Retas kuris iš mūsų naktį nebijo, dar rečiau – jaučia malonumą vaikščiodamas kapinėse. Lyg ir žinome, kad čia ilsisi amžiams užmigę žmonės, lyg ir žinome, kad jie niekuo negali mums pakenkti, lyg ir suprantame, kad nieko bloga nenutiks, bet… Kažkaip nejauku, baugu… Suklūstame vėjui sujudinus medžio šaką, nuo šalčio pokštelėjus kapinių tvoros štakietui. Dažniausiai tokias amžino poilsio vietas aplenkiame, o jei negalime to išvengti – paspartiname žingsnį.
Dar rečiau kuris iš mūsų norėtume savo namuose turėti žmogaus kaukolę, kaip egzotišką interjero elementą. Nelabai galiu įsivaizduoti savo buvimo greta jos. Puikiai supranti, kad tai kadaise buvęs toks pat žmogus kaip ir tu: su savo gyvenimo istorija, likimo vingiais, kažkieno mylėtas (o gal neapkęstas) ir kažką mylėjęs. Nuoširdžiai suvoki, kad niekada nenorėtum, jog tavo kaukolė „puoštų“ kažkieno namus, kad ji taptų įmantria dekoracija ar dar blogiau – pelenine. Toks elgesys – mirusiojo pažeminimas, išniekinimas, amžinosios ramybės sudrumstimas.
Keisti mes, žmonės. Taip mąstydami apie gyvųjų pagarbą mirusiesiems, sverdami padorumo svarstyklėmis žmogiškumą, dažnai pasielgiame nenuspėjamai net pačiam sau. Nejaukiai jausdamiesi savo tėvų ar protėvių kapinėse, nejučiomis, smalsumo vedini, lankome tokias pasaulio vietas, kuriose šokiruojantys dalykai lyg ir įgauna mūsų gyvenimo, egzistencijos prasmę bei laikinumo suvokimą.
Pasaulyje yra daug vietų, kurios baugina, bet kartu ir traukia žmonių būrius. Manau, vedini smalsumo žmonės plūsta į tokias vietas, kur ne tik naktį, bet ir dieną apninka keistas jausmas: baimė, sumišusi su susižavėjimu.
Keliaujant Čekijoje teko aplankyti Kutna Hora miestelį. Dėl čia buvusių sidabro kasyklų viduramžiais jis buvo vadinamas Čekijos karalystės iždu. Šiandien Kutna Hora– turistų pamėgtas miestelis, apie 70 kilometrų nutolęs nuo Prahos. Jame galima grožėtis Viduramžių miesto turtingumo pėdsakais. Viena iš pagrindinių turistų lankomų vietų mieste – vėlyvosios gotikos stiliaus Šv. Barboros, kalnakasių globėjos, bažnyčia, kurios trys piramidiškos smailės didingai stiebiasi virš vynuogynais apaugusios kalvos. Dėmesį traukia ne tik dailus, tarsi įmantriais nėriniais išpuoštas bažnyčios eksterjeras, bet ir jos vidus: aukšti tinkliniai skliautai bei vertingos viduramžių freskos. Bažnyčia primena žymiąją Prahos šv.Vito katedrą – jas abi projektavo tas pats architektas.
Dar vienas malonumas akiai – puošnūs pastatai senosiose gatvėse. Mielai lankomas sidabro kasyklos muziejus, pasakojantis sidabro kasyklos istoriją bei supažindinantis su sidabro išgavimo procesu – nuo rūdos kasimo iki virsmo moneta. Deja, negalėjome į jį patekti – miestelyje vyko šventė, ir muziejus buvo užsakytas renginiams, į požemius lankytojai nebuvo leidžiami. Teks atvykti kitą kartą…
Kuta Hora – gražus istorinis miestas, tačiau turistus, taip pat ir mane, čia traukia kita lankytina vieta. Tai – Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia, stovinti atokiau nuo Kutna Horos centro, Sedlece. Tereikia pavažiuoti du kilometrus ir tu – jau reikiamoje vietoje. Tiksliau, ne pati bažnyčia sulaukia tokio dėmesio, o koplyčia, dar kitaip vadinama Kaulų koplyčia.
