„Mano situacija, sakyčiau, nelabai įprasta, arba, kitaip tariant, dėl tokių dalykų žmonės paprastai nesikreipia į psichologus. Nesiskundžiu gyvenimu: turiu pakenčiamą darbą, mane supa gana mieli žmonės, tačiau skundžiuosi… savimi. Visas savo patiriamas nesėkmes „nurašau“ pirmiausiai savo fiziniams defektams, o po to – ir protiniams gebėjimams (visada man jų rodosi per mažai), valios stokai, būdo bruožams (įžvelgiu daugiau neigiamų nei teigiamų). Nuolat domiuosi psichologija, skaitau straipsnius, kuriuose patariama, kaip stiprinti savo savivertę, mokytis save priimti tokį, koks esu, bet praktiškai tai įgyvendinti man neįmanoma. Manau, priežastis – kažkada vaikystėje patirtos patyčios: kiemo draugų „epitetas“ „šleivakojis“ iki šiol man skamba kaip pats baisiausias nuosprendis. Puikiai prisimenu, kaip skaudžiai dėl to išgyvenau tuomet, prieš akis stovi ir „draugo“, taip mane pavadinusio, veidas, nors jokie ryšiai manęs su tuo žmogumi nesieja. Apskritai ir būdamas vaikas, ir dabar į negatyvų požiūrį į save sureaguoju iškart, nors žmonės, leidę sau mane „sudirbti“, man niekada nebuvo ir nėra svarbūs. Save pagaunu, jog kone kiekvieną savo žingsnį matuoju būtent jų, manęs nemėgstančių, netgi nekenčiančių, akimis, o į gera man linkinčių nuomonę bei požiūrį beveik niekada nesigilinu. Puikiai suvokiu, jog elgiuosi klaidingai, bet nežinau, kaip sau padėti“ (Valdas, 35 m., Marijampolė).
Psichologės komentaras
Analizuojant šią situaciją, matosi, jog Valdui būdinga neefektyvi psichologinė gynyba, taip vadinamas „skėlimas“. Kas tai yra ? Skėlimas yra juoda – balta matymas, kas akivaizdžiai surašyta Valdo laiške. Aš blogas – kiti geri. Tai realybės neatitinkantis tiek savęs, tiek kitų vertinimas. Tai reiškia, jog žmogus nemato tarp savo ribotų pusių esančių pakankamo funkcionavimo aspektų – ir darbinio gebėjimo, ir valios, ir darbštumo, ir pakankamai gerų santykių su artimaisiais. Kodėl vis pakartoju žodį „pakankamai“? Todėl, kad užtenka būti pakankamai geru darbuotoju, pakankamai geru tėvu ar draugu, nes tobulų žmonių, tobulų santykių nebūna. Jei norisi būti tobulu, t.y. jei žmogui būdingas pastovus perfekcionistinis siekimas, tai jis ir negali gerai jaustis, kadangi ką bedarytų, vis tiek tai nebus tobula. „Jei netobula, vadinasi, – blogai“, – taip mano perfekcionistas, kuriam neegzistuoja realus „vidurinis“ matymas. Tokios psichologinės gynybos susiformuoja anksti, vaikystės patyrimų įtakoje. Pačiam žmogui labai sunku atsikratyti tokių neefektyvių gynybų, t. y iš naujo pačiam save užauginti nėra galimybių. Tam gali padėti tiek svarbūs, mylintys, refleksyvūs artimieji, draugai. Padėtų hobi turėjimas, malonūs užsiėmimai, geri tarpasmeniniai santykiai, sėkmės juose. Įtampą ir nerimą mažina atsipalaidavimas, meditacija. Jei tai nepadeda, užaugti iš naujo, save suprasti padeda psichoterapija.
Vilma VĖLYVIENĖ
Psichologė, psichoterapeutė
Kauno g. 60, Marijampolė,
tel. 8 686 59 554,
el. paštas: vilvel@yahoo.com
interneto svetainė: www.velyviene.lt
Užaugau be tėvų tarp pusbrolių ir pusseserių. niekas manęs neskriaudė, bet visada jaučiausi svetima.Buvau nedrąsi. Gabumų užteko, talentų taip pat turiu ne vieną. Išauklėjau gerus ir gabius vaikus ir pati moku tvarkyti savo gyvenimą. Tačiau taip ir likau nedrąsi. Tarp svetimų jaučiuosi nejaukiai, dažnai šalinuosi. Esu brandaus amžiaus, matau kitus laisvai bendraujančius su svetimais, norisi ir pačiai būti tokiai. Ar begalima pasikeisti?
Užaugau be tėvų tarp pusbrolių ir pusseserių. niekas manęs neskriaudė, bet visada jaučiausi svetims.Buvau nedrąsi. Gabumų užteko, talentų taip pat turiu ne vieną. Išauklėjau gerus ir gabius vaikus ir pati moku tvarkyti savo gyvenimą. Tačiau taip ir likau nedrąsi. Tarp svetimų jaučiuosi nejaukiai, dažnai šalinuosi. Esu brandaus amžiaus, matau kutus laisvai bendraujančius su svetimais, norisi ir pačiai būti tokiai. Ar begalima pasikeisti?