Kalėdų dvasią atnešantis ir dovanas dalijantis Kalėdų Senis: tikroji istorija

Sunku net įsivaizduoti, iš kur kilo tas raudonais rūbais apsirengęs dėdulė, kuris yra visų laukiamas, visiems dalinantis dovanas, pro užrakintas duris stebuklingai įslenkantis į namus, visada linksmas, visada besijuokiantis. Kas jis? Kas yra tikroji Kalėdų dvasia – kokia ji, ką laikui bėgant prarado žmonija?

Deja, bet tikroji Kalėdų Senelio istorija yra visai kitokia, nei įprasta manyti pas mus. Net Žiulio Verno vaizduotė priklaupusi atiduotų pagarbą šiai istorijai. Ir Agatos Kristi romanų siužeto rafinuotumas mojuoja balta vėliava prieš tikrąją Kalėdų Senio, arba Santa Klauso, istoriją…

Istorija pasakoja

Labai labai seniai, bemaž prieš šešiolika amžių, Likijoje (romėnų provincija), tokiame Myros mieste (dabartinės Turkijos teritorija), gimė berniukas. To berniuko tėvai buvo gan turtingi, bet anuomet negalėjo turėti vaikų. Jie pažadėjo Dievui, kad jei Jis duos jiems vaiką tai jie Jam jį atiduos atgal, išleisdami dvasininko tarnystei. Ir jų lūkestis išsipildė. Gimė berniukas. Tėvai jį pavadino Nikolajumi. Jis buvo vienturtis. Šeima vaikų daugiau nebesusilaukė. Berniukas augo kaip ir kiti vaikai – niekuo per daug neišsiskirdamas iš kitų. Tėvai tesėjo pažadą ir berniuką atidavė mokslams. Jį ėmė globoti jo mamos brolis, kuris anuomet buvo vyskupas. Berniukas mėgo klausytis biblijinių istorijų. Išmokęs skaityti įniko į šventraščių studijas. Ankstyvoje paauglystėje mirė jo tėvai. Berniukas liko vienui vienas su gan dideliu palikimu. Jo pagrindinė atrama buvo dėdė. Tokiais atvejais dauguma žmonių puola į giliausias depresijas, nusivalkioja ar prasigeria, ar susideda su nusikalstamomis grupuotėmis ir tokiu būdu nepaliaujamai dalija žmonėms savo įtūžį. Bet šio berniuko likimas susiklostė kitaip. To lūžio metu jį aplankė branda. Jis nebežaidė su bendraamžiais, nedomino jo tuščios kalbos ir juokeliai su draugais. Tiesiog jis su jais nerado bendros kalbos. Berniukas įniko į Bibliją. Ten rado parašyta, kad jo kūnas yra Šventosios Dvasios buveinė, Dievo šventykla*¹. Jis jau tada suprato, kad Dievas negyvena žmogaus rankomis statytuose statiniuose*². Berniukas davė sau įžadus nesuteršti tos šventyklos. Nedaug, rodos, laiko tepraėjo, berniukas užaugo ir tapo Myros miesto vyskupu. Būdamas vyskupu, jis laikėsi griežtų askezių: valgydavo tik trečiadieniais ir penktadieniais – ir tai tik vakarais. Anuomet bažnyčia ir vyskupai buvo visiškai kitokie. Nebuvo didžiulių pastatų, primenančių kosminių laivų „Baikanur“ paleidimo aikšteles, kurie net ne krikščioniški: toji architektūra paimta kaip simbolis iš Egipto architektūros (tai liudija visokie obeliskai ir kiti panašūs statiniai); tokia architektūra liudija, kad ten gyvena ne Dievas, o ufonautai, atskridę iš kosmoso, ir nuo tų laikų žmonės daro fetišus, tikėdamiesi, kad jie, pamatę visa tai, atskris ir vėl…  Bet tai ne krikščionybė. Tuomet krikščionys kaip tik buvo persekiojami, kišami į kalėjimus, žudomi. Tuo laiku žuvusiųjų krikščionių skaičius buvo skaičiuojamas dešimtimis tūkstančių. Štai kokiu laiku teko gyventi ir rūpintis savo kaimene žmogui, kurio vardas buvo Nikolajus. Jis iš tėvų paveldėjo ne tik turtus, bet ir gerą, dosnią širdį. Štai viena iš begalės istorijų apie jo dosnumą.

