Kas yra bendro tarp krepšinio ir komunalinių vieno Marijampolės daugiabučio namo problemų? Ogi sparnuota frazė, trumpai nusakanti reikalo – sunkaus, įtempto proceso – esmę. Platesnis paaiškinimas jaunosioms krepšinio aistruolių kartoms (vyresniosios galbūt dar atsimena): tais laikais, kai visas pasaulis susitraukdavo į televizoriaus ekraną, mat žaisdavo Kauno „Žalgiris“ ir Maskvos CASK, stipriausios Tarybų Sąjungos komandos, vienos „aukso karštinės“ metu legendinis krepšininkas Arvydas Sabonis kovą aikštelėje su CASK krepšininku Vladimiru Tkačenka įvardijo kaip trejų durų su antresolėmis stumdymą. Supraskite: ne menkas darbas! O dabar grįžkime į šių laikų Marijampolę su garsiąja A. Sabonio fraze, tik spinta šįkart tebus dvidurė: vienos durys veda į UAB „Marijampolės butų ūkis“, kitos – į Marijampolės savivaldybės administraciją, tiksliau – meriją, bet antresolės gal net aukštesnės!
„Kvapus skleidžiantis radijas“
Marijampolietė Genė Marcinkevičienė (g. 1953 m.) 2009 m. nusipirko būstą Draugystės g. 17 nr. pažymėtame penkiaaukštyje, kuris kažkada, „anais gerais laikais“, buvo vadinamas bendrabučiu, kurio reputaciją formavo besikeičiantys, dažnai abejotino požiūrio gyventojai. Na, bet tai jau praeitis: „valdiškų“ butų name liko vienas kitas, nors „komunos“ principas tebėra išlikęs dėl paties namo struktūros. Bet G. Marcinkevičienė, kaip ir ne vienas namo buto savininkas, nuo pat pradžių buvo suinteresuota turėti gražius, jaukius namus – tikrą ramybės oazę. Tiesa, reguliariai moteris įsigytame bute gyvena vos daugiau nei metai, prieš tai kelerius metus važinėjo į Vokietiją uždarbiauti – pinigų reikėjo, be kita ko, ir būsto remontui. Kai G. Marcinkevičienė jau nuolat ėmė gyventi minėtame bute, pradėjo labiau pastebėti senos statybos namo bėdas: sienos kone kartoninės, taigi visos kaimynų (moteris gyvena antrame aukšte), ir šalia, ir viršuje, ir apačioj gyvenančių, asmeninio gyvenimo peripetijos girdimos nuo ryto iki… kito ryto – ir taip kasdien. Tas pats ir su kvapais: nuo pat ryto žinai, kas barščius verda, kas svogūnus čirškina, o kas jau ir perdirbto maisto atliekas kanalizacijon nuleidžia. O kur dar viršutinio aukšto gyventojų vadinamieji užpylimai! G. Marcinkevičienė sako, jog tokią „laimę“ teko patirti bene 4 kartus. Bet išgyveno ir tai: kovodama ir su neatsakingais namo gyventojais, ir su UAB „Marijampolės butų ūkis“, prižiūrinčia šį namą, ir net su pačia Marijampolės savivaldybe, butų ūkio steigėja.
