Kelias, atvėręs daugybę kitų kelių

„Moki žodį – žinai kelią“, – teigia liaudies išmintis. Bet ne tik. Žodis labai dažnai tampa keliu, kuris atveria daugybę kitų kelių. Štai marijampolietės Danutės VIDRINSKIENĖS toks kelias – esperanto kalba. Buvusi Marijampolės Jono Totoraičio vidurinės (dab. – pagrindinės) mokyklos ilgametė lietuvių kalbos, esperanto kalbos mokytoja ekspertė, kraštotyros būrelio vadovė, Pasaulinės esperantininkų asociacijos narė, Lietuvos esperantininkų sąjungos narė, mokyklos muziejaus įkūrėja, knygų autorė Paulina Danutė Vidrinskienė noriai papasakojo apie savo kelią į esperanto pasaulį, kuris atvėrė jai daugybę kitų kelių.

Lengviausia kalbą išmokti bendraujant, būnant toje aplinkoje

Esperanto – labiausiai papitusi dirbtinė kalba. Ją sukūrė L. L. Zamenhofas, remdamasis kitomis kalbomis (daugiausia italų, lotynų ir prancūzų). Ši kalba nėra ir niekada nebuvo žmogaus gimtoji kalba, tačiau ja kalba daugybė žmonių visame pasaulyje. Pažodžiui esperanto išvertus į lietuvių kalbą reiškia „tas, kuris tiki“. Tikėjimas ir viltis, jog kada nors ši kalba suvienys visus penkis kontinentus.

Esperanto kalbos Danutė Vidrinskienė pradėjo mokytis 1983 m. kursuose, kurie vyko kartą per savaitę. Pirmoji esperanto mokytoja Janina Mirijauskienė suteikė D. Vidrinskienei pradinių žinių, o toliau ji mokėsi savarankiškai. Kiekvienas žmogus yra skirtingas: vienam lengviau išmokti kalbą skaitant, kitam rašant, bet geriausia, kai žmogus yra aplinkoje, kurioje kalbama ta kalba. Bendraujant išmokti yra lengviausia. Visame pasaulyje esperantininkai organizuoja įvairius renginius. Baltijos šalys (Lietuva, Estija, Latvija) organizuoja tradicinį, nuo 1959 m. vykstantį, kasmetinį renginį BETT, į kurį susirenka esperantininkai ne tik iš Baltijos šalių, bet ir iš tolesnių pasaulio kampelių. Šiais metai jis vyks jau 49-ąjį kartą, šįkart – liepos 6–14 d. Utenoje. Programa yra skirta tiek pradžiamoksliams, tiek pažengusiems esperantininkams. Pats didžiausias renginys – pasauliniai kongresai. Jie vyksta kasmet vis kitoje pasaulio vietoje. Šiame kongrese svarstomi jau daug sudėtingesni klausimai nei BETT ar kituose renginiuose. D. Vidrinskienė sako, kad liepos 20– 27 d. ir ji su savo jauniausia anūke planuoja vykti į pasaulinį kongresą. Renginiuose dalyviai kalbasi tik esperantiškai. Kalbėti savo gimtąja kalba griežtai draužiama. ,,Jei pradedi kalbėti kita kalba, sakoma, kad tu „krokodiliuoji“, – sako esperantininkė D. Vidrinskienė.

Esperanto veikla Marijampolėje

Kaip daugelyje kitų miestų, taip ir Sūduvos krašte yra susikūrę esperantininkų klubai. Marijampolėje gyvuoja du: ,,Sūduva“ ir ,,Alfabeto“. Klubo nariai susitinka kartą per mėnesį. Šiuo metu nė vienas klubas mokomųjų esperanto kalbos kursų neorganizuoja. D. Vidrinskienė Čekijoje išlaikė egzaminą ir gavo tarptautinį diplomą, su kuriuo gali dėstyti esperanto kalbą visame pasaulyje. Mokyti esperanto kalbos ji pradėjo 1990 m. Jono Totoraičio mokykloje, kol tai dar buvo vidurinė mokykla. Direktorius Valdas Pileckas labai palaikė esperanto kalbą ir leido 11–12 klasių mokiniams mokytis jos kaip pasirenkamąjį dalyką. Nuo 2000 m. kiekvienas šios mokyklos vyresniųjų klasių moksleivis galėjo išmokti kalbėti esperantiškai. Tačiau 2010 m. mokyklai tapus pagrindine išliko tik būrelis. Tuo metu D. Vidrinskienė labiau pasinėrė į kraštotyrą ir muziejaus kūrimą (jos dėka J. Totoraičio pagrindinė mokykla turi puikų muziejų).