Trijų mergaičių išgelbėjimas iš prostitucijos vergovės

Pataros mieste gyveno vienas žmogus. Jis turėjo tris dukteris, kurios visame mieste garsėjo savo neapsakomu grožiu. Tas žmogus buvo labai turtingas, bet tam tikrų aplinkybių paveiktas nuskurdo – prarado viską, ką turėjo. Jis nuskurdo taip, kad neturėjo už ką įsigyti maisto sau ir savo šeimai, apie rūbus ir kitus dalykus net minčių nekilo. Tad svajonės ištekinti savo dukras tapo visiškai neįgyvendinama utopija: mat tais laikais jei mergina neturėdavo kraičio, tai ištekėti nebūdavo jokių galimybių. O jei dar jos tėvas skolose paskendęs, tai išvis neįmanoma. Štai prie ko priveda kraštutinis skurdas žmones, kurie neturi dvasinio stuburo… Tą nelaimėlį tėvą skurdas visiškai parklupdė. Jis buvo spaudžiamas klastingų skolos išieškotojų (mūsų laikais vadinamų antstoliais), kurie buvo susimokę su tų laikų mafija, kurios atstovai gviešėsi savo gašlumą ir ištvirkimą realizuoti tų jaunų mergyčių sąskaita,  o po to, kai jos taps ne tokios įdomios, iš jų dar ir gausiai uždirbti. Vargšas tėvas buvo privestas prie tokios situacijos, kad arba jis atiduoda skolas, arba sėda kalėjiman, ir dukros lieka be priežiūros ir jų likimas visiems suprantamas, arba atiduoda dukras į viešnamį ir jos atidirbinėja skolas ir dar gauna pragyvenimui kažkiek. Jis buvo taip prislėgtas, kad netekęs jokios vilties atsitiesti buvo pasiruošęs paaukoti savo dukterų garbę, kad pagerintų savo padėtį ir iš dukterų grožio išspaustų lėšas jiems visiems išgyventi. Bet, visų laimei, tame mieste gyveno Nikolajus, kuris akylai stebėjo aplinkinius. Gavęs iš Dievo regėjimą apie to nelaimėlio nusikalstamus kėslus, Nikolajus nusprendė išlaisvinti tą nelaimėlį iš skurdo, kad taip pat išgelbėtų jį ir jo šeimą nuo dvasinės mirties. Kaip tikras Kristaus mokinys ir ganytojas jis sugalvojo padaryti labdarą taip, kad niekas apie jį, kaip geradarį, nesužinotų – įskaitant ir tą, kuriam buvo sumąstęs padaryti gerą darbą. Jis elgėsi pagal Kristaus žodžius: „Žiūrėkite, jog nedarytumėte savo gailestingumo darbų žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite atlygio iš savo Tėvo, kuris danguje. Todėl, duodamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį. Kai aukoji, te nežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo gailestingumo auka būtų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai“ *¹. Be to, Nikolajus žinojo iš savo patirties, kaip sunku priimti išmaldą tam, kuris iš didelių turtų labai greitai pereina prie skurdo.