Perpildžius kantrybės taurę…
…Į „Mūsų savaitės“ redakciją“ G. Marcinkevičienė kreipėsi po to, kai visi bandymai įvesti bent minimalią tvarką atsimušė lyg kieti žirniai į dar kietesnę sieną, arba kai moters pečiams tapo neįveikiamas spintos (kur, kaip minėta, vienos durys – UAB „Marijampolės butų ūkis“, o kitos – Marijampolės savivaldybės administracija) su antresolėmis stumdymas. O kantrybės taurė persipildė būtent dėl kaimynų, gyvenančių apačioje, pirmame aukšte, kanalizacijos kvapų, sėkmingai pasiekiančių ir moters butą. Kažkada baigusi statybos technikumą, G. Marcinkevičienė greitai sumojo, iš kur eina kvapai, neleidžiantys net televizoriaus be papildomų neigiamų emocijų žiūrėti. Lyg seklys Morka moteris atsekė, jog iš koto verčiantis kvapas ateina iš pirmame aukšte esančio tualeto, kuriuo naudojasi du namo gyventojai. Labiau pasidomėjusi, moteris sužinojo, jog ypatingų kvapų „savininkai“ (vieno iš jų būstas – nuosavybė, kito – socialinis) naudojasi tualetu, kuriame neįrengta ventiliacija, be to, išmušta lubose kiaurymė, kurios paskirtis visiškai neaiški, tad kvapais „mėgaujasi“ ne tik G. Marcinkevičienė, bet ir visa laiptinė, kvapas net į drabužius įsigeria. Po ilgų žygių į butų ūkį moteris pagaliau pasiekė, kad tą kiaurymę užpūstų, sutvarkytų ventiliaciją. Bet bėdos nesibaigė, mat ten pat įrengtas dušas – galvos skausmas visiems aplinkiniams gyventojams.
Prieš daugiau nei šešerius metus…
Dušas turėjo įdomią istoriją. 2009 m. Vidui Ališauskui, buvusiam vaikų globos namų auklėtiniui, gavusiam socialinį būstą, tačiau be jokios vonios ar dušo, tuomet buvęs meras Rolandas Jonikaitis skyrė 2000 litų dušui įrengti. Žinoma, minėta suma buvo pervesta darbų vykdytojui – UAB „Marijampolės butų ūkis“. Butų ūkis dušą įrengė, tačiau darbininkai su visais darbų vykdytojais, matyt, nepagalvojo, jog juo kažkas naudosis – ir ne „kažkas“, o minėtas Vidas Ališauskas ir jo kaimynas Jurgis Šeškevičius. 2000 litų vertės „įrenginį“ sudaro dušo dubuo, dušas ir… viskas („įranga“ įvertinama vos 200 litų, matyt, pats įrengimo darbas labai brangus…). Jokios hidroizoliacijos, netgi elementarių keraminių plytelių ant sienų, taigi kai kas nors prausiasi, vanduo liejasi laisvai, ne tik dosniai laistydamas sienas, bet ir gražiai drėkindamas viso namo pamatus bei niekais versdamas gretimų butų gyventojų remontus (štai gretimo buto gyventoja Lina Vosylienė, beje, būsto remontui uždarbiavusi užsienyje, neviltyje: nemažus pinigus kainavęs remontas nyksta akyse – sienos nuo nuolatinės drėgmės jau apgailėtinos).
Šuns balsas į dangų neina?
Praėjusiais metais G. Marcinkevičienė ne tik numynė takus į butų ūkį (direktorius esą išklausydavo, pažadėdavo „imtis priemonių“, o paskui „pamiršdavo“, o į moters pakartotinius raginimus arba neatsiliepdavo išvis, arba „staiga susirgdavo“), bet ir kelis kartus kreipėsi į Marijampolės savivaldybę, netgi užsiregistravo susitikimui su meru. Susitikimas, pasak moters, paliko nemielą įspūdį. Ponas meras V. Brazys po 5 minučių G. Marcinkevičienę išprašė iš savo kabineto: tiesa, labai mandagiai, pareikšdamas, jog neturįs laiko su ja kalbėtis, jam reikią išvykti. Istorijos pabaigą vainikavo 2014 m. lapkričio mėnesį gautas laiškas, kurį pasirašė pats V. Brazys.
