Kai stojus rudeniui išeina pailsėti vasaros spalvos, skoningai prižiūrimos sodybose ne tik visžaliai augalai kompensuoja estetiką šaltuoju metų laiku, bet ir akmenys bei jų kompozicijos. O jeigu prie namų esti ypatingas akmuo su ypatinga istorija – „šilta“ bet kuriuo metų laiku!
Tokiu akmeniu savo sodyboje – kaip ir savo rankomis sukurtomis akmenų kompozicijomis – gali pasidžiaugti Daukšių kaimo (Marijampolės sav.) gyventojai Irma ir Žydrūnas LEONAVIČIAI.
Buvo tipinė sovietmečio sodyba
I. ir Ž. Leonavičiai, kaip šeima, Daukšiuose pradėjo gyventi nuo 1989 m. birželio mėn.
Irma kilusi iš Lazdijų rajono, o į Sūduvą ir į Daukšius ją atvedė lemtinga pažintis su Žydrūnu. Baigusi mokslus, ji įsikūrė Kaune, kur vienu kambariu dalijosi dar su trimis merginomis. Kambario draugės taip susidraugavo, kad kai viena tekėjo, į vestuves pamerge pakvietė ir Irmą, kurią „suporavo“ su tuomet Kaune besimokiusiu Žydrūnu. Pabrolys ir pamergė taip krito vienas kitam į akį, kad po Irmos kambario draugės vestuvių jie netrukus ir savo vestuves atšoko. Jauna šeima iškart apsigyveno Daukšiuose, Žydrūno mamos sodyboje, kuri tais laikais buvo tipinė sovietmečio sodyba: nedidelė erdvė aplink namus, kurią sudarė aplink esantys daržo sklypai, vaismedžių sodelyje buvo raišiojami veršeliai, prie gyvenamojo namo – kuklus gėlių darželis, jokių tvorų, žyminčių sodybos ribas, visur laisvai vaikščiojo ir viską kapstė naminiai paukščiai.
Šiuo metu 15 arų tvarkomos namų aplinkos jau nė iš tolo neprimena buvusios namų erdvės.
Savo namų erdvės puoselėjimas – nuolatinės kūrybos procesas, vienijantis šeimą
Leonavičiai savo sodybą pradėjo keisti apie 2000 m. Pirmiausiai ėmė rekonstruoti, moderninti gyvenamąjį namą, tuo pat metu gražindami ir namų aplinką. „Manau, sodybos aplinkos tvarkymosi idėjos, stojus nepriklausomybei, į mūsų šalį pirmiausiai pradėjo sklisti iš Vakarų Europos. Galėdami laisvai keliauti, žmonės dairėsi, kaip tvarkoma namų aplinka svetur, ir grįžę tuos pastebėjimus pritaikydavo praktiškai“, – sako Irma.
Kaip prisimena moteris, sunkiausias darbas buvo tvenkinio „įkomponavimas“ į namų erdvę. Tvenkinį sode iškasė ekskavatorius gana greitai, tačiau sutvarkyti viską prireikė ir nemažai laiko, ir nemažos talkos.
Leonavičiai nepajuto, kaip namų aplinkos tvarkymas tapo savotišku varikliuku, stumiančiu į priekį. Maloniausia, kad tai nuolatinės kūrybos procesas, labai vienijantis šeimą.
Vasarą Leonavičių sodyboje plieskia gėlės. Nors yra ir daugiamečių, Irmai labiau prie širdies vienmetės, kurias kasmet vis kitaip komponuoja. Nors Leonavičių vaikai gyvena savo gyvenimą, tėvams, grįždami savaitgaliais, padeda puoselėti sodybą: sūnus paprastai „atsakingas“ už vejos pjovimą, dukra talkina mamai ravint gėlynus. Irma neslepia: rankų suleidimas į žemę – jokiais būdais ne prievarta, o didžiausias malonumas.