Paėmęs didelį aukso kapšą, naktį, kai visi miegojo, ir, savaime suprantama, negalėjo jo pastebėti,  pasileido varguolio namų link. Tuo metu tėvas su savo dukterimis miegojo. Nikolajus tyliai prislinko ir atsargiai atvėręs langą įmetė vidun aukso kapšą, o pats vogčiomis nusėlino namo. Ryte prabudusio šeimininko žvilgsnį pritraukė riogsantis vidury kambario kapšas, išpampęs nuo savo paties turinio. Galima įsivaizduoti jo netikėtą džiaugsmą, kai atrišęs krepšelį jis rado jame tai, dėl ko norėjo atiduoti savo dukras į gėdos ir nuodėmės vergiją. Jis iš pradžių netikėjo savo akimis: galvojo, kad jam nuo įtampos bei streso protas pasimaišė ir jau prasidėjo šizofreniniai miražai. Jis apčiupinėjo auksą, pakandžiojo, tikrindamas pavartė rankose, vis dar niekaip neatsigaudamas nuo šoko ir vis abejodamas, ar tai realybė. Vargšas tėvas ilgai galvojo, kas galėjo būti toks nesavanaudis geradaris, bet joks žmogus į galvą neatėjo. Dar kiek pasikankinęs nusprendė, kad pati Dievo apvaizda jam atsiuntė geradarį, ir jis, karštai dėkodamas Dievui iš už gautą auksą, išleido savo vyriausiąją dukrą už vyro. Pamatęs, kad jo pinigai buvo panaudoti tinkamai, Nikolajus nusprendė reikalą pabaigti iki galo. Veną tamsią naktį jis vėl prisliūkino prie lango ir tokiu pačiu būdu įmetė dar vieną kapšą su auksu. Vargšas namo šeimininkas, pamatęs radinį, krito ant kelių ir graudžiai pravirko, pakėlė šlapią nuo ašarų veidą į viršų, bet gumulas gerklėje sugėrė visus garsus. Jis tik pramekeno pašnibždomis: „A-a-a-a-č-č-č-i-ū…“ Po šio įvykio vargingas žmogelis prarado sielos ramybę. Jau nebegalėjo nei užmigti, nei galvoti nieko kito, kaip tik apie tą geradarį, kankindamasi dėl nežinojimo, kas jis. Visą dieną dėkojo Dievui už jo malonę melsdamas: „Dieve, Tu visų gėrybių šaltinis, Tu mūsų gelbėtojas. Tu iš pradžių mane atpirkai savo krauju, o dabar mano namus su vaikais savo aukso pagalba išgelbėjai iš gudrių priešo pinklių. Parodyk, o Dieve, man tą Tavo tarną, kuris yra Tavo gailestingumo įrankis. Parodyk man tą žemišką angelą, kuris saugo mus nuo nuodėmingos mirties. Lai tampa man žinoma, kas išlaisvina iš piktojo pinklių ir pančių, išgelbėja mus nuo kvailų planų! Kur slapta Tavo švento žmogaus ranka? Aš ir antrą dukrą išleisiu už vyro teisėtai ir išvengsiu būtinybės nusiųsti savo ją į piktas pragaro tarnų rankas.“ Tokiu būdu padėkojęs Viešpačiui, tėvas išleido antrą dukrą už vyro, tvirtai tikėdamas, kad Dievas tokiu būdu pasiųs malonę ir jauniausiai dukrai. Tuo pačiu jis nusprendė: kas beatsitiktų, sužinos apie tą slaptąjį geradarį, kad tinkamai jam padėkotų. Ir prasidėjo pilnos laukimo, nemigos naktys. Tėvas kantriai naktimis sėdėjo ir laukė, kada tai įvyks. Nedaug jam teko laukti – vos keletą saulėlydžių pasikankino. Greitai atėjo ir trečia naktis. Gerasis Kristaus ganytojas prislinko prie trobos ir įmetė krepšelį su auksu bei skubotai pasuko namų link. Bet šįsyk jam nepasisekė paslėpti geradarybės. Vargšas, išgirdęs skambtelėjusio aukso garsą, skubiai išlėkė iš namų ir pasivijo slaptą geradarį. Atpažinęs šventą Nikolajų, jis puolė jam po kojų ir pradėjo jas bučiuoti plaudamas jas ašaromis ir dėkojo, neperstojamai dėkojo. Raudos ir padėkos skambėjo gatvėje ir jam visiškai neįdomu buvo, kas pamatys ar nepamatys, išgirs ar neišgirs. Vargšas tėvas verkė ir dėkojo už jo ir šeimos išgelbėjimą iš nepermaldaujamo skurdo jo ir visos jo šeimos. „Jei Viešpats nebūtų tavęs paraginęs padaryti šios geradarystės, – pasakė jis Nikolajui, – tai aš, nelaimėlis, būčiau kartu su savo dukromis miręs. Aš jas ruošiausi atiduoti blogiems žmonėms ir gėdingam, pilnam nuodėmės gyvenimui. O dabar tavo dėka mes išgelbėti ir išlaisvinti iš nuodėmės bedugnės“.