„Namą administruojanti įmonė sutvarkė ventiliaciją, – rašė gerbiamas meras nepatenkintai namo gyventojai, – kad iš 179 buto, esančio virš Jūsų, nesklistų nemalonus kvapas. (Kaip miela!) Butuose 205A ir 205B surado šachtą, išmušė ventiliacijos angą ir įrengė pajungimą į ventiliacijos kanalą (Valio!). (…) Trečiame skunde rašote, kad buvęs meras R. Jonikaitis skyrė V. Ališauskui 2000 litų dušo kabinos įrengimui ir tai matė Lina Vosylienė. Neaišku, kam V. Ališauskas panaudojo tuos pinigus, jeigu UAB „Marijampolės butų ūkis“ santechnikai turėjo įrengti dušo padą ir dušą“. Ir galiausiai: „Jūsų pakartotiniai prašymai šiuo klausimu nebus nagrinėjami“. Štai taip! Tvarka įvesta, ir tolesnės pretenzijos nepriimamos, nors dušas ir toliau sėkmingai drėkina namo sienas, laisto jau ne pirmo sezono grybų derlių (ką jau apie remontus kalbėti!).
Butų ūkis „išsisuko“ ignoravimu
Taigi, kaip minėta, G. Marcinkevičienė kreipėsi į „Mūsų savaitę“. Pirmiausia – susitikimas su butų ūkio direktoriumi Rimantu Krikštolaičiu. Įstaigos vadovas labai geranoriškai pripažino Draugystės g. 17 name esančią problemą dėl dušo, tikino, jog įmonė viską sutvarkysianti, jei pavyksią išspręsti finansavimo klausimą. O pavyksią tikrai: nedelsiant žadėjo kreiptis į savivaldybės Turto valdymo skyrių dėl finansavimo, pridurdamas, jog savininkas turėsiąs dalį išlaidų padengti. Bet tik iš pradžių viskas gražiai atrodė. Paprašytas parodyti minėto dušo įrengimo darbų atlikimo sąmatą, R. Krikštolaitis paprašė… laiko: mat tuo metu buvo kitas direktorius, taigi archyve reikės naršyti, o tai užtruks. Direktorius sako – direktorius žino. Po sutarto laiko paskambinusi žurnalistė išgirdo, jog dar ieško tos sąmatos: archyvas ne vienas, o du, be to, ir laiko nemažai praėję, taigi nelengva surasti… Tą pačią dainą gerbiamas direktorius dainavo ir kitą kartą, ir trečią… O vienąkart paaiškino, jog serga, gulįs ligoninėje, tačiau pasiruošęs pažadą įvykdyti: skambučio lauksiąs po kelių dienų. O po kelių dienų ir ne vieną dieną vėliau į skambučius neatsiliepė. Negeras mintis, laimei, nuvijo netikėtas susitikimas prekybos centre. Gana sveikas, gyvybingas ponas direktorius žvaliai stovėjo prie kasos… Vadinasi, tik sąmatos rodyti nenorėjo, tad elgėsi „vyriškai“ – bėgdamas į krūmus…
Meras buvo pernelyg užsiėmęs….
Toliau kelias vedė į Marijampolės savivaldybės administracijos pastatą. Susitikti su ponu meru pasirodė mission imposible: jį, kaip Skrajojantį Olandą, „tik ką“ matė, bet akis į akį susitikti nepavyko netgi sąžiningai „iššukavus“ pastatą. Į telefono skambučius V. Brazys taip pat neatsakė – suprantama, juk meras labai užimtas… Šio rašinio autorė, pagaliau supratusi, jog užimto mero trukdyti nevalia, apleido didingąjį pastatą, bet po kokio gero pusvalandžio sulaukė PATIES MERO skambučio. Per trumpą pokalbį, rodos, viskas išsiaiškinta (kodėl, kaip, dėl ko…) ir susitarta dėl susitikimo „akis į akį“ – rytoj. Viltis gyva! Juolab kad netrukus paskambino ir mero pavaduotojas Povilas Isoda, rodės, labai susirūpinęs išdėstyta problema bei galimybėmis kuo greičiau ją išspręsti.
