„Norėčiau sužinoti, kaip kovoti su keršto jausmu?
Mūsų 8 metukų sūnus prieš kelias dienas grįžo iš kiemo sumuštas draugų. Kol tvarsčiau pramuštą kaktą, vaikas verkė ir kūkčiodamas vis kartojo: „Aš dabar jį užmušiu!“ Iš pradžių lyg ir nekreipiau į tai dėmesio, nes labiau rūpėjo apvalyti žaizdą ir suprasti, ar nereikia su vaiku skubiai važiuoti į ligoninę. Bet kai netrukus ir vyras prisijungė prie sūnelio „giesmelės“, kad „būtinai reikia atsilyginti“, suklusau. Vyras aiškiai užtarė vaiką, pritarė jam ir dar skatino sakydamas: „Atkeršijęs tu būsi tikras vyras!“ Negalėjau nuslėpti siaubo akyse, jau žiojausi bartis, bet vyras mane tarsi užčiaupė. Jis, nepaisydamas, kad viską girdi po traumos jau rimstantis sūnus, piktai man išrėžė: „Ko čia vaidini taikdarę? Atsirado, matai… Gal užmiršai, kaip tada, per Astos gimtadienį restorane, keršijai jai už per didelį dėmesį, rodytą man ankstesnėje šventėje, ir nuolat šokai su jos vyru, koketuodama ir svaigdama, ir vis į Astą akies krašteliu žiūrėdama? Juk po to pati man pasakei, kad taip savo draugei keršijai.“ Likau be žado…
Išties galiu pripažinti – tada, per gimtadienį, savo elgesiu, koks šiaip man yra neįprastas, aš tikrai keršijau. Tad gal mūsų mažametis vaikas paveldėjo šį negerą jausmą iš mūsų, tėvų? Aš norėčiau atsikratyti keršto jausmo. Kaip tai padaryti?“ – „Mūsų savaitėje“ konsultuojančiai psichologei skirtame laiške rašo pavardės prašiusi neskelbti Kalvarijos gyventoja Laura (30 m.).
Kai vaikui nėra galimybės mokytis veiksmingų tvarkymosi su pykčiu būdų
Laiške matome kelias svarbias iškeltas problemas. Viena jų apie – apie supykusį vaiką, kuris tikrai turi teisę į savo pyktį, tačiau pagal amžių dar neturi tiek įgūdžių, kad su iškilusia situacija mokėtų susidoroti be muštynių ar peštynių.
Kita problema – suaugusiųjų gebėjimas tvarkytis su kylančiais jausmais.
Pradėkim nuo to, jog keršto jausmas nėra įgimtas – jis yra išmokstamas iš vaikui svarbių žmonių. Mes gimstame paveldėdami temperamento bruožus – aktyvumą, energijos lygį, impulsyvimą, susitelkimą į save (intraversiją) arba polinkį būti su kitais (ekstraversiją). Ant šio prigimtinio pagrindo mūsų charakterius formuoja mus supantys artimiausi žmonės. Kūdikystėje ir vaikystėje jų įtaka yra milžiniška ir lemiama. Ne veltui kūdikiai, kurie neturi bent vieno jų psichologiniais poreikiais (neužtenka patenkinti tik fiziologinius kūdikio poreikius) besirūpinančio suaugusiojo, dažnai suserga, jų mirtingumas yra žymiai didesnis. Vaikui augant, įtaką daro ir kiti aplinkiniai, bet jie nenulemia esminių būdo bruožų. Vadinasi, ką pasėsim, tą ir pjausim. Vaikai mokosi iš tėvų elgesio ir esminių jų nuostatų. Kartais tėvai sako viena, o daro kita. Vaikai „į save“ pasiims tai, kas daroma, o ne tai, kas sakoma. Jei susimušusiam su kitu vaikui bus sakoma: „Tu tai nesimušk“, bet viduje tėvai galvoja: „Galėtų ir jis duoti atgal“, tai nesąmoninga ir garsiai neišsakoma nuostata lengvai pasieks vaikus. Tad lengvai paaiškinama, kodėl vaikai, kuriems tėvai garsiai sako, kad muštis negalima ir negražu, dažnai pešasi, yra agresyvesni.