Šventas Nikolajus pakėlė jį ir patarė dėkoti už šias malones ne jam, o Dievui ir melstis Jam, nes Jis visų gėrybių šaltinis. Nuraminęs varguolį, Nikolajus jį prisaikdino, kad niekam nepasakytų ir laikytų šią geradarystę paslaptyje. Aišku, laimingas tėvas išleido ir trečią dukrą už vyro. O kadangi dukrų kraitis buvo labai geras ir spindintis geltono metalo blyksniais, tai ir vyrus dukros gavo ganėtinai pasiturinčius. Tokių giminystės ryšių pagalba netrukus praturtėjo ir tų dukrų tėvas. (Išmintis teigia, kad jei iš turtingo atimsi turtus ir paversi jį benamiu, jis per labai trumpą laiką vėl taps turtingu. Jei vargšui duosi milijoną – jis po labai trumpo laiko vėl taps vargšu. Šie žmonės yra tokie patys – skirtumas tik jų mąstymas). Tad turtingas būdamas tėvas neužmiršo geradario, jis pilnas dėkingumo su kaupu grąžino tuos auksinius ir iš Nikolajaus išmoko daryti gera, aukoti teisingai, netrimituojant.

Audra laive

Kartą Nikolajus sugalvojo aplankyti Palestiną. Jam labai norėjosi aplankyti šventas vietas, kur Kristus vaikščiojo, gyveno ir mokė. Jis „sutranzavo“ laivą, plaukiantį ta kryptimi ir išplaukė. Nikolajų aplankė regėjimas. Jis pamatė audrą, laivą ir tai, kaip pikta dvasia bando jį apversti. Tada jis nuėjo pas kapitoną ir pranešė, kad greit bus labai pavojinga audra ir reikia ruoštis jai. Iš jo tik pasišaipė laivo įgula ir niekas nereagavo. Audra, mat: dangus giedras, slėgis aukštas – kokios dar audros… Nepraėjus nė kelioms valandoms, pradėjo niaukstytis. Dar pusvalandis – ir laivas skraidė bangomis beveik nesiekdamas vandens, mėtė jį kaip šapelį. Visus keleivius suėmė tokia baimė, kad visi laikėsi ant  isterijos ribos ir tik per plauką neprasidėjo panika. Visi dėjo į kelnes – ir gan gausiai, ir skystai. (Tokia situacija pasipūtusį pusgalvį vėl padaro žmogumi: atsiranda nuolankumas ir nuoširdumas, dingsta kaukės ir visokie rafinuotumai). Pats kapitonas nusileido pas Nikolajų į triumus ir pradėjo prašyti sakydamas, kad tik jis gali išmelsti Dievą, kad jie visi liktų gyvi, sakydamas: „Jei tu, šventas Dievo tarnas, nepadėsi mums savo malda, tai mes visi žūsim jūros bangų pursluose“. Nikolajus jį nuramino ir patarė tikėti Dievu, išgelbėjimu. Ir atsiklaupęs pradėjo bendrauti su Dievu prašydamas. Teisiojo malda iš karto buvo išgirsta. Bangavimas liovėsi, įsiviešpatavo tyla. Apmaudą, liūdesį ir nusivylimą, kuris sklandė tarp jūreivių, pakeitė isteriškas džiaugsmas. Visi dėkojo Dievui, dėkojo Nikolajui – nenustygo savame kailyje visa įgula.

Jaunojo jūreivio mirtis

Vienas iš jūreivių įlipo į laivo stiebą, nes jam reikėjo atlikti kažkokią navigacinę užduotį.  Atlikęs savo darbą, jis pradėjo leistis žemyn, tačiau susiūbavus laivui jis paslydo ir nuo pat stiebo viršūnės drėbėsi žemyn ant denio. Krisdamas iš tokio aukščio, vargšas neturėjo jokių šansų: denis buvo kietesnis už sprandą. Jūreivis mirė iš karto. Visa įgula vėl pasinėrė į liūdesį ir depresiją. Prasidėjo gedulo agonija. Niekam dar nespėjus gerai susigaudyti, kas vyksta, į šią situaciją įsimaišė Nikolajus. Jis atsiklaupęs pradėjo karštai melstis. Taip pat Nikolajus pradėjo purtyti jaunuolį, liepdamas keltis. Šįkart laivo įgula jau nesišaipė iš šventiko. Jie net nežinojo, ką galvoti. Ką jie tikrai žinojo – tai, kad jų kolega tikrai negyvas. O čia Nikolajus meldžiasi… Kad meldžiasi, tai dar viskas čia gerai, bet kam jis purto tą lavoną: gal jo eminencijai tėvui nuo pasninkų ir maldų protas pasimaišė? Taip galvojo jūrininkai, bet Nikolajus ir toliau meldėsi bei purtė jaunuolį, sakydamas: „Kelkis, nemiegok, laikas keltis!“ Ir jaunuolis atsimerkė, atsikėlė ir kaip niekur nieko pradėjo vaikščioti ir tvarkytis. Visi patyrė šoką, negalėjo gerą laiko galą pratarti nė žodžio. Didžiulė Dievo baimė apėmė visą įgulą. Jų nuotaika kito – baimę pakeitė džiaugsmas. Jie nežinojo, kaip elgtis, kaip tokiomis situacijomis reaguoti. Nikolajus sėdėjo denio kampe ir šypsojosi matydamas ir vėl visų gerą nuotaiką.

