Kurdami užmiesčio sodybos grožį, patys liko jo pakerėti

Kai at­ran­di ry­šį su že­me, vi­si su ja susiję dar­bai iš tie­sų būna net­gi ne dar­bai, o tik­ra pa­lai­ma, ku­ri at­gai­vi­na ir kū­ną, ir sie­lą. Štai to­kia fi­lo­so­fi­ja va­do­vau­ja­si ma­ri­jam­po­lie­čiai Da­lė ir Danas RU­DZE­VI­ČIAI, kiek­vie­ną lais­ves­nę nuo dar­bo bei pa­rei­gų mies­te mi­nu­tę ski­rian­tys va­sa­ros so­dy­bai, ku­ri dėl mei­lės že­mei ir dar­bui ta­po tik­ru ro­jaus kam­pe­liu. Kruopš­čiai pri­žiū­ri­ma jų so­dy­bos, esan­čios Rū­dos kai­me (Vil­ka­viš­kio r., Gi­žų sen.), ve­ja, vis­ža­liai me­de­liai ir krū­­mai, sko­nin­gai su­for­muo­ti gė­ly­nai, ak­mens, me­džio, me­ta­lo der­mė so­dyb­vie­tės de­ko­ro ele­men­tuo­se, prie pat va­sar­na­mio dai­liai „įtup­dy­tas“ tven­ki­nys – tai ne tik pe­nas akims. Gra­ži so­dy­bos ap­lin­ka spin­du­liuo­ja jau­kią au­rą, ku­ri trauk­te trau­kia ne vien šei­mi­nin­kus kuo dau­giau lai­ko čia pra­leis­ti, bet bu­ria ir ar­ti­muo­sius, drau­gus, bi­čiu­lius.

 Pa­vel­dė­to­je že­mė­je – prie­bė­ga nuo mies­to triukš­mo

 Iš­puo­se­lė­ta so­dy­ba at­si­ra­do Da­no Ru­dze­vi­čiaus tė­viš­kė­je Rū­dos kai­me. Prieš šiek tiek daugiau nei de­šimt me­tų mir­da­ma Da­no ma­ma vi­siems trims sa­vo sū­nums pa­da­li­jo že­mę. Kiek­vie­nam te­ko po pus­an­tro hek­ta­ro. Pa­vel­dė­ta že­mė smė­lin­ga, ne­der­lin­ga – nė ož­kai ne­bū­tų ką ės­ti iš jos, kaip juo­kau­ja­ma, nors pats kai­mas, ku­rį žmo­nės nuo se­no Šil­kal­niu va­di­na, miš­kų ap­sup­ty­je akį trau­kia gra­žiu gam­to­vaiz­džiu. Da­nas su žmo­na daug ne­gal­vo­jo, ką da­rys su pa­vel­dė­tu skly­pu. „Ne­par­duo­siu tė­viš­kės, – tvir­tai nu­spren­dė jis. – Iš­si­ka­siu tven­ki­nį, pri­si­vei­siu žu­vų, at­va­žiuo­siu pa­žve­jo­ti.“ O kad ir žmo­nai čia bū­tų no­ro at­va­žiuo­ti, na­gin­gas vy­ras pa­ža­dė­jo pir­te­lę pa­sta­ty­ti – tik jiems dviem, mat trys su­tuok­ti­nių vai­kai bu­vo jau su­au­gę, bei­šei­nan­tys iš tė­vų na­mų. Da­nas žo­džių vė­jais ne­lai­dė: ki­bo bu­vu­sios ap­mau­ro­ju­sios kūd­ros vie­to­je kas­ti tven­ki­nį. Dabar šiame 5 arų tvenkinyje, tikroje sodybos puošmenoje, auga ne tik lelijos, bet ir gausiai veisiasi žuvys: lynai, karpiai, net unguriai. Grie­bė­si ir pir­te­lės sta­ty­bų, tie­sa, jau su tam tik­ro­mis pa­tai­so­mis. Mat žmo­na pa­no­ro, kad pir­te­lė bū­tų di­des­nė, kad ir vai­kai ga­lė­tų jo­je tilp­ti. Kai sta­ty­bos įsi­bė­gė­jo, ne­ju­čia pir­mi­nis su­ma­ny­mas vi­siš­kai pa­si­kei­tė: pir­ties – nė kva­po, o pa­sta­tas vir­to jau­kiu va­sar­na­miu, ku­ria­me at­si­ra­do ir po­il­sio kam­ba­rys, vir­tu­vė, du­šas… Pa­sta­čius va­sar­na­mį, ėmė ryš­kė­ti vi­sos so­dyb­vie­tės vi­zi­ja: tai bus il­sė­tis, pa­bėg­ti iš mies­to skir­ta vie­ta. Vė­liau at­si­ra­do ir ku­bi­las, pa­vė­si­nė, po to kita, kilo ir kiti statiniai (jaukus dukters šeimos namelis, jau tapęs „scena“ ne tik giminės susirinkimams, bet ir kaimo šventėms, baigiamas įrengti pirties pastatas), o mo­ters ran­kos ėmė gra­žin­ti ap­lin­ką…

