„Dauguma mūsų, mirtingųjų, niekada taip ir nesužinome tikrojo savo likimo: jis mus tiesiog parbloškia ir sutrypia. O kai pakeliame galvas ir matome jį nutolstantį, jau būna per vėlu, ir likusį savo kelią tenka eiti pagrioviais to, ką svajotojai vadina brendimu. Viltis iš tiesų tėra tikėjimas, jog pažinties su lemtimi akimirka dar neatėjo, jog sugebėsim pamatyti savo tikrąjį likimą, kai šis priartės, ir įstengsim įšokti į jo traukinį ir nepražiopsoti progos būti pačiais savimi, kol jos nepraradom amžiams ir dėl to gyventume tuščiai gailėdamiesi to, kaip turėjo būti, bet niekada nebus.“
Jolantos Nejuvienės nuotrauka.
