Kun. Juozas Barkauskas: „Kiekvieno iš mūsų pašaukimas yra giliai į pasąmonę įaustas“

Gerbiamas kunigas, poetas Juozas BARKAUSKAS, šiuo metu gyvenantis  Marijampolės specialiuosiuose socialinės globos namuose, praėjusį rudenį pasitiko naująja savo poezijos rinktine. Dar spaustuvės dažais kvepianti naujoji jo knyga „Aidint gintaro jūrai“ skirta Baltijos jūrai, skalaujančiai Lietuvos krantus, ir jos artumo sužadintų jausmų, išgyvenimų, minčių proveržiui. Eilėraščiuose, gimusiuose atostogų prie jūros metu, autorius su susižavėjimu poetine plunksna paliečia savo tėvynės peizažą, gimtojo krašto istorinis kelią, o jūros bangų ošimo fone apmąsto žmogaus egzistenciją, jos prasmę, žmogaus ryšį su Kūrėju, Amžinuoju Tėvu (knygą išleido VšĮ „Mūsų savaitė“, spausdino spaustuvė „Helios“, Lenkija).

…Gyvenimo subrandinta išmintis – lyg geras senas vynas, lyg auksu žėrintys grūdai, atsijoti nuo kasdienybės pelų. Ir ši išmintis lydi žmogų, kunigą, poetą visus jo Dievui ir žmonėms atiduotus metus. Tad stabtelkime rudens vėjų genami kun. J. Barkausko atrastų, suvoktų, išgyventų tiesų, virtusių išminties krislais, šviesoje…

Apie gimnaziją

Apmąstydamas savo nueitą gyvenimo kelią, kun. J. Barkauskas stabteli prie metų, praleistų Kalvarijos gimnazijoje. Kaip šviesuliai iškyla mokytojai, tiesa, laikas jų paveikslą apvalęs nuo kasdieninės rutinos, leidęs pajusti jų tikrąją įtaką besiformuojančioms sieloms.

„Štai astronomijos mokytoją mes, mokiniai, vadinome žvaigždžių svajotoju. Tai buvo nepaprastos erudicijos žmogus, dėstęs taip pat ir algebrą bei geometriją, kuris aiškindamas pamoką taip panirdavo į matematinę ekstazę, kad nepastebėdavo, kai kreiduota ranka perbraukdavo sau per veidą ar mieste eidamas atsitrenkdavo į stulpą ir labai mandagiai atsiprašydavo, – prisimena kun. J. Barkauskas. – Nepastebėdavo jis, kai mokinys pamokos metu per langą iššokdavo (kabinetas buvo pirmame aukšte) ir vėl sugrįždavo – jau pro duris. Mylėjome tą mokytoją…“ Kun. J. Barkauskas su didžia pagarba prisimena klasės auklėtoją, vienuolę, dėsčiusią lietuvių kalbą, įkūrusią literatų būrelį mokykloje, skatinusią rašyti, kurti… Drausmė, tvarka, vyravusi tuomet gimnazijoje, gelbėjo, anot kunigo, ne vieną nuo klystkelių, saugojusi nuo ydų. „Buvo ten entuziazmas, siekiai, – reziumuoja kun. J. Barkauskas, – mokykla mums buvo kelrodė žvaigždė, kuri švietė mokytojų žiniomis, tarpusavio bendravimu, mumyse išugdė draugiškumo, vienybės jausmus. Štai kodėl tarp bendraklasių iki šiol nenutrūkęs dvasinis ryšys, nors jau nedaug iš jų belikę šiame gyvenime…“

