„Aš būtinai dar į TEN nuvažiuosiu, ne šiemet, gal po metų, dvejų“, – sako marijampolietis Kazys DOMARKAS, mintimis nusikeldamas į tolimąjį Sibirą, kūdikystės ir vaikystės žemę, kurią savo kojomis paskutinį kartą lietė 2007-aisiais metais.
…Vaikystės pasaulis iš prabėgusių metų atstumo dažnai atrodo lyg prarastasis rojus, į kurį vis norisi sugrįžti. Štai dėl ko romantiškų iliuzijų vedami vis gręžiamės ten, kur buvo pirmieji žingsniai žengti, kur kiekvienas kampelis saugo vaiko juoką, ašarą, neregėto saugumo pojūtį ir kvapą gniaužiančių nuotykių, net pavojų troškulį.
Ko gero, dėl tų pačių priežasčių K. Domarkas tuomet, 2007 m., antrą kartą savo gyvenime leidosi į didelę kelionę ieškoti… vaikystės vėjų. Ir ne vien. Dvidešimt dienų, praleistų toli nuo Lietuvos tuomet, šiam žmogui leido įgyvendinti ir projektą „Aš einu senelių pramintu Sibiro kančių taku 2“, kurio rezultatas – dokumentinis filmas (pirmąjį tokį filmą sukūrė Valerija Žalienė iš Žemaitijos krašto), apskriejęs tuomet kone visą Lietuvą.
K. Domarkas, tremtinių vaikas, į Sibirą žvelgia šiek tiek ne stereotipiškai: jo akimis, tai ne vien kančios, skurdo, bado kraštas, kaip esame įpratę patirti iš tremtinių prisiminimų, tai kartu ir unikalios gamtos grožis, tai ir… sustojusio laiko paveikslas. Štai dėl ko vis norisi jam į ten sugrįžti, bet jau tik kaip svečiui: jo namai čia, Lietuvoje…
Sibire praleido vienuolika metų
Kazio Domarko tėvams Sibiras, Krasnojarsko kraštas, Bogučiano rajonas, Artiugino kaimas, – pačios jaunystės vieta, tremtis. Jai, užaugusiai Šilutės rajone, tebuvo 16 metų, jam, gyvenusiam Kretingoje, – tik 17, kai teko prievarta palikti namus ir, kaip buožių vaikams, dangintis tūkstančius kilometrų į nežinią. Nejaukus svetimas kraštas jiems buvo savotiška likimo mesta ruletė, kuri iki tol vienas kito nepažinojusius žmones sujungė į šeimą. Ten, tolimame Artiugine, gimė ir visi keturi Domarkų vaikai: dukterys Romutė bei Marytė, „pagrandukai“ sūnūs dvyniai Jonas ir Kazys.
Domarkai Sibire įsikūrė 25 metams. Nors būta visko: ir bado, ir šalčio, tačiau darbštūs lietuviai sugebėjo svetimame krašte prasigyventi: pasistatė namus, išsikirto miško plotą, kurį pavertė dirbama žeme, davusia gausius bulvių derlius, kėlusius tenykščiams nuolatiniams gyventojams didelę nuostabą. Vaikai, nors ir girdėjo tėvus tarpusavy kalbančius gimtąja kalba, bendravo rusiškai – tokia buvusi aplinka. Rodos, nieko netrūko, tačiau traukė tėvynė… Anot K. Domarko, vienas iš motyvų grįžti čia buvo jau suaugusių seserų būsimas likimas, dėl kurio tėvams galvos skaudėjo: nenorėjo, kad lietuvaitės ištekėtų už kitataučių, todėl viską palikę (parduoto viso namo vos užteko kelionei į Lietuvą) Domarkai grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Marijampolėje. Dvyniams tuomet buvo 11 metų. „Man buvo labai sunku išvažiuoti, – prisimena K. Domarkas, – ten liko visi draugai, ten miškų platybė, kurioje mes gaudydavo voveres, burundukus, baltuosius kiškius, lakstydavome, žaisdavome.“
Domarkų vaikai, nemokantys lietuvių kalbos, mokėsi tuometinėje 3-ojoje vidurinėje mokykloje, arba, kitaip tariant, rusų mokykloje, kurią lankydami, prisitaikydami prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų ir lietuviškai išmoko.
