Kaip kreipiatės į savo tėvus: jūs ar tu?

Tėvai – nuo pat mažens mus auginę, mumis rūpinęsi, mylintys ir niekada savo energijos nestokojantys asmenys, kuriuos be jokios abejonės galime pavadinti pačiais artimiausiais žmonėmis. Jie yra mūsų pirmieji mokytojai, kurie gyvenimo mokykloje negaili patarimų ir rūpestingumo. Vaikai tėvams taip pat jaučia meilę, prisirišimą, šilumą, artimumą, pagarbą. Kiekviena šeima puoselėja skirtingas vertybes ir požiūrį į gyvenimą. Kasdieniame tėvų ir vaikų bendravime šeimos išsiugdo skirtingą požiūrį į tarpusavio santykius. Vieni iš pagarbos į tėvus kreipiasi jūs, o kiti dėl artumo pojūčio – tu. Tad kaipgi į savo tėvus kreipiasi ,,Mūsų savaitės“ skaitytojai: jūs ar tu?

Irena ZUBRICKIENĖ, laikraščio „Akistata“ žurnalistė (Marijampolė):

– O argi yra taisyklė, nurodanti, kaip vadinti tėvus? Gali būti tik rekomendacija! Tai susiklosto šeimoje nuo pat vaikystės. Mūsų šeimoje susiklostė taip, kad į tėvus kreipdavomės (tėtis jau seniai miręs) tik „tu“. Aš žinau, kad mano mamai labai patiktų, jei kreipčiausi į ją „jūs“, kaip ji kadaise sakydavo savo tėvams (tik neseniai apie tai išsikalbėjome), bet man tai būtų dirbtina, netikra, svetima. Kreipinyje į tėvus vienaskaita aš neįžvelgiu nė kruopelytės nepagarbos. Atvirkščiai – man atrodo, toji vienaskaita rodo artumą tarp tėvų ir vaikų. Juk ir mokykloje mus, pamenu, mokė, kad nemandagu „tujinti“, jei žmogaus nepažįsti. Mūsų sūnus mus taip pat „tujina“. Nustebčiau išgirdusi „jūs“ ir turbūt ieškočiau tokio pokyčio mįslingų „šaknų“! Šiaip aš, būdama „tu“ šalininkė, nekritikuoju ir „jūs“, kai vaikai taip kreipiasi į tėvus, bet stebina, kai toje pačioje šeimoje, pavyzdžiui, tėtį vadina „tu“, o mamą – „jūs“. Arba labai jau rėžia ausį, kai (buvę taip!) nugirsti: „Jūs, mama, tikra debilė!“ Svarbiausia, sakyčiau, ne „tu“ ar „jūs“, kalbant su tėvais, o kalbos tonas, intonacija, dvelkianti meile ir pagarba. Beje, pažįstu garbaus amžiaus sutuoktinius, gyvenančius prie pat Vilkaviškio, kurie visą gyvenimą vienas į kitą kreipiasi „jūs“! Ir tai – kiekvieno reikalas, pasirinkimas, įprotis, supratimas, būsena.

Mindaugas LYDEKAITIS, studentas (Kazlų Rūdos sav., Antanavas):

– Mūsų šeimoje visada tėvus vadiname tu, nes toks buvo auklėjimas ir taip jau yra įprasta, net ir nenorėčiau, kad būtų kitaip. Kreipiniu „jūs“ kreipiuosi tik į nepažįstamus, vyresnius už save asmenis, dėl to, kad vyresniesiems jaučiu pagarbą. Nesakau, kad pagarbos nejaučiu savo tėvams, kreipdamasis į juos „tu“. Tiesiog man yra keista, kai kiti žmonės kreipiasi į savo tėvus „jūs“, nes man tai asocijuojasi su nepažįstamu, svetimu žmogumi. O su tėvais juk yra jaučiamas artimumas.

Irma STRIUPAITYTĖ, padavėja (Kalvarijos sav., Jungėnai):

– Niekada negalėčiau ir neišdrįsčiau pavadinti tėvų „tu“. Nuo pat vaikystės jie mane auklėjo taip, kad jausčiau pagarbą vyresniam žmogui, nepaisant to, koks yra jo statusas. Šio požiūrio laikausi ne tik tėvų, bet ir kitų giminaičių arba nepažįstamų žmonių, kurie yra vyresni už mane, atžvilgiu. Niekada taip nebuvo, kad žodis „jūs“ peraugtų į žodį „tu“. Pagarba išlieka, nepaisant to, koks yra bendravimas. Jei kada turėsiu savo vaikų, tvirtai žinau, kad juos auklėsiu taip pat.

Ilona KEMFERTIENĖ, bankininkė (Vilkaviškis):

– Į vyresnio amžiaus žmones kreipiuosi tiktai „jūs“. Todėl ir į savo tėvus dėl pagarbos ir dėkingumo kreipiuosi „jūs“. Galbūt tai lėmė ir griežtesnis auklėjimas, nes mano vaikai į mane kreipiasi „tu“. Mano tėvai buvo griežtesni, o aš savo vaikams daug ką leidžiu. Su vyresniąja dukra sutariu tartum su drauge, todėl man netrukdo toks kreipinys. Vaikus laikau sau lygiais, o pagarba gali pasireikšti ne tik kreipinyje, bet ir kituose žodžiuose ar darbuose, todėl manau, kad nėra didelio skirtumo, kaip vaikai kreipiasi į savo tėvus.

Donatas MIŠKELEVIČIUS, moksleivis (Marijampolės sav., Želsva):

– Savo tėvus kviečiu tiesiog „mama“ arba „tėti“. Bet kai vartoju kreipinį, jis dažniausiai būna „tu“. Pasitaiko ir išimčių – kartais pavadinu „jūs“. Tiesiog, kai kalbu greitai, savaime pasakau bet kurį kreipinį, nes tėvai iš manęs nereikalauja, kad vadinčiau vienaip ar kitaip. Esu įsitikinęs, kad kreipinys „jūs“ pasendina žmogų, o aš savo tėvus laikau dar gana jaunais žmonėmis. Manau, kad nėra skirtumo, kaip pavadinu savo tėvus, svarbu, kad bendravimas išliktų šiltas.

Raminta GRIGAITYTĖ

Asmeninių albumų nuotraukos.

Nr. 26 (30), 2013 m. birželio 29–liepos 5 d.