„Žmogų galima sunaikinti, tačiau nugalėti jo neįmanoma“, – teigė E. Hemingvėjus savo apysakoje „Senis ir jūra“. Nobelio premijos laureatas apysakoje per paprasto žvejo ir didžiulės žuvies kovą jūroje parodė, koks trapus žmogus gamtos stichijos akivaizdoje, tačiau būtent čia ir atsiskleidžia jo jėga, stiprybė, valia, kai jis priima iššūkį ir stoja į kovą su ta stichija.
Ar yra tokių žmonių šiais laikais? Žinoma! Ir nereikia dairytis toli: tokie žmonės – tai tie patys kasdienybės keleiviai, iš pilkos minios išsiskiriantys galbūt tik didesne gyvenimo aistra.
…Sasnavos aerodrome įsikūręs Marijampolės aeroklubas neseniai sulaukė ypatingų svečių: aerodrome nutūpė du vokiečių sklandytojai, turo aplink Baltijos jūrą su motorizuotais sklandytuvais dalyviai, tikri kovotojai su oro stichijomis, nors visa tai, anot jų, – tik pomėgis. Čia jie ne tik buvo svetingai sutikti, bet ir apnakvydinti (net ne vienai nakčiai), nes nepalankios oro sąlygos pilotams neleido tęsti skrydžio tuoj pat.
Motorizuotais sklandytuvais – aplink Baltijos jūrą
Oro draugai Diether Memmert (85 m.) ir Albert Kiessling (73 m.), nors ir skirtingų Vokietijos aeroklubų atstovai (vienas kitą pažįsta labai seniai, yra geri draugai – ne tik oro broliai), ilgam oro žygiui aplink Baltijos jūrą pasiryžo jau ne pirmą kartą: 2017 m. taip pat bandė skristi šiuo maršrutu (tiesa, tąkart Baltijos jūrą jie bandė apskristi trise), tačiau Švedijoje kelionę turėjo nutraukti ir grįžti namo, nes oro sąlygos buvo itin nepalankios.
Šių metų birželio 14 d. Diether Memmert ir Albert Kiessling startavo vėl: pakilo iš savo gyvenamųjų vietų aerodromų ir, nuskridę po nemažą atstumą (Diether apie 200 km, Albert – apie 150 km), susitiko ir pernakvoję (dar Vokietijoje) tęsė žygį jau kartu. Šio žygio metu pilotai jau sustoję 16 vietų: jų kelionės maršrutas Baltijos jūros kontūrais jau nusidriekė taip: Pietų Vokietija, Šiaurės Vokietija, Danija, Švedija, Poliarinis ratas (čia birželio 21 d. teko grožėtis baltąja naktimis), Suomija, Estija, Lietuva.
Paprastai, jei leidžia oro sąlygos, vyrai pernakvoję jau kitą rytą vėl tęsia skrydį, tačiau su oro stichijomis nepasiginčysi: kartais tenka ir dvi paras, ir tris laukti, kol dangus bus maloningas.
Sasnavos aerodrome kelioms paroms dėl nepalankaus oro „užstrigę“ pilotai pasakojo, jog kelią dangumi iki namų planuoja įveikti per tris savaites, o iš Lietuvos jie rengėsi skristi į Lenkiją.
Skraidyti – mėgstamiausias užsiėmimas
Diether Memmert (pagal profesiją jis – inžinierius mechanikas) skraidyti pradėjo 1953 m. Atsimena: jau nuo 4 metų amžiaus žvalgėsi į dangų su svajone kada nors atsiplėšti nuo žemės. Šeima gyveno netoli aerodrome, tad dar vaikas būdamas domėjosi visa skraidančia technika. O paskui, kai jau paaugo, dėjo visas pastangas, kad taptų pilotu pats.
Diether sklandymo patirtis didžiulė: ore jis praleidęs per 10000 valandų. Per ilgus gyvenimo metus šis žmogus stebėjo, kaip viskas keičiasi, pats buvo tų pokyčių sūkuryje. Prisimena: kai tik pradėjo skraidyti, sklandytuvai buvo gerokai paprastesni, dabartiniai – daug sudėtingesnės konstrukcijos, jau nekalbant apie medžiagas, iš kurių jie pagaminti. Technika, lyginant su tuo, kas buvo, patobulėjo dvigubai, galų gale atsirado instrumentų, pavyzdžiui, navigacinės sistemos, padedančių geriau orientuotis ore. „Jei turi patirties, gali daug padaryti, geriau pažinti stichiją, apskritai meteorologijos žinios išsiplėtę labai, ir jas gali pritaikyti praktiškai“, – teigia sklandytojas.