Apie kunigo kelio pasirinkimą

Kaip prisimena kun. J. Barkauskas, jam besimokant gimnazijoje, visuomet buvo peršama vienašališka nuomonė, vienašališkas į viską požiūris (žinia gi – „raudoni“ laikai, tad į viską ir verčiami buvo žiūrėti „raudonai“…). „Baigdamas gimnaziją galvojau: kur toliau besimokysiu, šioje santvarkoje tik vienašališkai sužinosiu, todėl ir nutariau stoti į kunigų seminariją, – prisimena. – Tiesa, kažkokio ypatingo noro ten stoti neturėjau, tačiau už viską stipresnis buvo kažkokios erdvės troškimas, visapusiškumo, įvairių pažiūrų. Maniau, stosiu kur kitur – tas vienpusiškumas paliks mano akiratį labai siaurą. Tad ir mąsčiau: stosiu, pažiūrėsiu, kaip iš kito taško galima žiūrėti į tą visumą“.

Apsisprendimą paskatino ir į gimnaziją atvykęs J. Ragauskas, metęs kunigystę. Salė pilna, skaito paskaitą apie tai, kad Dievo nėra, kodėl metė sutaną… Paskui siūlo klausimus jam užduoti. „Pakėliau ranką, – prisimena kun. J. Barkauskas, –  ir sakau: „Man labai neaišku, kodėl viskas taip sisteminga, pavyzdžiui, žmogaus akis, žvaigždynai… Kodėl turi sistemas? O ten kur sistema, yra proto intervencija. Juk pati per save sistema negali egzistuoti!“ Už šį klausimą turėjau nemalonumų… Apskritai gimnazijoje negavau jokių atsakymų į man rūpimus klausimus, tad buvo impulsas atsidurti kitoje mąstymo erdvėje, suvokti arba atmesti ir tą, arba pasirinkti tai, kas patenkintų mano mąstymo sampratą“.

Apie amžiną tiesos ilgesį ir „prietelystę“

Mokslo atžvilgiu seminarijoje kun. J.Barkauskas liko patenkintas. Pagaliau elgesys ten buvo kitoks nei gimnazijoje: vienpusiškumo nebuvo, vyravo demokratija. „Tiesos ilgesį turiu, noriu daugiau sužinoti“, – toks buvo mano credo, – sako kunigas, – šalia kurio ėjo ir prietelystė žmogui. Mačiau daug negerovių, vargų, tad maniau per Evangeliją galėsiu žmogui padėti jo kančioje, varge“. Juk kunigui būti su žmogumi įvairiose situacijose yra labai didelės galimybės. Būti su žmogumi – tam tikras džiaugsmas, visi, netgi tau priešingi žmonės yra be galo įdomūs: su jais gali pasiginčyti ir taip praplėsti savo akiratį.

Apie pašaukimą

Kai kalbame apie vieno ar kito kelio pasirinkimą, nuošaly niekada nepaliekame pašaukimo. Ypač šia sąvoka operuojama, kai kalbame apie pašaukimą būti kunigu. Mūsų gerbiamas kunigas neslepia: pašaukimas būti kunigu jam nebuvo kažkokia netikra idėja, kuria dažnai nesuvokdami jos svorio mėgsta manipuliuoti tuščiažodžiautojai. „Kiekvieno iš mūsų pašaukimas yra giliai į pasąmonę įaustas, – sako kun. J. Barkauskas. – Kokiu būdu mes jį atrandame? Ogi stebėdami savo polinkius“. Šio žmogaus polinkis – tiesos ieškojimas, atvedęs jį į kunigų luomą. O kurgi kitur rasi tikrąją tiesą, jei eidamas link Kūrėjo, jei ne jo tarnystei iki galo, iš visos širdies atsidavęs?

Apie klaidas

Žmogaus gyvenimas sudėtingas. Nėra tokio žmogaus, kuris netirtų sunkumų, nežinotų, ką reiškia savo kelyje suklupti, suklysti. Bet, kaip sako kun. J. Barkauskas, – per klaidas žmogus gerėja. Klaidos atveria akis, tada su meile grįžtame į tiesą. Jų tiek daug, bet susiklosto taip, kad klaidos iškelia tiesos troškimą, tad net į jas reikia žiūrėti kaip į pamokas“. Nors klaidos temdo, skaudina, per šias pamokas naujai suvokiama Evangelijos šviesa džiugina.