Esperantininkas suras pagalbos ranką, draugą bet kuriame pasaulio kampelyje

Kasmet yra išleidžiama kynga ,,Jarlibro“, kurioje yra pateikiami esperantininkų įvairiose pasaulio šalyse kontaktai. D. Vidrinskienė iš savo asmeninės patirties pasakoja, kaip jos sūnus 50-ųjų vestuvių metinių proga tėvams padovanojo kelionę į Romą. D. Vidrinskienė susirado du esperantininkus. Ji susitarė, kad vienas esperantininkas pasitiks, o kitas – išlydės. Visiškai nepažįstamas žmogus laukė jų oro uoste, pasitiko, pusę dienos lydėjo D. Vidrinskienę ir jos vyrą, aprodė gražiausias Romos vietas, pakvietė į esperanto klubą. Sutuoktiniai grįžo nesusirgę, neapvogti, nepasiklydę, kaip pati D. Vidrinskienė sako – tobula kelionė. Žmones suvienijo kalba, kuri ir davė tokią nepakartojamą ir nuostabią kelionę jai ir jos vyrui. Kita istorija, kurią papasakojo D. Vidrinskienė – draugystė su suome. Prieš 18 metų prasidėjęs susirašinėjimas moteris atvedė į gražią draugystę. Po dvejų metų bendravimo D. Vidrinskienė vyko į kongresą Tamperėje, kur ją pasitiko kaip karalienę. Visas rūpestingumas buvo tik jos draugės dėka. Pernai D. Vidrinskienė turėjo galimybę ir vėl susitikti su savo drauge suome. Moteris pasakoja, kad su šios draugės šeima bendrauja ir jos sūnus, tik ne esperantiškai, o angliškai. Esperantininkai daugiausia bendrauja kultūriniais klausimais. Tabu yra religija, finansiniai dalykai. Toks bendravimas perauga į didelę draugystę.

Esperanto – žodžių fabrikas

Esperanto kalba pasižymi itin lengva gramatika. Ši kalba turi daug prielinksnių, priesagų ir priešdėlių. Nėra minkštumo ženklo ir kirtis visada krenta ant priešpaskutinio skiemens. Iš vieno žodžio galima padaryti daugybę kitų. Kalbėti esperantiškai gali išmokti kiekvienas. D. Vidrinskienei esperanto kalba – daugiau nei pomėgis. Ji išvertė į esperanto kalbą ,,Šv. Kazimierą“ ir parašė didaktinę knygelę (pratybas) pavadinimu ,,Lernu diigente‘‘ (esperantiškai – mokykis stropiai). ,,Iš pradžių šios pratybos buvo su lietuviškais paaiškinimais. Tačiau vienas slovakas paprašė manęs, kad išmesčiau lietuvybes. Aš taip ir padariau“, – pasakoja D. Vidrinskienė. Taip pat esperantininkė parašė ir novelę ,,Koloroj de spiro“ (esperantiškai – ilgesio spalvos). D. Vidrinskienė iš viso yra parašiusi 21 knygą, 2 iš jų – kartu su savo vyru, iš kurio ji visada sulaukdavo palaikymo.

Esperanto kalba labai plečia žmonių akiratį ir leidžia susirasti daugybę draugų. D. Vidrinskienė pasakoja, kad esperantininkai yra labai artimi žmonės – kaip draugai. ,,Būtų labai gerai, kad mokyklose būtų dėstoma esperanto kalba. Dabar šia kalba Marijampolėje kalbama tik mūsų klubuose“, – teigia D. Vidrinskienė. Esperanto jai yra tokia didelė laimė, toks džiaugsmas, kad ji šią kalbą vadina savo didžiąja meile. Pasirodo, net ir kalba gali padaryti mūsų gyvenimą daug laimingesnį.

Raminta GRIGAITYTĖ

Autorės ir D. Vidrinskienės asmeninio albumo nuotraukos.

Nr. 24 (28), 2013 m. birželio 15–21 d.