Kai ištinka nesėkmė, svarbu surasti ką apkaltinti?

Kovo 2 d. internetiniame portale suduvis.lt pasirodė R. Dominaitytės straipsnis „Susidūrėme su visišku abejingumu ir neveiklumu“, kuriame dėl nepasisekusių „Knygos teatro“ gastrolių su spektakliu „Pakalnučių metai“ apkaltintas Marijampolės dramos teatras. R. Dominaitytė rašo: „Liūdina, kad šis teatras, pristatydamas kas mėnesį tik po vieną renginį, nesugeba surinkti bent jau trečdalio salės žiūrovų, daugelis renginių nukeliami arba visai atšaukiami.“ Jei kalbėtume apie mūsų pačių spektaklius, tai dėl nesusirinkusių žiūrovų nebuvo atšauktas dar nė vienas spektaklis, nors neturime profesionalios etatinės aktorių trupės ir esame tik mėgėjų teatras, todėl su tokiu teatru kaip „Knygos teatras“ net nedrįstame lygintis… Į gastrolinius spektaklius žiūrovus „renka“ patys gastroliuojantys teatrai, jie yra savo gastrolių organizatoriai, o mes esame tik salės nuomotojai, savo galimybių ribose padedantys gastroliuojančiam teatrui viešinti spektaklį. Padėjome ir šį kartą. Padėjome ne mažiau nei visiems kitiems pas mus gastroliuojantiems. To neneigia ir pati straipsnio autorė: „(…)“ organizatoriai spektaklio informacija pasidalino savo internetinėje svetainėje, (…) išplatino atsiųstus plakatus ir viešino renginį kelis kartus radijo stotyje.“ Tai kodėl jūs, R. Dominaityte, teigiate, kad susidūrėte su visišku abejingumu ir neveiklumu? Ko dar iš mūsų teatro norėjote? Kad iš savo menko biudžeto reklamuotume jūsų spektaklį per televiziją, žiniasklaidoje, anonsuotume jį mokyklose? Juk tai jūsų pačių pareiga, jeigu norite, kad ateitų žiūrovai. Žinokite, pas mus gastroliuoja ir teatrai, kurie nebūdami tokie reikšmingi kaip „Knygos teatras“ patys eina į mokyklas, jų aktoriai išradingai moksleiviams pristato spektaklius ir surenka pilnas žiūrovų sales. Kodėl to nedarėte jūs? Žinoma, nesėkmės atveju lengviau surasti ką apkaltinti, dar nubėgti pasiskųsti į Savivaldybę nei patiems šiek tiek daugiau ir išradingiau pakrutėti…

R. Dominaitytei labai nepatiko ir teatro administratorės Ritos Gvazdaitienės atsakymai į žiūrovų skambučius. Tie atsakymai R. Dominaitytę „tiesiog pribloškė“. Dėkui Dievui, kad dar išvis ji liko gyva po tokių atsakymų… O kaip, jūsų manymu, administratorė turėjo atsakyti į klausimus, ar spektaklis tikrai įvyks? Meluoti žiūrovams? Teigti, kad tikrai įvyks, skubėkite nusipirkti bilietą, kol dar yra, ir t.t.? Įdomu, kiek ir kokių piktų, tačiau pagrįstų straipsnių apie mus būtų išspausdinta, jei spektaklis vis dėlto neįvyktų? R. Dominaitytės supratimu, turbūt turėjo savo mokiniams meluoti ir viena straipsnyje minima mokytoja, mačiusi spektaklį Vilniuje: „Vaikai, būtinai nueikite į tą spektaklį, aš jį pati mačiau, jis jums labai patiks, jūs lengvai jį suprasite…“ Toks mokytojos „požiūris į jaunąją kartą“ R. Dominaitytės jau „neglumintų“?