Apie gėrį ir džiaugsmą

Dar viena kun. J. Barkausko pastebėta išmintis: „Neįmanoma rasti vien gėrio kelio šioje žemėje, tačiau eiti link jo – įmanoma“. Evangelijoje slypinčios tiesos tikromis tiesomis tampa tada, kai jos yra išmatuojamos gyvenimu. O tas gyvenimas rodo, kad kova už gėrį įmanoma tik gėriu. Nedidinti blogio lauko – štai ką reiškia kova už gėrį. Ko vertas pastangos žmogaus, garsiai „kovojančio už gėrį“ smurtu, žiaurumu, apgaule? Ogi nieko. Tai ne tas kelias, kuriuo atrandamas tikrasis džiaugsmas. 

Kun. J. Barkauskas pripažįsta: „Dvasinis ryšys su žmogumi teikiant įvairius sakramentus leido išgyventi dvasinį pakilimą, džiaugsmą.“ Tas pats džiaugsmas apimdavo ir lankant ligonius, vienišus žmones, matant gražias šeimas. „Ruošdamasi pamokslui, – sako kunigas, – visada galvojau, ką žmonėms pasakysiu, bet pats susitikimas su žmonėmis per Evangelijos skelbimą – patekimas į naują šviesą. Į bažnyčią kaip šventę eidavau, kaip į dvasinį pakylėjimą.“

O laimės formulė, pasak kunigo, labai paprasta: „Laimingas buvau ten, kur išlaikiau dvasinę pusiausvyrą, nelaimingas – kur neišlaikiau (per maža dvasingumo turėjau?).“ Ar tai ne per maža laimei? Matyt, ne… O šalia tokios laimės formulės glūdi ir žinojimas: „Mylėjau ir myliu visus žmones – tiek pamaldžius, tiek bedievius.“  Galbūt šis žinojimas ir ši tiesa – svarbiausia kunigo, poeto, žmogaus gyvenimo kelyje? Galbūt jos įsikūnijimas šiame žmoguje su pagarba ir meile taip traukia prie jo kitus žmones?.. 

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotrauka.

Iš kun. Juozo Barkausko biografijos

Gimė 1929 m. gruodžio 14 d. Rūdiškės kaime (dab. Marijampolės r.). Mokėsi Alksnėnų pradžios mokykloje, Sangrūdos progimnazijoje, Kalvarijos gimnazijoje, kurią baigęs įstojo į kunigų seminariją. 1956 m., išlaikęs diplominius egzaminus, paskirtas į Kėdainius vikaru (vikarauti teko dar keliose parapijose), po to – trejus metus Žemosios Panemunės, septyniolika metų – Kaimelio (Kiduliai, Šalių r.) klebonas. 1985 m. paskirtas Leipalingio parapijos klebonu. Dėl pablogėjusios sveikatos 1988 m. pasiprašė išleidžiamas į altariją. Gavo paskyrimą į Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pirmasis iš Vilkaviškio vyskupijos pakviečiamas dėstyti tikybą Rygiškių Jono gimnazijoje, po metų – ir lotynų kalbą. Paskiriamas gimnazijos kapelionu. Marijampolės ligoninėje, jos vadovybei sutikus, įkūrė koplyčią. Kun. J. Barkauskas – daugelio labdaros darbų organizatorius ir įkvėpėjas. 1995 m. tapo Marijampols šv. Vincento Pauliečio altarista, buvo pakviestas į dab. Marijampolės kolegiją dėstyti lotynų kalbos. Buvęs Marijampolės dekanato dekanas, iki šiol – Ma­ri­jam­po­lės spe­cia­lių­jų glo­bos na­mų ka­pe­lionas. Kaip poetas, kun. J.Barkauskas jau išleidęs penkiolika poezijos knygų.

Nr. 39 (43), 2013 m. rugsėjo 28–spalio 4 d.