Sedleco kaulų koplyčia laikoma viena įspūdingiausių ir unikaliausių bažnyčių pasaulyje. Jos interjerą puošia apie 40 tūkstančių žmonių skeletai. Kaulai mena XIV amžiuje vykusius maro epidemijos baisumus. Koplyčios atsiradimo istorija mus pakviečia keliauti į 1278 metus, kai Bohemijos karalius išsiuntė vieną abatą į Jeruzalę. Šis grįždamas parsivežė indą su žeme nuo Golgotos kalno, kurią išbarstė Sedleco kapinėse. Toks įvykis vietos gyventojams sužadino norą būti palaidotiems būtent šiose kapinėse. Iš pradžių čia buvo laidojami tik turtingieji, tačiau prasidėjus marui, o vėliau karui, buvo laidojami visi, neatsižvelgiant į luomą. Bėgant metams, kapinėse neliko vietos, todėl seniau palaidotųjų kaulai buvo išimami ir pernešami į XV amžiaus gotikinės bažnyčios rūsį, kur jie išgulėjo iki 1870 m., kai skulptoriui Frantičekui Rintui buvo įsakyta sutvarkyti rūsį ir kaulus. Menininkas juos panaudojo koplyčios interjero dekoravimui, paversdamas šią vietą išties šokiruojančia.
Kaulų koplyčia… Pats pavadinimas intriguoja: Romos katalikų koplytėlė ir kaulai. Keistas derinys. Tačiau ilgai apie tai mąstyti nelieka laiko: vos įžengus į ją, apninka nerimas ir dar lig šiol nepatirtas jausmas. Nuo sienų ir lubų liūdnai, tuščiomis akiduobėmis į tave žvelgia šimtai kaukolių. Iš smulkesnių kailiukų sudėliotas Švarcbergų šeimos herbas, varpai ir kitas koplyčios dekoras – unikalus, estetiškas, neįprastas. Prisipažinsiu – ir šiurpus. Tačiau bėgti iš jos visai nesinori. Mirtinoje tyloje, nors koplyčioje lankytojų daug, žingsnis po žingsnio nyri į statinio gilumą, kur sutinki vis daugiau ir daugiau negyvių žvilgsnių. Pasijunti lyg būtum pomirtinio pasaulio prieangyje, o gal ir jame pačiame. Pagauni save, kad kartais į visas tas kaukoles žiūri kaip į meno kūrinius, pagamintus iš gipso ar kitos tam tinkamos medžiagos. Reikia pastangų, kad grįžtumei į realybę – čia TIKRI žmonių kaulai, o ne imitacijos. Ir tie sietynai, ir herbai, ir altoriai, ir net kryžiai… Visur TIKRI žmonių kaulai. Tai suvokus – apima panika, siaubas, jautiesi vienas iš tų, kurie sudrumstė mirusiųjų pasaulio ramybę. Norisi atsiprašyti visų ir kiekvieno iš jų atskirai. Visų, kurie savo liūdnomis akiduobėmis sutiko mane ir kitus tūkstančius tokių kaip aš čia atėjusius bei palydėjo juos išeinant. Bet kaip..? Kaip tai padaryti?
Turistus sutinkančios kaukolės kiekvienam tarsi nebyliai sako: „Atmink, kad mirsi“. Tai – ne grasinimas, tai – priminimas: atėjome gyventi, o, nuėję mums paskirtą kelią, išeisime į ten… Jos kalba apie pagarbą vienas kitam, kol esame gyvi, tokios pagarbos prašo iš mūsų ir sau, kol esame Kaulų koplyčioje.
Kodėl tokios keistos vietos taip traukia žmones? Gal jie čia ieško šiurpių pojūčių, o gal nori pažvelgti į anapusinį pasaulį, kuris mums – didžioji paslaptis? O gal lankome tokias vietas tam, kad nugalėtume savo baimes ir suvoktume gyvenimo trapumą bei savo laikinumą? Daug klausimų. Tikriausiai dar daugiau atsakymų surastume kiekvienas iš mūsų.
Lankantis Sedleco kaulų koplyčioje turėjau galimybę būti archeologinių kasinėjimų liudininke. Visai greta koplyčios buvo atkastas kapinių plotelis, kur puikiai matėsi šepetėliais nuvalyti mirusiųjų kaulai… Kažin koks jų tolimesnis likimas, kur jie atguls po visų šių paieškų ir ištyrimų? Labai norisi tikėti, kad suras ramybę savo senoje kapavietėje.
Kuta Hora miestas prarado viduramžių karališko miesto spindesį: jau nebekasamas sidabras, išsekę jo atsargos, jau nekaldinamos monetos. Visa tai – istorija, užrašyta anuometinių metraštininkų, dabar kalbanti muziejininkų lūpomis. Tačiau jis puikus savo architektūra, nuostabus bažnyčiomis. O Sedleco kaulų koplyčia, pasaulyje žinoma savo dekoracijomis, sukurtomis iš žmonių kaulų, – lyg šių dienų kvieslys, raginantis sustoti beprotiško skubėjimo rate ir susimąstyti, kas esame, kokie esame ir kodėl esame.
Autorės nuotraukos.