Rudzevičiai skaičiuoja: septyneri metai, ir plikas laukas, besikeičiantis su brūzgynais, virto tikra atgaiva širdžiai (sutuoktiniai kukliai nutyli, jog tuo laikotarpiu skaičiuotas ir jų darbas kuriant sodybą…).

 So­dy­bos ap­lin­kos tvar­ky­mo dar­bai – at­ra­dus ry­šį su že­me

„Nors esu ki­lu­si iš kai­mo, su že­me jo­kio ry­šio ne­tu­rė­jau, – pa­sa­ko­ja D. Ruz­de­vi­čie­nė. – Že­mės dar­bai man aso­ci­ja­vo­si su bul­vių, run­ke­lių ra­vė­ji­mu – tiek te­mo­kė­jau. Ir, ži­no­ma, tai ne­bu­vo tie dar­bai, ku­rie teik­tų ma­lo­nu­mo.“ Mo­te­riai įstri­gęs jos mo­ti­nos pa­ta­ri­mas, ku­rio iš­min­ti­mi da­bar jau net ne­abe­jo­ja. Ne­svei­kuo­jan­čiai duk­rai mo­ti­na lie­pu­si… grieb­ti į ran­kas dal­gį, kaup­tu­ką ir ei­ti į pie­vą, va­gą – taip ji esą vi­sas ne­ga­lias pa­me­sian­ti. Kad ma­mos žo­džiai – tik­ra tie­sa, D. Ru­dze­vi­čie­nė įsi­ti­ki­no ne iš kar­to, o kad ry­šys su že­me ne tik svei­ka­tą, bet ir džiaugs­mą duo­da, įsi­ti­ki­no, kai pa­ti ėmė rū­pin­tis so­dy­bos ap­lin­ka.

Ru­dze­vi­čiai ne­sam­dė spe­cia­lis­tų, ne­si­dai­rė į pa­vyz­din­gai prižiūrimas so­dy­bas, tvar­ky­da­mi sa­vo so­dy­bos ap­lin­ką. Kaip jų gal­vos ne­šė, taip da­rė, tie­sa, dar­niai pa­si­tar­da­mi vie­nas su ki­tu. Ži­no­ma, le­mia­mas žo­dis bu­vo žmo­nos. D. Ruzdze­vi­čie­nė iš­mo­ko ne tik gė­les, me­džius, krū­mus so­din­ti, au­gin­ti, kad ža­vė­tų veš­lu­mu, gro­žiu, bet ir dau­gin­ti. Te­ri­to­ri­ja ne­ma­ža, jai ap­žel­din­ti ir api­pa­vi­da­lin­ti rei­kia daug au­ga­lų – vis­ko ne­su­pirk­si! Tai­gi ir so­di­no, ir dau­gi­no, vėl so­di­no… Šian­dien Ru­dze­vi­čių so­dy­ba – iš­ties ža­vin­gas gam­tos ir žmo­gaus ran­kų dar­bo bei mei­lės de­ri­nys, ku­ria­me sa­vo vie­tą ra­do ir sa­vai­me iš­au­gu­sių ber­že­lių pa­vė­sis, ir šei­mi­nin­kų so­din­tos vis­ža­lių me­de­lių kom­po­zi­ci­jos (ge­riau­siai čia au­ga kal­nų pu­šys – joms tin­ka smė­lin­ga že­mė), o grun­tas, ku­ris at­si­ra­do ka­sant tven­ki­nį, pa­dė­jo su­for­muo­ti įspū­din­gą kal­ne­lį – tik­rą so­dy­bos puoš­me­ną, ku­ri šiuo me­tu gra­žiai ap­tūp­ta pu­šai­čių, grįs­ta ak­me­ni­mis. 2010 m. ši so­dy­ba pel­nė gra­žiau­sios Vil­ka­viš­kio ra­jo­no so­dy­bos ti­tu­lą.