Albert Kiessling (pagal specialybę – elektronikos inžinierius, turintis savo įmonę) skraido nuo 1968 m. Išbandęs yra įvairias oro mašinas, ypač buvo susidomėjęs akrobatiniu skraidymu, bet tuomet neturėjo savo akrobatinio lėktuvo, tad apsistojo prie sklandytuvo. Jo skrydžių statistika taip pat labai įspūdinga: 8500 valandų ore su sklandytuvu ir 2000 valandų su lėktuvais.
Abu sklandytojai vienu balsu tvirtina, jog sklandymas – jų pomėgis. Ir priduria: pats svarbiausias, aistringiausias pomėgis!
Įdomiausias dalykas – kovoti su stichija
Kodėl jie skraido? Pats įdomiausias dalykas, anot Diether, – kovoti su stichija. Apskritai kiekvienas skrydis reikalauja nuolatinio mąstymo, gebėjimo staigiai priimti teisingus sprendimus, ypač tuomet, kai situacijos ore būna ypač sudėtingos ir menkiausia klaida gali kainuoti gyvybę. „Praturtėji patirtimi, kai tenka grumtis su besikeičiančiomis oro sąlygomis, įveikti iššūkius, – pritaria oro broliui Albert. – Ir būtent blogas oras suteikia jėgų kovoti.“ Šie pilotai – ne vien kovotojai su kartais visiškai neprognozuojamomis stichijomis. Jie ir žingeidūs pasaulio tyrinėtojai, savo kelionių metu labiausiai besidžiaugiantys galimybėmis sutikti vis naujus žmones, pasidalinti su jais patirtimi.
Tokių turų metu per dieną kartais tenka praleisti ir 10 valandų ore, nusklęsti net per 1000 kilometrų. Ar galima sakyti, jog jie įpratę skristi? Galbūt, tačiau reikia pabrėžti, jog rutinai čia vietos nėra – kiekvienas pakilimas nuo žemės bei sklandymas ore vis kitoks. Sklandytojai pripažįsta, jog ilgų skrydžių metu jaučiasi įtampa, nuovargis, tačiau nusileidus vos po valandos visi nemalonūs pojūčiai dingsta, jėgos sugrįžta tam, kad pailsėjus vėl būtų tęsiamas skrydis. Ir taip – kiekvieną kartą! Tiesa, nedaug pilotų taip keliauja (viską, ko jiems reikia, turi sklandytuve), mat tai ypatingų išbandymų reikalaujantis turas. Kita vertus, oro erdvė šiais laikais ypač Europoje dėl didelio komercinių skrydžių srauto labai griežtai kontroliuojama, tad turi laikytis taisyklių ir nesi visiškai laisvas dėl savo sprendimų.
Diether ir Albert Europoje sklando šiltuoju metų laiku, tačiau sklandymo nepamiršta nei vėlų rudenį ar žiemą: kas keli metai leidžia sau atitrūkti toliau nuo Europos: Albert žiemą kas 2–3 metai sklandyti vyksta į Namibiją (Pietų Afrika), o Diether – į Argentiną (jau 14 kartų turėjęs tokių išvykų). Labai įdomu jiems sklandyti virš kalnų, nors ir pavojinga, ypač žavi sklandymas Alpėse.
Vokietijoje, kaip teigė Marijampolės aeroklubo svečiai, yra per 26 tūkstančiai sklandytojų – dauguma iš jų aktyvūs, ne „popieriniai“.
Sasnavos aerodrome šie vokiečių sklandytojai nusileido pirmą kartą, o pakilę pasuko į Lenkiją – tęsti savo turo.
* * *
…Pažintis su šiais pilotais (daugelis iš mūsų pasakytų – veteranais, o kitas netgi mesteltų – senoliais) įkvepia. Jie, peržengę tam tikrą amžiaus ribą, nesustojo žvalgydamiesi į praeitį ir besiskųsdami prabėgusia jaunyste. Jie neaimanuoja, jog viskas jau buvo, kaip dauguma tokio amžiaus žmonių, jau tik sielvartingai belaukiančių, kol atsivers Amžinybės vartai. Jie eina pirmyn su tokia didele gyvenimo aistra, kokia tik gali apdovanoti likimas, beje, pasirinktas jų pačių!
Vido Lietuvininko nuotraukos.