Grįžimą iš po pirmosios viešnagės tėviškėje užtemdė tragedija
Laikas bėgo. Suvalkijos sostinė tapo tikraisiais namais, plėtėsi artimų žmonių ratas, tačiau, kaip sako K. Domarkas, vis tiek išliko trauka tam tolimam kraštui. „Juk ten mano tėviškė, – paprastai aiškina žmogus, – todėl nieko keisto, kad mintyse vis ten būdavau.“ Broliai dvyniai, labai artimi vienas kitam nuo pirmųjų savo gyvenimo žingsnių, be visų kitų paslapčių, dalindavosi ir tolimos tėviškės ilgesiu, netgi iš namų bėgdavo prarastojo krašto ieškoti…
Abu Domarkų sūnūs pasinėrė į sportą – aktyviai lankė parašiutizmą. Ypač Jonas buvo itin pramušęs galvą dėl šio sporto. Talentingas be galo buvo šioje srityje, darbštus. Jis, dar visiškai jaunas, kaip perspektyvus parašiutininkas buvo ir TSRS rinktinės narys.
Aštuoniolikmečių dvynių kelias jau ėmė atskirai formuotis, kol galų gale visiškai išsiskyrė. Jonui teko kareiviška duona ragauti (beje, tarnaudamas armijoje Lietuvoje daugiausia laiko skyrė ne rikiuotėms, o parašiutizmo treniruotėms, varžyboms), Kazys, dėl lūžusios rankos likęs nuo armijos, statybose dirbo. Užsidirbęs pakankamai, pasiryžo: būtinai turi bent trumpam sugrįžti į vaikystės žemę… Kaip tarė – taip padarė. Dešimt dienų Artiugino apylinkėse prabėgo bevaikštant po miškus, klaidžiojant po taigą. Iki dabar prisimena, koks susijaudinimas tuomet jį lydėjo – netgi eilėraščiais išsiliejęs (tai buvo pirmas ir kol kas vienintelis K. Domarko poetinės kūrybos etapas). Prirašė eilėraščių, kuriuose – grįžimas į vaikystę, tėviškės gamta, Sibiro platybės, žvejyba, draugai…, pilną dvylikos lapų sąsiuvinį, deja, nesugebėjo jų išsaugoti. Susitikimą su tėviške tuomet apkartino susitikimas su vaikystės draugais: dauguma iš jų jau buvo prasigėrę…
Vis dėlto į Lietuvą K. Domarkas važiavo kupinas įspūdžių, kuriais knietėjo tuočtuojau pasidalinti su broliu dvyniu. Deja… Likimas pasirodė greitesnis… Jonas, jaunas garsus parašiutininkas, žuvo atlikdamas šuolį: patyrusiam sportininkui kelią sustabdė, parašiuto neišskleidė neįspėjamas likimo vypsnis… Visi Kazio parsivežti įspūdžiai liko užspausti tragedijos akivaizdoje.
Antroji kelionė į tėviškę: ties sustojusio laiko paveikslu
Kaip minėta, 2007 m. birželį K. Domarkas vėl išsirengė kelionei į Sibirą. „Iš tiesų mane sugundė sūnus Šarūnas, kuris tik iš pasakojimų tą kraštą tepažinojo“, – sako K. Domarkas. Vyko jie trise: K. Domarkas, jo sūnus Šarūnas ir K. Domarko sesers sūnus Saugirdas. Jaunimą masino galimybė pakvėpuoti Sibiro oru, o K. Domarkas, be nostalgijos gimtinei, turėjo ir kitų tikslų. Lietuvoje gyvenantys buvę sibiriečiai, gyvenę tame pačiame kaime, save vadinantys „sibiriakais“, K. Domarkui buvo skyrę misiją sutvarkyti ten mirusių „sibiriakų“ artimųjų kapus. Prieš kelionę visi „sibiriakai“ buvo susirinkę, dainavo, sakė linkėjimus Bogučiano kaimo žmonėms, na, į viso to filmuotas įrašas keliavo kartu su K. Domarku į Sibirą: Bogučiano kaimo žmones pasiekė linkėjimai iš Lietuvos. Savo ruožtu jie kaimo klube surengė gražų vakarą – atsakomąjį „laišką“ lietuviams, kuris filmuotu pavidalu taip pat pasiekė adresatą. Na, o vienas didžiausių tikslų – medžiagos filmui „Aš einu senelių pramintu Sibiro kančių taku 2“ filmavimas.
