“ sklandė po kaimus po antrojo „Duonos kelio“ susiėjimo, vykusio Alenskų sodyboje. O kai jau trečią kartą „Duonos kelią“ priėmė Kurdeikos, visi staiga užsičiaupė: čia – rimta, tikra, vadinasi, ne vieta paikiems juokeliams. Taigi, kaip teigia Audronė, dabar jau galima džiaugtis bendruomenės susitelkimu organizuojant ne vien „Duonos kelią“… Jau yra buvę 6 „Duonos kelio“ renginiai. Paskutinysis, pernykštis – Karužų kaime kuriamame botanikos sode, kuriame taip pat nuoširdžiai talkina „Gegužraibės“ bendruomenės nariai. „Duonos kelio“ kaip talkos idėją jau perėmė ir kitų kaimų bendruomenės, pajutusios, kad taip galima žmones sutelkti ir darbui, ir poilsiui, ir senųjų tradicijų puoselėjimui.

Pakilus iš ligos – stulbinami vėriniai iš karoliukų

Visą siautulingu greičiu įsuktą A. Šlyterienės gyvenimo ritmą prieš keletą metų iš dalies sustabdė liga. Moteris neslepia, kad sunku buvo išgirsti diagnozę, susitaikyti su ja: juk ji ne iš tų, kurios guodžiasi – pas ją paprastai eina guostis. Kaip dabar pamena, kai važiavo automobiliu su ta žinia iš Kauno į Marijampolę. Kokius septynis kilometrus per ašaras kelio nematė – taip buvo užvaldęs savęs gailestis, netgi į sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui įvažiavo. Paskui staiga suėmė save į rankas – nustatyta diagnoze niekas dar nesibaigia. Savęs gailėjimąsi visiškai nugalėti padėjo ir moterys, kurias buvo ištikęs panašus likimas. Audronės netgi viena draugė, sirgusi ta pačia liga, neišgyveno – jos mirtis buvo sunkesnis išbandymas nei galvojimas apie savo dalią.

…Po operacijos teko atsisakyti keramikos, tapusios dvasine atrama ir širdies džiaugsmu, tačiau sustiprėjusi intuicija sakė, kad ne viskas prarasta. A. Šlyterienė, prieš dvejus metus iki ligos buvo neakivaizdžiai baigusi dailės pedagogiką Kauno kolegijoje, tad, nors pačiai negalima sunkiai dirbti su moliu, ji to galės mokyti kitus! Kita netikėta savirealizacijos išeitis – draugės pasiūlymas verti vėrinius iš karoliukų (pirmuosius karoliukus draugė jai, dar tebesergančiai, ir atnešusi). Kadangi potraukį rankdarbiams A. Šlyterienė atsinešusi iš savo tėvų šeimos, pasiūlymą priėmė, o vėliau ir visiškai į tą darbą pasinėrė. Per devynis mėnesius, kol lipo iš ligos gniaužtų (kaip pati sako, negalavo tik kūnas), ji vėrė. Tuo metu buvo svarbu ne rezultatas, o procesas, reikalaujantis ypatingo kruopštumo, kantrybės, kūrybinės fantazijos, tad atsivėrusį tuščią laiko tarpą priėmė kaip dovaną ir užpildė ypatingais rankdarbiais. Per tą laiką suvėrė per 200 meniškų vėrinių. Išties toks karoliukų vėrimas – itin daug laiko reikalaujantis procesas. Kaip sakė A. Šlyterienė, paprasčiausiam vėriniui reikia ne mažiau kaip 20 valandų, o sudėtingesnis darbas ir dvigubai daugiau valandų pareikalaudavęs.

Vėliau Marijampolės kraštotyros muziejaus Saulėračio galerijoje A. Šlyterienė kartu su savo drauge kauniete fotografe Jolanta Miliūniene surengė darbų parodą „Iš moterų gyvenimo“. Ši paroda stebino A. Šlyterienės, pakilusios iš klastingos ligos ir sugrįžusios į aktyvią visuomeninę veiklą, nepaprastai meniškais vėriniais iš karoliukų.

Po parodos – vėl įprastas gyvenimo ritmas su daugybe pareigų, veiklų. Kitaip A. Šlyterienė negali. Tiesa, dabar joje kaip niekad gyvas savistabos poreikis, verčiantis įsiklausyti į save, aplinką, paklusti dėsniams, kuriuos diktuoja širdis – neklystanti, neapgaudinėjanti, atvirai sakanti, jog kūrybinė gyvenimo energija nenuilsdama kunkuliuoja tavyje tuomet, kai save atiduodi kitiems…

Tiesa, karoliukų vėrimas šiuo metu – jau tik epizodinis užsiėmimas, nors jokiu būdu nepamirštas. Vėrinius Audronė kuria tik dovanoms, retkarčiais – ir parodoms.

„Prapuolusi“ visuomeninėje veikloje

Kaip minėta, A. Šlyterienė vadovauja „Gegužraibės“ bendruomenei. Kurti bendruomenę, vienijančią kelis kaimus, Audronė ryžosi paskatinta Šunskų seniūno Rimanto Lekecko tam, kad kaimo žmonės burtųsi ne tik šventei, bet ir bendram darbui. Tiesa, ji pastebi, kad kaimo žmonės, tapę bendruomenės nariais, norėtų daugiau, nei bendruomenė gali duoti. Norėtų geresnio kaimų apšvietimo, geresnių kelių, kitos praktinės pagalbos, kurios bendruomenė tiesiog nepajėgi suteikti. Kaimuose daugiausia gyvena senyvo amžiaus žmonės, daug našlių. A. Šlyterienė stengiasi aktyvinti jaunimą, kad jis nebėgtų taip masiškai į miestą, kad liktų čia. Štai dėl to orientuojamasi daugiau į šviečiamuosius renginius, kurie žavi ne tik nuoširdžiu tarpusavio bendravimu, bet ir kažką širdyje „užkabina“.

Ar A. Šlyterienė turi laiko sau? Ko gero, nelabai… Su vyru užauginusi tris vaikus, jau sulaukusi ir anūkų, moteris džiaugiasi, kad ją, „prapuolusią“ visuomeninėje veikloje, šeima palaiko. Tomis retomis dienomis, kai nereikia niekur lėkti, Audronė mėgsta šeimininkauti, ypač ruošti maistą, kepamą senovinėje krosnyje pagal senovinius receptus. Tad nereikia nė aiškinti, kad toji krosnis Šlyterių namuose – vienas iš svarbiausių „statinių“…

* * *

Atsiduoti gyvenimo tėkmei, suvokiant, kad visur esi Dievo vedžiojama, – tai išmintis, kuri dažnai ateina per sudėtingus išbandymus. O su branda ateina žinojimas, jog tereikia tiek nedaug: tik vykdyti tvarkingai savo pareigas, mąstant apie išliekamosios vertės kūrimą, bei visą save be jokio gailesčio atiduoti (sugrįš šimteriopai!), kad gyvenimas būtų prasmingas. Tokios mintys, virtusios kasdiene programa, yra Audronės Šlyterienės gyvenimo kredo…

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

Nr. 10 (14), 2013 m. kovo 9–15 d.