Komercinį požiūrį į sportą įveikia tik profesionalumas ir entuziazmas!

Lietuvos tinklinio federacija geriausiu 2012 metų berniukų tinklinio treneriu pripažino marijampolietį Romą Sujetą. Deja, šio aukšto įvertinimo nelydėjo garsios ir gausios fanfaros, mat tinklinis – ne ta sporto šaka, dėl kurios alpsta mūsų tautiečiai…

Mes galime išvardyti daugybę dabartinių ir buvusių, savų ir svetimų krepšininkų, žinome visus olimpiadose sužibusius lengvaatlečius, bet labai abejoju, ar kas nors gali paminėti nors vieno garsaus mūsų tinklininko pavardę. Daugumai lietuvių krepšinis yra vienintelė sporto šaka, apie kurią jie nori žinoti, o ir gerbėjai įvairiuose pasaulio kampeliuose dėl krepšinio puikiai žino Lietuvos vardą.Nors mūsų šalyje ši „religija“ atsirado mažiau nei prieš šimtą metų, tačiau iškart tapo populiariausia ir tokia išliko iki šiol. Mūsų palyginti maža tauta aukštų rezultatų pasiekia ir kitose sporto šakose, tačiau, deja, tai lieka antrame plane.

Tinklinis nuo 1924 m. – olimpinė komandinė sporto šaka, tačiau iki šiol nė į vieną olimpiadą Lietuva nebuvo delegavusi savo tinklinio komandos. O juk mūsų tinklininkės Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė iškovojo pirmąją vietą Europos jaunių čempionate, vykusiame Lietuvoje. Beje, tai, kad mūsų tinklininkės tapo Europos čempionėmis, nesulaukė net mažos dalies to dėmesio, kurį gauna elementarios draugiškos krepšinio rungtynės…

Apie sporto problemas kalbamės su praėjusių metų geriausiu vaikų tinklinio treneriu Romu Sujeta.

– Kaip jaučiatės gavęs apdovanojimą? Juk smagu būti geriausiam, kai įvertinamas ne vienų metų triūsas?

– Gal ir malonu, bet nesureikšminu to, nes lengva būti geriausiam, kai taip trūksta tinklinio trenerių. Susirenka visi, pasidžiaugia, įteikia apdovanojimą, o treneriai ir toliau viltimi bei entuziazmu gyvena. Apdovanotas ne tik aš, apdovanojimą atsiėmė ir Karolis Naujalis (ŽSM), Lietuvos jaunių pirmenybėse užėmęs trečiąją vietą. Pats treneriu dirbu nuo 1978 metų. Sovietiniais laikais vien Marijampolėje dirbo penki treneriai, o dabar likau vienas. Bent dešimt metų mūsų mieste iš viso nebuvo tinklinio, jis pradėjo atsigauti tik 2003–2004 metais. Dabar jau po truputį pradeda atsirasti rezultatai.

– Kodėl pasirinkote tinklinį, o ne kitą, populiaresnę, sporto šaką?

– Labai mėgau ir lengvąją atletiką, bet mokykloje mokytojo Jono Aleksonio dėka „įsimylėjau“ tinklinį. Baigęs mokyklą įstojau į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą. Ir šiandien visai nesigailiu to, kad esu mokytojas ir treneris.

– Treniruojate vaikus, tik ar lengva su jais dirbti, ar noriai jie lanko treniruotes? Be to, ar yra tam palankios sąlygos?

– Tėvams tai atrodo „nemadinga“ ir nenaudinga sporto šaka, ir jie dažniau savo atžalas orientuoja į krepšinį, futbolą, dažnai net neatsižvelgdami nei į vaiko norus, nei į sugebėjimus. O vaikui svarbiausia judėti, tad kur tėvai nukreipia, ten ir eina. O antra – sunku suformuoti komandą, nes, vykstant tokiai gyventojų migracijai, dažnai tėvai išsiveža vaikus į užsienį ar į kitą miestą. Vaikų mažėja, iki dešimtos klasės dar lanko treniruotes, o paskui ir laiko tiesiog nebelieka. Be to, ir taip jaunimui daug pagundų, tad rinktis turi iš ko. Todėl Marijampolėje ir nėra komandos, kuri dalyvautų aukščiausioje lygoje. Ši sporto šaka nėra labai populiari, iš visų Marijampolės mokyklų tik Jono Totoraičio mokykla turi savo komandą. Tačiau negaliu sakyti, kad esame tokie visiškai beviltiški, trys vaikai iš Marijampolės priklauso rinktinei. Žaidimų sporto mokykloje yra tinklinio skyrius, turintis vieną trenerį antraeilėse pareigose. Krepšinio treneris turi 30 savaitinių valandų, o tinklinio – tik 19. Nelabai yra iš ko komandą surinkti.