Trau­kos vie­ta

So­dy­ba, kaip mi­nė­ta, ku­ria­ma vien pa­čių šei­mi­nin­kų ran­ko­mis. Da­nas Ru­dze­vi­čius, dir­ban­tis su­vi­rin­to­ju, sa­vo ge­bė­ji­mus ap­dirb­ti me­ta­lą (ir ne tik!) pui­kiai pri­tai­ko so­dy­bo­je. Jis – pa­grin­di­nis sta­ty­bi­nin­kas, pui­kiai de­ri­nan­tis me­ta­lą su me­džiu. Auk­si­nių ran­kų meist­ras pa­si­ga­mi­nęs net­gi sau­lės ko­lek­to­rių, pui­kiai šil­dan­tį van­de­nį.

Gal dėl to, kad Ru­dze­vi­čiai, vos pra­dė­ję kur­ti sa­vo va­sa­ros so­dy­bą, kiek­vie­ną dar­be­lį dir­bo su di­džiu­le mei­le, šian­dien ši vie­ta ta­po tik­rais šei­mos na­mais, į ku­riuos verž­te ver­žia­si ir Ru­dze­vi­čių vai­kai su sa­vo šei­mo­mis. Čia daug vie­tos ir vy­res­niems, ir jau­nes­niems, ir ypač ma­žie­siems: anū­kams iš­ra­din­gi se­ne­liai su­kū­rę įdo­mių ir iš­vaiz­džių žai­di­mo vie­tų. Visa šeima mėgsta aktyviai leisti sodyboje laiką. Vakarais, po visų darbų, Dalė su vienu ar kitu anūku sėda ant dviračių ir mina apylinkių keleliais. Beje, sodyboje yra ir speciali krepšinio aikštelė, kurioje vyksta netgi krepšinio turnyrai! Prie pat šios aikštelė – „nematoma“ pavėsinė, „įtupdyta“ į tankiai sužėlusius krūmokšnius.

Ru­dze­vi­čiai jau ne­įsi­vaiz­duo­ja, kaip ga­lė­jo gy­ven­ti be šios so­dy­bos. Da­bar čia jų tik­ra­sis gy­ve­ni­mas. Da­lė ir Da­nas, abu dir­ban­tys žmo­nės, vos at­li­kę sa­vo pa­rei­gas mies­te, le­kia ten, kur jų lau­kia erd­vė, gro­žis ir ra­my­bė. Lai­kas čia slen­ka tar­si su­lė­tin­ta­me ro­man­tiš­ka­me fil­me: ry­ti­nė ka­va te­ra­so­je su vaiz­du į tven­ki­nį, žvilgs­niu glos­tant to­lė­liau dunk­san­tį miš­ką, die­ną – įpras­ti­niai so­dy­bos dar­bai (be­je, Da­lė – pri­sie­ku­si žo­li­nin­kė, vi­są šil­tą­jį me­tų lai­ką ren­kan­ti vais­tin­guo­sius au­ga­lus, juos džio­vi­nan­ti, tad šei­ma jau se­niai ne­pri­pa­žįs­ta pirk­ti­nių ar­ba­tų), o va­ka­re su­tuok­ti­niai mėgs­ta apei­ti vi­są so­dy­bos te­ri­to­ri­ją – pa­si­džiaug­ti sa­vo dar­bu, do­va­no­jan­čiu nie­ka­da ne­at­si­bos­tan­tį gro­žį ir pil­nat­vės jaus­mą.

Lai­ma GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

Nr. 28(32), 2013 m. liepos 13-19 d.