Šitame laiške matome tokias tėvų nuostatas: mamos sąmoningą nuostatą, kad nereikia „nieko užmušti“, bet elgesys byloja kitokią – nesąmoningą, giluminę nuostatą (kuri dažniausiai pasimato netikėtai) – reikia bausti kaltininkus. Tėvo nuostata – tiek sąmoninga, tiek nesąmoninga – sutampa: „Akis už akį.“ Tai rodo pačių suaugusiųjų nemokėjimą veiksmingai tvarkytis su kylančiu pykčiu. Šiuo atveju nekalbama, dėl ko pykstama, ką reikėtų keisti ir pan., bet „į darbą“ paleidžiamos rankos ar lėkštės, arba peržengiamos ribos (koketuojant). Taigi vaikui nėra galimybės mokytis veiksmingų tvarkymosi su pykčiu būdų. Tikėtina, jog supykęs jis bus tas, kuris pramuš kito kaktą. Jei pasekmės bus skaudesnės, tėvai netgi supyks ir barsis, neprisimindami to kažkada buvusio pokalbio…
Tėvystė pareikalauja iš mūsų augti kartu su vaikais
Ką daryti? Akivaizdu, kad pikta, jei mūsų vaikus kas nors skriaudžia, bet skriaudžiami yra ne visi. Vaikui reikia padėti būti pasitikinčiam savimi, turėti vidinę savivertę, tada prie jo kiti ir nesikabinėja, o apsiginti tokie vaikai moka ne duodami atgal, bet radę tinkamų žodžių, kartais labai taikliai pajuokavę. Pasitikintys savimi vaikai užauga, jei jų nežemina patys tėvai, jų nemuša, jei skiria laiko bendravimui, domėjimuisi, ką vaikas veikia, leisdami su jais laiką, rasdami jiems užklasinių užsiėmimų, kurie sekasi. Reikia rasti laiko ir būdų išklausyti ir suprasti vaiko jausmus, patyrimus. Kartais pasikalbėjimo apie kilusius konfliktus vaikui užtenka – bekalbant „išsiventiliuoja“ stiprūs jausmai, ir to keršto nebereikia. Pokalbio metu galima kartu ieškoti būdų konfliktui spręsti. Tėvystė pareikalauja iš mūsų augti kartu su vaikais – mokytis naujesnių elgesio būdų, nei esame atsinešę iš savo tėvų.
Keletas konkretesnių patarimų, kaip susidraugauti su savo vaikais:
- Praleiskime daugiau laiko kartu – veikime, kalbėkime, žiūrėkime televizorių. Skirkime vaikui nedalomo laiko.
- Žaiskime kartu įvairius stalo žaidimus – žaisdami vaikai ne tik lavinasi, taip kartu patiriame gerų emocijų.
- Norėdami, kad vaikai turėtų teigiamą savivertę, dažniau girkite nei kritikuokite, drąsinkite, jei nesiseka.
- Nepamirškime apkabinimų, prisilietimų, akių kontakto – vaikams tai leidžia patirti jausmą, jog jie yra svarbūs.
- Iš anksto nustatykime ir konkrečiai apibrėžkime reikalavimus ir taisykles, kurios turi būti nuoseklios.
Vilma VĖLYVIENĖ
Psichologė, psichoterapeutė
Kauno g. 60, Marijampolė,
tel. 8 686 59 554,
el. paštas: vilvel@yahoo.com
interneto svetainė: www.velyviene.lt
Redakcijos archyvo nuotraukoje – Vilma Vėlyvienė.
Nr. 12 (16), 2013 m. kovo 23–29 d.
