Artėjant Šv. Velykoms, kiekvienas keliame klausimus sau ir kitiems: kas gi tas margutis, kodėl kiaušinis yra margutis, kodėl margutis per Šv. Velykas? Taigi ir man tokių klausimų uždavė Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos etninės kultūros būrelio nariai. Į šiuos klausimus atsakymai tikrai yra, todėl jais noriu pasidalinti ne tik su mokiniais. Žinotina, jog kiaušinis yra pats vaizdžiausias virsmo, naujos gyvybės atsiradimo simbolis. Kiaušinis nuo senų senovės buvo vartojamas visose šventėse ar įvykiuose, susijusiuose su perkeitimu ar naujos gyvybės atsiradimu (naujagimio lankymas, sėjos pradžia, Jurginės, Sekminės). Na, o pagrindinėje pavasario virsmo šventėje – Velykose – kiaušiniai būdavo svarbiausias apeiginis valgis, pažymintis gamtos ir žmogaus pavasarinį atsinaujinimą. Tačiau nuo kada tiksliai pradėta marginti kiaušinius, nėra žinoma. Pirmieji dažyti ir brūkšneliais marginti kiaušiniai rasti IV a. mergaitės kape prie Vormso Vokietijoje. Gedimino kalno teritorijoje rasti akmens ir molio kiaušiniai rodo, kad XIII amžiuje Lietuvoje jie jau buvo žinomi. Martynas Mažvydas velykinius kiaušinius mini savo dedikacijoje Ragainės viršininkui Perbentui. Mokslininkų teigimu, XVI a. paprotys marginti Velykų kiaušinius buvo visoje Lietuvoje. Kiaušinius Lietuvoje dažė viena spalva, margino dėmėmis, išrašydavo vašku ir skutinėjo. Dažymui buvo naudojami gamtiniai dažai: svogūnų lukštai (rusva spalva), skroblo žievė ar beržo lapai (gelsvai žalia), ramunėlės ar alksnio žirginiai (geltona), šieno pakratai (pilkai žalia), rugiagėlių žiedai (melsva). Ypač populiarūs buvo juodi dažai, gaunami iš alksnio žievės ir rūdžių, kuriuos kartu sumerkus reikia markinti 1–2 savaites. Be abejo, gražiausi – raštuoti margučiai. Raštai išrašomi ant pašildyto kiaušinio (virto) ištirpintu vašku mediniu pagaliuku ar smeigtuko galvute. Svarbiausi marginimo elementai – taškai ir į vieną galą plonėjantys, rūtos lapelius primenantys brūkšneliai, todėl šis marginimo būdas dažnai vadinamas rūtele. Iš minėtųjų taškų ir brūkšnelių sudėliojami įvairiausi raštai: saulutės, žvaigždutės, šakelės, kryžmos, žalčiukai. Anksčiau Lietuvoje numargintus margučius sudėdavo į molinį, medinį ar pintą indą, kurį būtinai papuošdavo visžaliais augalais: eglių (lot. Picea) šakelėmis; pataisais (lot. Lycopodium) – šie augalai yra draudžiami skinti, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą; kadagio (lot. Juniperus), buksmedžių (lot. Buxus) arba kukmedžių (lot. Taxus) šakelėmis. Suvalkijoje itin populiaru buvo margučius puošti vadinamų bervinkų arba barvinkų – šliaužiančios žiemės (lot. Vinca minor) šakelėmis.
Menant tradicinį margučių marginimą ir turint didžiulį norą šį marginimo būdą išbandyti artėjant Šv. Velykoms, etninės kultūros būrelio dalyviai vieną užsiėmimą skyrė margučių marginimui. Antradienio popietę akimirkai mokykloje pakvipo kaitintu vašku, o drebančios rankelės darė potėpius ant kiaušinių, kurie pamažu virto margučiais. Daug emocijų, daug džiaugsmo ir viena kita nesėkmė – visa tai leido suprasti, jog šiam amatui reikalingas susikaupimas, atkaklumas ir patirtis. O juk senosios mūsų krašto margučių margintojos turėjo tokią patirtį, kad galėjo numarginti apie pusšimtį ir daugiau skirtingų raštų margučių… Margučiai numarginti, sudėti į meldų (lot. Schoenoplectus) pintinę, padabinti bervinkų šakelėmis iš močiutės darželio. Belieka į širdis įsileisti skaidrias mintis, parnešti šventinę nuotaiką į namus ir ruoštis Šv. Velykų šventei.
Eglė ALENSKAITĖ
Etnologė-folkloristė