Bet išaušus tam „rytojui“ scenarijus pasikartojo: sutartu laiku atėjusi žurnalistė iš mero sekretorės išgirdo, jog meras skubiai išvykęs į Vilnių, taigi susitikimo nebus. Suprantama: kur sostinės reikalai, kur kažkokio pašvinkusio dušo problemos… Bet viltis vis gyva: netikėtai pasirodęs mero pavaduotojas P. Isoda, jau spėjęs susipažinti su Draugystės g. Nr. 17 problemomis, patikino, jog minėtas dušas daugiau nebevarginsiąs namo gyventojų: patalpos sienos netrukus būsią išklotos plytelėmis, taip pat bus patikrintas vamzdynas, mat „drėkinimo“ problema gali būti būtent ten…
Puiku būtų, jei ne šiandieninė tikrovė: apie jokias plyteles minėtas dušas net nesvajoja, tiesa, Jurgis Šeškevičius savo jėgomis dušo sienas nudažė, tačiau tai problemos neišsprendė…
Išvados
Po šių grumtynių stumdant dvidurę spintą su laaaaaabai aukštomis antresolėmis peršasi tam tikros išvados:
- socdemų, šiuo metu turinčių daugumą Marijampolės savivaldybės taryboje, šūkis: „Svarbiausia – žmogus!“ realiai neveikia: mat jiems pirmiausia koks žmogus, arba, kitaip tariant, realiai šūkis skamba taip: „Svarbiausia – naudingas žmogus!“ Šia seka remiantis, G. Marcinkevičienei su visomis Draugystės g. 17 namo problemomis belieka tik po pernykšte žole slėptis, ypač žinant, kai rinkimai į vietinę savivaldą – netolima praeitis;
- socdemų viešai eskaluojama meilė senjorams – papildomas triukas artėjantiems rinkimams į LR Seimą (žinia gi: kiekviena partija nori turėti ten, „aukštai“, kuo daugiau savų), o realiai tai skamba labai paprastai: „atsikniskite“, jei turite problemų, kurių patys negebate išspręsti;
- liaudies išmintis: „pažadi – patiešysi, nevykdai – negriešysi“ 100 proc. atitinka dabartinę politiką Marijampolėje: liaudis turi būti soti pažadais. Jaučia alkį? Ne mūsų bėdos!;
- kalbant apie Marijampolės miesto įvaizdį, kone iki negalėjimo krykštaujama apie miesto viešųjų erdvių sutvarkymą, viešai džiaugiantis ES lėšų įsisavinimu ir kukliai nutylint apie vis naujas paskolas projektams vykdyti (kitaip tariant, sėkmingai žengiame Graikijos pėdomis), o tokie dalykai kaip dušas buvusiame bendrabutyje – kone įžeidžiantis dalykas koja kojon su Europa žengiančioje savivaldybėje: juk į Poezijos parką bet kurį turistą iš ES atsivesi, o koks gi Draugystės g. Nr. 17 namo įvaizdis?;
- apie abejingumą: „(…) neaišku, kam V. Ališauskas panaudojo tuos pinigus, jeigu UAB „Marijampolės butų ūkis“ santechnikai turėjo įrengti dušo padą ir dušą“, – stebėjosi meras V. Brazys, raštiškai atsakydamas G. Marcinkevičienei. Ir ežiukui aišku, jog savivaldybės skirti kažkam pinigai tiesiai į kišenę neatgula, taigi ir V. Ališauskas minėtų 2000 litų nei matęs, nei regėjęs, mat jie tvarkingai pasiekė butų ūkio sąskaitą, kad atliktų kilnią misiją – įrengtų buvusiam vaikų globos namų auklėtiniui padorų dušą. Štai šis punktas kalba apie V. Brazio visišką abejingumą ir net tyčiojimąsi iš paprastų žmonių problemų…
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukos.
P.S. Bus šios istorijos tęsinys, mat dar tikimės, jog dušo problema pajudės iš mirties taško. Jei ne – teks pripažinti, jog spintos su antresolėmis stumdymas – pačių stumdytojų reikalas…
