Aukštaitija – nepaprastai gražus kraštas: gausybė ežerų, miškų, kalnelių ir kelio vingių. Dar gražesnis jis rudenį, kai gamtoje įsiplieskia visa puokštė įvairiausių spalvų.
Kalvarijos Trečiojo amžiaus universiteto studentai mėgsta keliauti, susipažinti su įvairių šalių bei Lietuvos istorija, kultūra, pasigrožėti kraštovaizdžiu. Spalio 15-16 dienomis jie išsiruošė į pažintinę kelionėpo Aukštaitiją.
Pirmasis lankomas objektas – Videniškių Šv. Lauryno bažnyčia ir Augustinų vienuolynas. Klausėmės gidės pasakojimoapie XV – XVII amžiaus įvykius, įtakojusius šios bažnyčios ir vienuolyno gyvavimą.
Vėliau Labanoro regioniniame parke kopėme į aukščiausiąLietuvoje apžvalgos bokštą (jo aukštis 36 m), nuo kurio atsivėrė aplinkinių apylinkių grožis. Taip pat aplankėme Labanoro bažnyčią, kuri prieš kelerius metus buvo sudegusi, o dabar atstatyta pagal senuosius bažnyčios brėžinius. Mūsų pažintis su Aukštaitija tęsėsi nuvykus į Palūšę – pabuvojome prie Šv. Juozapo bažnyčios, kurios atvaizdas dar prieš kelerius metus puikavosi ant 1 lito banknoto. Kiek vėliau vingiuoti keliukai mus atvedė prie Stirnių Šv. Jono Krikštytojo Nukankinimo bažnyčios, pastatytos iš tašytų akmenų. Lietuvoje tokios bažnyčios vos kelios. Tiesa, ji buvo užrakinta ir patekti į vidų negalėjome, bet iš išorės ji atrodė įspūdingai.
Vakarop vykome į Molėtų observatoriją ir Etnokosmologijos muziejų, buvome pakviesti susipažinti su Lietuvos ir pasaulio astronomijos naujienomis, nuostabaus grožio spalvotomis planetų, žvaigždžių, ūkų, spiečių, galaktikų nuotraukomis. O vakare per teleskopą stebėjome dangaus kūnus. Mums pasisekė: spėjome pamatyti raudonąją planetą – Marsą, Saturną, Žvaigždę Vegą, dvinarę žvaigždę, žvaigždžių spiečių, mirštančią žvaigždę ir Mėnulio paviršių. Kodėl sakau, kad mums pasisekė? Nes mums pabaigus stebėjimą, žvaigždėtą dangų uždengė debesys ir kitos atvykę grupės šio malonumo jau nebeturėjo.
Antrosios dienos kelionę pradėjome Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios lankymu. Tai įspūdinga, tašytų akmenų,72 m aukščio, 64 m ilgio, 22 m pločio bažnyčia. Ji – viena iš didingiausių bažnyčių Lietuvoje. Kiek vėliau patraukėme Zarasų link. Nuomiesto vizitine kortele jau spėjusio tapti apžvalgos rato grožėjomės Zaraso ežeru ir jo salomis. Pasivaikščioję miesto centre pabuvojome Zarasų Švč. M. Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje. Ji sužavėjo ne tik grožiu, bet ir ypatingu dėmesiu savo parapijos žmonėms: bažnyčioje įrengtos dvi savotiškos skelbimo lentos – vienoje, ant dailių lapelių, surašyti šiais metais mirę parapijos tikintieji, kitoje – pavardės tų, kuriems suteiktas Krikšto sakramentas.
Keliaudami neaplenkėme ir Dusetų miestelio: pasivaikščiojome skulptūrų parke, aplankėme Švč. Trejybės bažnyčią.
Kelionės pabaigoje vykome į Ramūno Čižo alausdaryklą su senovinių alaus įrankių ekspozicija. Čia vyko edukacinis užsiėmimas, kurio metu susipažinome su alaus gaminimo tradicijomis bei technologijomis, naudotomis mūsų protėvių.
Graži mūsų Lietuva: turtinga savo istorija, jaudinančiais papročiais ir tradicijomis, užburianti kraštovaizdžio spalvomis. Kiekviena kelionė po ją suteikia naujų potyrių, pažinimo džiaugsmo pliūpsnių ir neužmirštamų išgyvenimų.
Asta JANKELIŪNIENĖ
Nuotraukos autorės.