Šventasis Nikolajus

Štai koks vyskupas buvo tas Nikolajus. Jis buvo arti žmonių, jis pastoviai jautė savo kaimenės pulsą. Jis nebuvo godus pinigams, jis neplėšė devynių kailių nuo kiekvieno tikinčiojo už maldą, tas tikras Dievo tarnas neturėjo kainininko už dvasines ganytojiškas paslaugas. Jis nevertė aukoti pinigų, kai meldėsi už ligonius ir tie sveiko, neuždėdavo mokesčio už mirusiųjų prikėlimą. Nevažinėjo prabangia karališka karieta, nekaupė bažnyčiai turtų. Jis kaip tik vietoj to, kad apiplėšinėtų savo kaimenę, ją laimindavo ir dalindavo savo palikimą, savo turtus. Kur jūs matėte tokį vyskupą ar kunigą? Ar tokių yra, kurie pasninku ir malda gyvi ir valgo dusyk per savaitę? Gal yra, bet man neteko tokių sutikti, tiesa, muziejuje vieną tokį mačiau…

Metraščiai*³ pasakoja, kad Nikolajus yra prikėlęs ne vieną numirėlį, dirbo jis ir egzorcisto darbą, tiesiog kur jis pasirodydavo, ten demonai pulkais ir cypdami traukdavosi iš tų vietovių ir žmonių. Daug meldėsi už ligonius, ir per Nikolajų Dievas yra išgydęs nesuskaičiuojamas galybes įprastiniais būdais neišgydomų ligų.

Čia pateiktos tik kelios istorijos, bet jų buvę tiek, kad į enciklopedinio storumo knygą nesurašysi. Nikolajus šventai vykdė visus Kristaus priesakus, akylai sekė Pauliaus*⁴ pamokymais. Yra manoma, kad jis turėjo daugelį dvasinių dovanų, įskaitant ir naujų kalbų dovaną, manoma, kad jo neėmė ir nuodai, nes buvo bandymų jį nunuodyti.

Nikolajus buvo tikras krikščionis, jis atitiko Kristaus nustatytą standartą, kuris aprašytas Naujajame Testamente štai kaip: „Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Ir kurie tikės, tuos lydės šie ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirtinų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“.Kristus tai sakė ne kunigams, ne vyskupams – tai pasakyta kiekvienam, kas įtikės ir krikštysis. Nesiduokite suklaidinami įvairių klanų vadovų, kurie nori monopolizuoti Dievo teikiamas gėrybes ir dovanas, neva tik per juos Dievas gali veikti, tik jie gali išvarinėti piktąsias dvasias, tik jie gali suteikti sakramentus – tai melas. Juodu ant balto parašyta, kad šie ženklai priklauso bet kam, kiekvienam patikėjusiam tikinčiajam, kiekvienam, kas patikėjo Dievu ir Kristaus mokslu. Tai gali daryti ir vaikas, ir 90 metų sulaukusi bobutė. Nes ne savo galiomis tai daroma, o tikėjimo ir Dievo Dvasios pagalba. Šio straipsnio personažas taip tikėjo, taip gyveno, jam viskas veikė, kas parašyta evangelijose, nes Šventasis Raštas veikia ir dabar: tai nėra istorinis epas, tai instrukcijų knyga, kuri veikia ir šiandien.