Viskas – savo rankomis
Nagingų rankų Žydrūnas „užsikrėtęs“ sodybos gražinimu ne mažiau už žmoną, jis visada kupinas naujų idėjų, kurias skuba įgyvendinti.
Kaip sodo dekorą vyras pagamino patranką, kurią… pavogė. Žmogus nepasidavė: padirbino kitą – ir tą pavogė. Rankų ir šįkart nenuleido: vėl pagamino patranką, tačiau dabar ją taip įmontavo, kad išplėšti tik su visu sklypu galėtum. Ne vien patranka šiandien – sodybos puošmena. Darbščių Žydrūno rankų dėka sode puikuojasi sūpuoklės, stilingas traukinukas, turintis ir didelę praktinę prasmę: tai jau nuolat naudojama šašlykinė bei žuvies rūkykla. Praktinis pradas su meniniu derėjo ir išpjovus seną obelį ir iš jos padirbus tris grybus – taip pat sodybos dekorui. Nagingas meistras nelinkęs garsiai skalambinti savo idėjų net žmonai. Dažniausiai jis dirba slapčia nuo visų, o savo darbo vaisių parodo tik tuomet, kai jis būna užbaigtas.
Akmenų kompozicijos ir ypatingas akmuo su ypatinga istorija
Labiausiai Leonavičių sodyboje vis tik į akis krenta akmenys bei jų kompozicijos. Tai ne atsitiktinumas. Irma neslepia, jog būtent akmenys ir yra sodybos puošimo varomoji jėga.
Akmenimis „užsikrėtę“ abu sutuoktiniai: ir patys nuo laukų renka, ir iš pažįstamų, draugų, žinančių jų silpnybę, parsigabena šiems pasiūlius. Leonavičių namų aplinkoje akmenų daug, tačiau ypatingas dėmesys čia vienam ypatingam akmeniui, turinčiam ir ypatingą istoriją visomis prasmėmis.
Niekam jau ne paslaptis, kad pro Daukšius į Amalvos ežerą senaisiais laikais ėjusi kūlgrinda – ji ten tebėra, tik kas žino – kur tiksliai?, tačiau spėjama, kad dabartinę Leonavičių ganyklą ji tikrai kirtusi. Kad spėjimo būta ne iš piršto laužto, pirmiausiai įsitikino Irma. Eina moteris pas karves į ganyklą – pieva akmeninga, o kadangi akmenims moteris neabejinga, dairosi: bene pamatys ką nors ypatingo. Pamato. Gražus nedidukas akmenėlis, tiksliau, jo paviršius. Pakels jį – neįmanoma iš žemės ištraukti, matyt, jau ne toks nedidukas. Sumeta, jog be pagalbos neišsivers, pasikviečia vyrą, kuris akmenį iš žemės paimti bando su įrankiais, pirmiausiai – kastuvu. Kasa gilyn, o akmuo tarsi augtų. Vyras mato – pastangos bergždžios, tad toliau nebesistengia, tačiau minties iškasti akmenį neatsisako. Pasisamdo traktorių ir… į paviršių ištraukiamas milžiniškas be galo gražus akmuo, kuris tapo ypatingu sodybos puošimo akcentu. Akmuo ne tik ypatingų formų, raštų, spalvų, bet ir paslaptingų ženklų, kurie verčia tikėti apie garbingą ir išskirtinę jo istoriją.
Kompozicijos iš akmenų, kaip minėta, – pagrindiniai Leonavičių sodybos puošybos elementai. Kiekvienais metais šeima sugalvoja vis ką nors naujo (idėjos gimsta kartais nejučia, kartais diskusijų metu), vis naujus planus skatina ne tik vis gražėjanti namų valdos aplinka, bet ir suvokimas, jog sodybos gražinimas – puikiausia priemonė išsaugoti šeimos darnumą. Sodyboje vyras įrengęs ir pirtį – vien tam, kad vaikai vis dažniau grįžtų: ne vien dėl pareigos, bet ir dėl malonumo.
Laimutės Kraukšlienės ir Rimos Kazakevičienės nuotraukos.