„Knygos teatras“ mūsų teatre pernai rodė spektaklį „Prabangos“. Buvo beveik pilna žiūrovų salė. Tačiau aš pats mačiau, kaip spektaklio metu ne vienas žiūrovas išėjo… Tą galėtų patvirtinti ir mūsų teatro rūbininkės. Joms teko išgirsti ir piktokų replikų: „Kokį jūs čia spektaklį rodote, neįdomu.“ Tarsi tai būtų mūsų teatro spektaklis… Nusivylę ir išeinantys iš spektaklių žiūrovai nesigilina, jiems atrodo, kad viskas, kas teatre rodoma, yra mūsų teatro „produktas“.  O tokių nusivylusiųjų gastroliniais  spektakliais pasitaiko ne taip jau retai. Jų piktokas nepasitenkinimo replikas, deja, pirmiausia tenka išklausyti rūbininkėms. Ir kantriai aiškinti, kad tai ne mūsų teatro spektaklis, mes tik nuomojame salę ir t.t…Taigi žiūrovų įspūdžiai iš spektaklio „Prabangos“ gal irgi buvo viena iš šiemetinių „Knygos teatro“ nesėkmingų gastrolių priežasčių? Be abejo, kiekviena tokia gastroliuojančio teatro nesėkmė, kokios priežastys bebūtų, tam tikra prasme yra ir mūsų teatro nesėkmė. Juk gastroliuojantiems teatrams mes nuomojame patalpas, tuo šiek tiek papildydami kuklų teatro biudžetą. Vien iš mūsų steigėjo Savivaldybės tarybos teatrui skiriamo biudžeto negalėtume padengti nei pastato išlaikymo (mokesčių už elektrą, vandenį, šildymą) išlaidų, nei pasigaminti dekoracijų, įsigyti kostiumų naujiems savo spektakliams. Kiek lėšų planuojame ir kiek pavyksta užsidirbti patiems, kiekvienais metais mes privalome atsiskaityti Savivaldybės tarybai. Todėl neįsivaizduoju, kas iš pačių teatro darbuotojų galėtų būti suinteresuotas, kad pas mus spektaklių būtų rodoma kuo mažiau. O kad pasitaiko tokių mėnesių, kai būna parodomas vos vienas spektaklis ar net nė vieno – yra kitos priežastys, labai žmogiškos: aktorių ligos, kitokios nelaimės… Ir pas mus dėl šių priežasčių buvo atšauktas ne vienas gastrolinis spektaklis, pagaliau labai užsitęsė ir mūsų pačių teatro naujo spektaklio kūrimas, nutrūko jau pastatytų spektaklių rodymas, kadangi didelė nelaimė – insultas – praeitų metų pabaigoje ištiko vieną iš pagrindinių mūsų teatro aktorių, kuris turėjo pagrindinį vaidmenį naujai statomame spektaklyje ir didelės apimties vaidmenis jau sukurtuose spektakliuose. Nuo tokių bėdų neapsaugotas nė vienas teatras. Tačiau teigti, kad teatras pristato „tik po vieną renginį kas mėnesį“ yra tikrai nesąžininga. Kaip ir nesąžininga, tiesiog melaginga, neatsakinga teigti, jog „panašu, kad tik valstybės išlaikomo teatro darbuotojai galės nedirbti, imdami pastovų darbo užmokestį“. Pirmiausia mūsų teatras nėra valstybinis (seniau buvo, o, kad ir dabar toks būtų!..), antra, teatre yra tik administracinis ir techninis aptarnaujantis personalas, bet nėra etatinio profesionalaus kūrybinio personalo. Taigi mes esame mėgėjų teatras, ir mus vertinti, taikant tokius pačius kriterijus kaip ir valstybiniams teatrams, yra mažų mažiausia nelogiška. Teatre dirba puikūs, mylintys teatrą žmonės, ir savo „pastovų darbo užmokestį“ jie „ima“ už savo sąžiningai atliktą darbą. Taigi tokiais apibendrinančiais ir melagingais kaltinimais straipsnio autorei patarčiau per daug nesišvaistyti, nes vien šiuo atsakymu į jūsų mestus kaltinimus galėtume ir neapsiriboti. Apie tai dar svarstome, kadangi jūsų straipsnį vertiname kaip labai piktavališką. Jūs, jeigu save laikote teatro menininke, netgi vadovaujate teatrui, pasielgėte labai nekolegiškai. Sunku patikėti, jog nežinote, kokioje situacijoje  yra atsidūrę ne tik Lietuvos teatrai, bet apskritai visa Lietuvos kultūra, kuri tampa labai reikalinga tik prieš rinkimus, o jiems pasibaigus… Tikiuosi, suprantate, ką noriu pasakyti? Nejaugi dar betrūksta vieniems ant kitų spjaudyti pagiežingais ir piktavališkais straipsniais, šmeižtu bei melagingais kaltinimais? Neikite  šiuo keliu. Sužlugdysite ir save, kaip menininkę, ir savo vadovaujamą teatrą.

Romualdas KUČIAUSKAS

Marijampolės dramos teatro direktorius