Dėl tokio gyvenimo ir atsidavimo po mirties Nikolajus buvo paskelbtas šventuoju. Bet dar gyvam jam esant jį jau buvo pradėję vadinti šventuoju, sakydami: „Šventas ganytojau, šventas tėve, šventas išrinktasis…“

Tikroji Kalėdų dvasia

Ką bendro turi šis personažas ir Kalėdos? Ogi tą, kad Nikolajus išgarsėjo dėl savo slapto dosnumo. Jis slėpė savo geradarybes, o kuo daugiau slepi, tuo daugiau visiems kirba tas paslaptis išaiškinti. Anuomet net vaikai žinojo, kad gerasis ganytojas Nikolajus slapta atneša beturčiams dovanų. Visai mažiukai vaikai švepluodami neištardavo net jo vardo iki galo, kuri lotyniškai skamba „Sanctum Nicolaus“ (vaikai visada trumpina vardus: vietoj Viktorijos sako „Vika“, vietoj Vytauto – „Vycka“, ne išimtis ir Nikolajus, kurį suaugusieji vadino „Sanctum Nicolaus“, o vaikai tą vardą apkarpė, perdirbo savaip ir padarė „įkandamu“ – Santa Klausu). Galima įsivaizduoti, kokiu mastu aukojo šis žmogus, kad visi miesto vaikai jį žinojo. Ir tas dovanėlių slapta dėjimas po eglute ir tas slaptumas ir kilo iš šio žmogaus nenoro trimituoti gera darant. Štai kur tikroji Kalėdų dvasia: pasirūpinti artimu, apsidairyti, gal kas stokoja, gal kokia senutė Kalėdų vakarą ant stalo turės tik duonos kriaukšlį ir vandens, gal yra aplinkui vaikų, kurie gyvenime nematė Kalėdų. Neškime, brangieji, tikrąją Kalėdų dvasią, negailėkime, darykime slaptas dovanas nesirodydami ir nesipuikuodami: Dievas tikrai atlygins kiekvienam dešimteriopai, prižadu: išbandyta, patikrinta – tai veikia. Patikrinkite šį dėsnį ir jūs. O kiek dar veikiančių dėsnių yra toj knygoj… Nusipirkite tą knygą: tai bus vienintelė prekė, kuriai suteikiama garantija daugiau nei dvejiems metams – tai knygai suteikiama amžina garantija, jos galiojimo laikas beribis.

Norite aukštesnio pratybų lygio kelyje į nušvitimą? Štai jis! Štai tikroji Kalėdų dvasia! Čia pratybos tikriems intelektualams, ne tiems, kurių kostiumas byloja apie jų padėtį, bet darbai, elgesys, laikysena. Išbandykite save! Štai Kristaus pamokėlė tiems, kurie pretenduoja į tikrą aukštuomenę: „Bet jums, kurie klausotės, sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo skriaudėjus. Kas trenkia tau per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, atiduok jam ir tuniką. Duok kiekvienam, kuris prašo, ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo atėmė. Kaip norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite jiems. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro.  Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą.  Bet mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų atlygis bus didelis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai; nes Jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems. Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu duos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“.*⁵

Štai Kalėdos ant nosies – gera galimybę visa tai išbandyti! Jei tai padarysite, aš šventai tikiu, kad po kiek laiko knygos aprašinės jūsų gyvenimo istorijas…

Romas ŠIMANAUSKAS

Išnašos:

*¹ Naująjame Testamente apaštalo Pauliaus laiškuose yra parašyta: I korintiečiams 3:16 Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse?; I korintiečiams 3:17 Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas sunaikins, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs!; II korintiečiams 6:16 Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais? Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievas yra pasakęs: „Aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų; būsiu jų Dievas, ir jie bus manoji tauta“.

*¹ Naujasis Testamentas, Mato evangelija, 6 skyrius nuo 1 eilutės.

*² Apaštalų darbai 17:24. Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, Kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės Viešpats, negyvena žmonių rankomis statytose šventyklose.

*³ Pasakojimų apie Nikolajų rinkinys knyga: А. Вознесенский „Николай Чудотворец: Полная история жизни, чудес и святости“.

*⁴ Apaštalas Paulius, jis parašė bene pusę Naujojo Testamento.

*⁴ Naujasis Testamentas, evangelija pagal Luką, 6 skyrius nuo 28 iki 38 eilutės.