Vaizdas neįprastas: šermukšniai, apsipylę… kriaušių žiedais, o rudenį – ir gražiomis sultingomis kriaušėmis! Ir tai jokiu būdu ne montažas, o sodininkauti mėgstančio Paežerių kaimo (Vilkaviškio raj.) gyventojo Albino SELMISTRAIČIO ne vienų metų darbo rezultatas. Įsikūręs sodyboje, kurios kiemas baigiasi… ežeru (vis kitaip, nei pas visus!), žmogus daug dėmesio skiria jos aplinkai, augalams. Ir ko tik jis čia neaugina! Šalia įprastų vaismedžių ar dekoratyvinių visžalių augalų, žiūrėk, vienas kitas ir nematytas. O kai patyrinėji atidžiau, pasirodo, jog sodybos šeimininkas netgi prie augalo prigimties daug kur ranką prikišęs: retas vaismedis neturi įskiepytų šakų, tačiau ypač akį traukia iš abiejų kiemo vartų pusių pasodinti šermukšniai, kurie nuo praėjusio rudens ėmė džiuginti gausiu… kriaušių derliumi. Kaip sako A. Selmistraitis, šermukšnius abipus vartų sodino ne vien dėl grožio, bet ir dėl… apsaugos, mat tikima, jog tokioje vietoje pasodinti šermukšniai saugo namus nuo piktų jėgų, blogos įtakos. Prieš penkerius metus sodybos šeimininkas sumąstė, jog gražiai augančiuose šermukšniuose atsiras vietos ir kriaušėms! Žmogus įskiepijo į kiekvieną šermukšnį po dvi kriaušės šakeles, kurias parinko nuo kriaušės, vedančios labai skanius vaisius, ir apsišarvavo laukimu. O laukti teko ne taip ilgai. Kriaušės šakelės šermukšniuose puikiai prigijo, netgi taip suvešėjo, kad jau ir genėti reikėjo, mat, kaip pastebėjo A. Selmistraitis, kriaušės auga daug greičiau už šermukšnius. Jau antrą iš eilės pavasarį teko džiaugtis dvigubu žydėjimu – šermukšnių ir kriaušių, o rudenį (kaip ir pernai!) jau ir derliaus bus sulaukta. Ką čia slėpsi – ypač kriaušės džiugina. Ir ne tik džiugina, bet ir traukia kiekvieno praeivio, neretai sodybos šeimininką pavadinančio Mičiurinu, akį. „Koks aš Mičiurinas!“ – kuklinasi A. Selmistraitis, vis dėlto neslėpdamas, jog jam neblogai sekasi įskiepyti naujas šakeles į vaismedžius. Štai vienoje obelyje net keturios skirtingos rūšys įskiepytos! Apie 20 arų sklypas pilnas augalų augalėlių, gal jiems tinka ne tik šeimininko priežiūra, bet ir muzikanto siela: A. Selmistraitis jau 10 metų vadovauja kaimo kapelai „Gulbinėlis“, groja įvairiais muzikos instrumentais.
„Kūryba – tai tikriausiai toks pats narkotikas kaip kava ir panašiai, – juokauja A. Selmistraitis, – vieni kuria eiles, kiti – tapo, konstruoja palydovus. O gamtos mylėtojai – taip pat savotiški konstruktoriai, kurie savo sodelį bando sukonstruoti savaip, ne vien pagal gamtos dėsnius.“
Kaip minėta, skiepijimas – vienas iš šio sodininko pomėgių, kuriam A. Selmistraitis ištikimas daugiau nei 30 metų. „1980 m. susipažinau su tuometinės Kauno žemės ūkio akademijos mokymo meistru Kazimieru Grybausku, – pasakoja Mičiurinu aplinkinių gyventojų tituluojamas A. Selmistraitis. – Tuomet buvau tik pradedantis sodininkas, o ponas Grybauskas „sukosi tarp profų“, tad man patarė: norint tapti geru sodininku, reikia išmokti skiepyti. Su Kazimiero pagalba pabandžiau skiepyti ir aš. Pradėjau nuo obelų. Sekėsi neblogai, tad griebiausi jau ir kitų medžių. Tiesa, slyvos, berželiai prigydavo labai sunkiai. Kartais skiepijimo metu būdavo dideli karščiai, tad pagalvodavau, jog reikia kaip nors apsaugoti nuo saulytės skiepinukus. Netikėtai gimė gera mintis: su liniuotės ir lituoklio pagalba prisipjausčiau senų polietileno maišelių, kuriuos užmovęs ant savo skiepinukų juos dar ir apvyniodavau. Kai po dviejų ar trijų savaičių pasirodydavo pirmieji lapeliai, maišelio galiuką nukirpdavau. O kai gerai ūgliai suaugdavo, tai ir visai nurišdavau. Šis būdas lėmė didesnę skiepijimo sėkmę. Beje, po keleto metų apie tokį skiepijimo metodą jau radau kažkur parašytą straipsnį…“
A. Selmistraičiui labai patinka įvairių medžių svyruoklinės formos. Ne vien dėl grožio, o ir iš praktinių paskatų, mat mažame sklypelyje daug didelių medžių nepriauginsi, nes užstos saulę kitiems medeliams ar daržui, o svyruoklinės formos medeliui visada galima surasti vietelę ir pasidžiaugti savo darbo vaisiais.
Sodininkas neslepia, jog visuomet būna malonu pasidžiaugti naujai pasodinto ar paskiepyto medelio pirmaisiais lapeliais, o kai savo rankomis skiepytas medelis apsipila žiedais – tikra šventė! Šiemet tokią žydėjimo šventę A. Selmistraičiui dovanojo ne vien į šermukšnį įskiepyta kriaušė, bet ir kiti skiepiniai: persikas, svyruoklinė guoba, svyruoklinė blindė, į Kaukazo slyvą įskiepytas migdolas, į šermukšnį įskiepyta aronija…
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukos.
Albino Selmistraičio nuotraukos.
Albinas Selmistraitis.
Sodybos aplinkos tvarkymui šeimininkas skiria daug dėmesio.
Sodybos kieme – ežeras! Vis kitaip nei pas visus.
Kriaušės šermukšniuose gražiai žydi.
Kriaušės šermukšniuose gražiai žydi.
Gražus kriaušių derlius šermukšniuose.
Žirnmedis.
Kriaušė, į kurią įskiepytos net penkių veislių kriaušės.
Žiedais plieskia migdolas, įskiepytas į Kaukazo slyvą.
Į šermukšnį įskiepyta aronija.
Svyruoklinė blindė.
Svyruoklinė guoba.
Gausiai žiedais apsipylęs persikas.