– Suprantama, kad net ir į draugiškas rungtynes be materialinės paramos, remiantis vien entuziazmu, ne taip paprasta išvykti. Kas jus remia, kuo padeda Savivaldybė?

– Vykstant į rungtynes Savivaldybė skiria transportą, apmoka kelionę ir nakvynę. Dėkingi esame ir bendrovei „Statybos ritmas“, kuri, remdama vyrų tinklinio klubą, dažnai padeda ir mums. Tinklinis visoje Lietuvoje silpnas, nes jauniems sportininkams šiais laikais nėra sudėtinga išvažiuoti iš Lietuvos. Jie užsienyje mato geresnes galimybes sportuoti, kiti patraukia dirbti treneriais, Lietuvoje lieka vien veteranai. O verslas visiškai nesuinteresuotas investuoti į nepopuliarias, daug žiūrovų nesutraukiančias sporto šakas, varžybos taip pat vyksta užsienyje, todėl nelabai kas ir nori remti šią sporto šaką. Sportas tapo komercija, verslo įmonės skiria lėšų sportui tik dėl to, kad jų pavadinimus pasakytų prieš transliacijas arba reklamų metu. Valdžia sportą irgi dažniausiai naudoja tik propagandai, valstybės parama tam tikrai sporto šakai tiesiogiai priklauso nuo jos populiarumo šalyje. Politikai beveik viską daro dėl savų reitingų, rinkėjų balsų. Sportininko likimą lemia karjera ir pinigai. Suderinti abu pavyksta tik patiems geriausiems. Likusieji sportuoja savo lėšomis arba iš profesionalaus sporto pasitraukia taip ir nepasiekę viršūnės, nes kai kuriose sporto šakose geriausi rezultatai pasiekiami tik jaunystėje.

– Tačiau tai ne tik Marijampolės, bet visos Lietuvos problema…

– Žinoma. Daugelyje sporto šakų susiformavo sudėtinga situacija – sportininkai neturi kur treniruotis, stinga kvalifikuotų trenerių, sportuoti Lietuvoje tapo nepatrauklu, nes tai negarantuoja finansiškai aprūpinto gyvenimo. Į klubus burtis gali tik populiariosios sporto šakos – krepšinis ar futbolas, kur finansavimas galimas ir iš rėmėjų, ne tik iš valstybės ar savivaldybės.

– Ar įmanoma varžybas surengti Marijampolėje?

– Tai per daug sudėtinga. Neturime universalios salės. Žinoma, mokyklos turi ir sales, ir stadionus, tačiau tai pritaikyta vietinėms reikmėms. Patys įsiruošėme dvi paplūdimio tinklinio aikšteles saloje, labai tinkamoje vietoje, tai ne mieste tarp kaminų. Jos reikalingos ne tik mums, ant smėlio yra žaidžiamas ir futbolas, ir regbis, tačiau ir čia trūksta investicijų. Jau dvidešimt metų projektuojama, žadama, bet atrodo, kad pagaliau ledai pajudėjo. „Arvi“ pažadėjo finansuoti senosios P. Armino mokyklos rekonstrukciją, kur bus įrengtas sporto kompleksas. Statyti atskiras sales neekonomiška, nes patalpa turi būti išnaudojama visą dieną.

– Ar Jūs pats sportuojate? O gal ir šeima „užsikrėtusi“ šiuo virusu?

– Dabar jau intensyviai nesportuoju, metai nebe tie. Šeimoje daugiau sportininkų nėra, nors vasarą išvykose į gamtą mes būtinai pažaidžiame tinklinį.

– Ačiū, linkiu ir toliau neprarasti vilties ir entuziazmo.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.

Nr. 4(8), sausio 26–vasario 1 d.