„Nuvykę tada į Bogučianą, – pasakoja K. Domarkas, – radome tarsi sustojusį laiką: viskas ten pasilikę taip, kaip mano vaikystės laikais buvo. Lietuva nuo tų laikų atitrūkusi neatpažįstamai, o ten… Jokio mobiliojo telefono, kaimo kontoroje – vienintelis kompiuteris, kuriame yra internetas, trobos apkiužusios, netgi mediniai šaligatviai, vadinami tratuarais, tokie patys, kokius regėjau vaikas būdamas.“
Meškų medžioklėje ir… sąmoningų karvių draugijoje
Trys lietuviai Bogučiane daugiausia bendravo su ten dar gyvenančiais lietuviais. Didžioji dalis vaikystėje pažinotų žmonių buvo jau mirę, vaikystės draugai, kaip minėta, visiškai prasigėrę, tačiau begalinis rusiškas nuoširdumas liejosi per kraštus, kartais būdamas tikra paguoda (ir valtimis, ir motociklais vietiniai gyventojai lietuvius vežiojo ten, kur tik jie panorėjo), kartais – tikra nelaime: vos ne muštynėmis baigdavosi prievartavimas išgerti „už susitikimą“…
Tikru nuotykiu virto kėlimasis per Angaros upę rąstiniu plaustu. Beplaukdami pamatė krante… mešką. Iškart kelionę nutraukė, priplaukė prie kranto ir – meškos pasitikti… Sėlina visi artyn iš lėto, o meška nejuda – nors gana. Keistas įtarimas virto juoku ir mažučiu nusivylimu: toji „meška“ tebuvo didžiulis pušies nuodėgulys… Kad medžioklės aistra būtų patenkinta, vėliau K. Domarkas (beje, medžiotojas jau daugelį metų) su vietiniais gyventojais išsirengė iš tikrųjų į meškų medžioklę. Vėl nesėkmingai. Nepamatė meškos. Nenušovė. Tiek kad gražiai pasivaikščiojo tais takais, kur vaikystėje voveres, burundukus medžiojo.
O gyveno trijulė kaime, kurio gyvulininkystės tradicijos gerokai skiriasi nuo mūsiškių. Žmonės ten melžia karves, tačiau žalmargės savimi turinčios pačios pasirūpinti. Tad rytais jos, išleistos iš tvarto, išsirengia į maisto paieškų kelionę. Kartais nesiseka, tad niūriai vaikšto kaimo gatvelėmis, piktokai dėbčiodamos į praeivius, tačiau dažniausiai pasiseka, todėl vakare pareina sočios ir pilnos pieno. Prisėlina prie virtuvės lango ir sutrimituoja galingu „mūūūūū“ šeimininkei, kuri iškart ir pasirodo nešina tuščiu kibiru. Karvė, pamačiusi, kad viskas gerai, pasitraukia nuo lango, apeina ratą aplink sodybą ir oriai įžingsniuoja į tvartą, kur maloniai leidžiasi melžiama. Ir taip – kiekvieną dieną… Lietuvius laisvos ir sąmoningos karvės iš pradžių šokiravo, tačiau paskui jie priprato: ką čia sakysi, jei pačiame Krasnojarske, geležinkelio stotyje, solidžiais keleiviais apsimeta pas mus tik grandinėmis rišamos ožkos…
Matė keleiviai ir Baikalo grožį, jo didybę, nors širdis iš džiaugsmo alpėjo tik K. Domarkui: jaunuoliams Sibiro platybių gamta taip ir liko svetima…
Filmas – misijos tęsinys
Grįžusio į Lietuvą K. Domarko iškart laukė darbas: iš kelionės jis parsivežė apie 20 valandų filmuotos medžiagos, iš kurios montavo filmą „Aš einu senelių pramintu Sibiro kančių taku 2“. Vykdyti šį projektą K. Domarką paskatino forumas internete „Misija – Sibiras“. Būtent tokiu būdu jis susipažino su Valerija Žaliene, pirmojo filmo autore. Stebėdamas jos sukurtą filmą, buvęs sibirietis nustebo: pamatė nufilmuotus vaikystėje pažinotus žmones (tą filmą jis taip pat vežėsi į Sibirą, demonstravo Bogučiano gyventojams). Vėliau ir kilo mintis šią misiją tęsti pačiam, todėl bendradarbiaudamas su filmo autore pats rengė projektą, ruošėsi kelionei.
Filmas „Aš einu senelių pramintu Sibiro kančių taku 2“ gavosi gerokai informatyvesnis, ilgesnis už savo pirmtaką (netgi buvo jo keli variantai), buvo demonstruotas daugelyje Lietuvos vietovių, supažindino ne tik senelių pramintu Sibiro kančių taku: žiūrovas galėjo mėgautis nuostabiais Sibiro vaizdais, gėrėtis neaprėpiama miškų, upių platybe, peizažų grožiu. Juk viskas buvo pateikta buvusio sibiriečio, tikrai mylinčio šį kraštą, akimis…
O paskui… Kaip sako K. Domarkas, paskui jau kasdienis gyvenimas čia su savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Ir su planais dar kartą sugrįžti į TEN, žinoma, jau nelabai tikintis rasti buvusių vaikystės žmonių – laikas daro savo, tačiau bent pasimėgauti pirmuosius žingsnius lydėjusiu kraštovaizdžiu… Tiesa, ryšys su ten likusiais žmonėmis išlikęs, tačiau dar tada, 2007 metais, vaikystės kaimus, nors tarsi ir sustojusius laike, rado nykstančius – neaišku, ką ras dar kartą ten nuvykęs…
Nuotraukos iš asmeninio Kazio Domarko albumo.
