Kelionė po PAR: į Lietaus kalną – per Dievo langą

Iš gūdžios žiemos – į pačią karščiausią vasarą. Taip trumpai apibūdintų savo beveik tris savaites trukusią kelionę po Pietų Afrikos Respubliką (PAR) marijampoliečiai Edita ir Vytautas Matlauskai bei Genovaitė Juodaitienė. Ši įsimintina kelionė – jau apie dešimt metų PAR, Johanesburgo mieste, gyvenančios ir „Eskom“ kompanijoje vyr. specialiste dirbančios buvusios marijampolietės chemikės Jovitos Juodaitytės dovana mamai ir seseriai. Taigi ir gide artimiesiems, atvykusiems pasisvečiuoti, po tolimąją Afrikos šalį buvo pati Jovita, padėjusi pajusti kitokio pasaulio skonį.

Miestas, kuriame yra aukso kasyklos

 Kelionei į tolimąją Afriką E. ir V. Matlauskai bei G. Juodaitienė pradėjo ruoštis kone prieš pusmetį: būtent prieš tiek laiko gavo kvietimą iš J. Juodaitytės paviešėti PAR. Likus mėnesiui iki išvykimo jau tvarkėsi visus formalumus, pasiskiepijo. Pagaliau sausio vidurys. Iš Vilniaus oro uosto, palikę už nugaros gūdžią šaltą žiemą, pirmiausiai skrido į Vokietiją, Frankfurto oro uostą, ten, pralaukę pusšeštos valandos, kitu lėktuvu 11 valandų skrido į savo kelionės tikslą – Johanesburgą, kur juos pasitiko Jovita. Štai taip ir prasidėjo kupinas nepaprastų įspūdžių laikas…

Pirmiausiai marijampoliečiai buvo supažindinti su Johanesburgu. Šiuolaikiškas didelis miestas, daugiaaukščiai pastatai, marga minia ir… alinantis karštis – per 30 laipsnių. „Johanesburgas, – pasakoja Edita Matlauskienė, – tęsiasi dešimtis kilometrų. Labai civilizuotas miestas, kurio centre įstaigos ir daugiaaukščiai pastatai. Kaip teko sužinoti, gyvenimas centre nelaikomas prestižiniu: daugiabučiuose gyvena vien tik nepasiturintys juodaodžiai, o labiau pasiturintys – kotedžuose ir nuosavuose namuose. PAR garsėja naudingosiomis iškasenomis – anglimi, deimantais, auksu. Netgi Johanesburge, pačiame mieste, yra aukso kasyklos.“ Kol kas neatsiejama Johanesburgo dalis – ir lūšnynų kvartalai (beje, beveik prie kiekvieno PAR miesto besiglaudžiantys), juose – tūkstančiai žmonių, daugiausia emigrantai ir nelegalai.

Didelį įspūdį marijampoliečiams paliko Johanesburgo zoologijos sodas: didžiulis plotas, daug gyvūnų, dideli voljerai ir aptvarai, primenantys natūralias gyvūnų gyvenimo sąlygas.

Kriugerio nacionaliniame parke: didžiulės erdvės ir… liūtas automobilio pašonėje

 Marijampoliečiams teko apsilankyti ir didžiausiame šalyje Kriugerio nacionaliniame parke, kurio ilgis yra maždaug 350 km, o plotis – 60 km. Didžiulėse erdvėse gyvena apie 150 įvairiausių žinduolių rūšių, daugiau nei 500 paukščių rūšių. Parke įrengtos specialios trasos, taip pat stovyklavietės, o lankytojams, kaip pasakojo Edita, vykstantiems savo automobiliu, griežtai įsakyta neišlipti iš automobilio – juk plėšrūnai čia gali būti bet kur. „Parko teritorijoje nuvažiavome per 200 kilometrų, – pasakoja Edita, – pro automobilio langus stebėdami laukinius gyvūnus: antilopes, žirafas, stručius, dramblius, buivolus…“ Kelionės metu, netikėtai krestelėjus automobiliui ir sustojus, Vytautas Matlauskas, kaip vyras, tuoj iššoko patikrinti, kas nutiko. Jam nespėjus apeiti automobilio ir apžiūrėti Jovita įsakmiai pareikalavo grįžti. Paklusęs vyras priežastį suprato iškart: pro langą jam parodė vos už kelių metrų tykantį liūtą… Lankantis Kriugerio parke, atsargumas būtinas: prieš mėnesį čia buvo sudraskytas turistas.

Kriugerio nacionaliniame parke turistams sukurtos vadinamosios oazės: viešbučiai, nameliai, kavinių, baseinų kompleksas. Viename iš tokių namelių tris dienas ir marijampoliečiai buvo apsistoję, iš čia keliaudami ne tik po garsųjį laukinių gyvūnų rojų, bet ir po kitas PAR įžymybes. Kaip pamena Edita, naktimis čia ramybę nuolat drumstė babuinai, įžūlios šunbeždžionės, kurios užlipusios ant namelio stogo ne tik be perstojo krebždeno, bet ir tykojo, ar neras turistų neapdairiai palikto atdaro lango, pro kurį įlindusios vidun galėtų ką nors nugvelbti.

Gamtos stebuklai: Blaido upės kanjonas, Dievo langas ir kriokliai

 Ypatingą įspūdį marijampoliečiams paliko matyti Afrikos gamtos stebuklai: Blaido upės kanjonas, didžiuliai kriokliai ir Lietaus kalnas (visada žalias, kupinas vešlios augalijos, nes ten daug lyja), kuriame yra vieta, vadinama Dievo langu: ten atsiveria neregėto grožio panorama.

Turistams padarytais takeliais, vingiuojančiais kalnais ir tarpekliais, vaikščiodami stebėjo gamtos galybę ir didybę, prieš kurią žmogaus galia išties menkutė…

 Nuostabos jausmas marijampoliečius lydėjo ir vėl grįžus į Johanesburgą, iš kurio vėliau lėktuvu skrido į Keiptauną, miestą-uostą. Keiptaune, jo apylinkėse (nepaprastai gražios vietos), nekilnojamąjį turtą perka viso pasaulio garsenybės – tai prestižo reikalas.

Iš Keiptauno vedė pažintis su kitais stebuklais. Vienas iš jų – Gerosios Vilties iškyšulys, 256 m aukščio uola, išsikišusi tarp Atlanto ir Indijos vandenynų, netoli Keiptauno miesto. Tai ir viena piečiausių Afrikos žemyno vietų. Kyšulį 1488 m. atrado portugalų keliautojas B. Diasas ir pavadino Audrų kyšuliu, kadangi dviejų vandenynų (Indijos ir Atlanto) sandūroje kyla aukštos bangos. „Neįtikėtinas jausmas, – pasakoja savo įspūdžius Edita, – būti vietoje, kur susilieja du vandenynai.“ Didelį įspūdį marijampoliečiams paliko ir apsilankymas pingvinų peryklose, vietoje netoli Keiptauno, kur yra šalto vandens srovės. Pingvinai čia visur: nebaikštūs, savo drąsiu elgesiu sakantys, jog jie čia šeimininkai…

Įspūdžiams susigulėti reikia laiko

„Per tas tris savaites, – sako Edita, – pamatėme labai daug. Tiek daug, kad turbūt reikia laiko įspūdžiams susigulėti.“ Atmintyje visam laikui išliks ir viešnagė vynuogyne (juk PAR – viena iš didžiausių pasaulio vynuogių augintojų bei vyno gamintojų), kur teko degustuoti skirtingų rūšių ypatingų vynų. Keliaujant didelius atstumus automobiliu, teko matyti ir lygumas, kuriose auginami gyvuliai ir javai – didžiuliai plotai laukų… Įsiminė ir aplankytas Arnistono žvejų miestelis, išsiplėtęs turistų dėka. Įspūdį paliko ne tik šiltųjų kraštų augmenija, bet ir tai, jog Afrikoje daug ąžuolų. „Matėme, – pasakoja Edita, – ir didžiulius išdegusius plotus. Pasirodo, yra toks medis, į Afriką patekęs iš Australijos ir labai paplitęs. Jo blogoji savybė ta, kad sėklos išsilukštena labai dideliame karštyje, tad dėl tų medžių kyla dideli gaisrai, išdeginantys milžiniškus plotus.“

„Labai skani ten žuvis, netgi parduotuvėje stengiamasi, kad kuo mažiau būtų ledo net šaldytoje žuvyje – kiekvienas gabaliukas supakuotas atskirai, – įspūdžiais dalijasi Edita. – Jų alus… Na, mūsų skanesnis… Patiko balta duona, bet mūsų saldumynai – žymiai skanesni. Prekybos centrai labai dideli – didelė maisto produktų įvairovė, tačiau pieno produktų pasirinkimas mažesnis.“

Tolima kelionė šių marijampoliečių atmintyje išliks ilgam, ją su malonumu prisimins ir tuomet, kai „susigulės“ patirti įspūdžiai.

Laima GRIGAITYTĖ

Nuotraukos iš asmeninio Matlauskų albumo.

Nr. 7(11), 2013 m. vasario 16-22 d.