Kapsuko jachtklubo jachtas laikėme ant Kvietiškio marių kranto stovinčiame buvusio prieškarinio agronomo Gurevičiaus sodybos mūriniame ūkiniame pastate. Tame ūkyje tuo metu gyveno Gurevičių giminaitis, pavarde Matulis. Dar vėliau šį ūkinį pastatą, įmonės direktoriaus Jono Šeškevičiaus pastangų dėka, iš „Atžalyno tarybinio ūkio nupirko Maisto pramonės automatų gamykla ir jame be mūsų bazės dar buvo įrengta pobūvių salė bei dvi pirtys. Šiuo metu šis statinys yra bažnyčios žinioje. Tad labai nesiplečiant, tokia buvo ta mūsų buriuotojų klubo pradžia“. Dabar Marijampolės buriuotojams ant Kvietiškio marių kranto jau pastatytas šiuolaikiškas pastatas ir sudarytos tinkamos sąlygos kelti savo sportinį meistriškumą“- pastebėjo R.Dovydaitis.
Garbaus amžiaus sulaukęs Rimantas Dovydaitis, taip pat pasakojo, jog su „vienos tonos“ klasės 3,6 metro pločio ir 11 metrų ilgio jachta „Sūduva“ Baltijos jūrą skersai išilgai per tris dešimtmečius navigacijos perplaukęs ne mažiau penkiasdešimties kartų. Pabuvota Švedijos sostinėje Stokholme, Danijos -Kopenhagoje, Suomijos – Helsinkyje, Estijos – Taline, Latvijos – Rygoje, Rusijos – Sankt Peterburge, keliuose Vokietijos, Lenkijos uostuose. Šiaurės jūra nuplaukta iki Norvegų Stavangerio miesto, kelis kartus apiplaukta didžiausia Baltijos jūros sala Gotlandas. Su mažuoju laivynu išbandyti bemaž visų didesnių Lietuvos ežerų vandenys, išsinuomota jachta plaukiota net Juodojoje jūroje. Beje, išplaukti į platesnius vandenis Kapsuko buriuotojų klubo nariams pasiūlyta tik 1980, kuomet kolegos iš Kauno pakvietė prisidėti prie jachtos „Žalgiris“ priežiūros. 1983 metais, praėjus maždaug penkiolikai metų nuo klubo įkūrimo, pasiūlyta įsigyti padėvėtą, 1969 metais Lenkijoje pagamintą, galima sakyti istorinę, nes su ja yra plaukiojęs Algirdas Mykolas Brazauskas jachtą „Vilnis“. Su šia jachta, žinoma ją tinkamai suremontavus bei paruošus jau galima buvo leistis į ilgas keliones jūra. Parsigabenę tą jachtą į Kapsuką Sūduvos krašto buriuotojai ją net trejus metus Maisto pramonės automatų gamykloje tobulino. Pagamino naują stiebą, pakeitė vidaus išplanavimą. Vėliau ši jachta, vadovaujant kapitonui Jonui Bartuškai per 30 plaukiojimo metų aplankė daugybę Baltijos bei Šiaurės jūros uostų. Žinoma laikas daro savo, tad nutarta „pavargusią“ jachtą „Vilnis“ atnaujinti. Tai truko šešis metus, ji dabar Dovydaičių šeimos nuosavybė ir jau trečias sezonas sėkmingai plaukioja. Dar vėliau, 1985 metais Vilniuje surengtos lenkų „Navimor“ parodos metu su jais buvo sutarta pirkti jachtą „Karter 30“. Tačiau šios jachtos Marijampolės buriuotojai taip ir negavo, kadangi ji kažkokiu neaiškiu būdu nukeliavo į Šiaulių buriuotojų klubą…
„Apie sudėtingus, ekstremalius atvejus galiu pasakyti tiek, kad dauguma išvykų, kelionių turi avantiūros ir nežinomybės pradą. Pirmoji avantiūra -, tik ką įsigyta bei kelis kartus išbandyta jachta „Sūduva“. Su ja nuvykome į didžiausią SSRS regatą „Baltijos taurė“. Už gerą pasirodymą šiose varžybose sekančiais metais pakviečiami į to meto DDR regatą „Ost see voche“ Warnemiundės mieste“- prisimena pašnekovas.
Pasak R. Dovydaičio, 2005 metais plaukiant iš Norvegijos Marijampolės buriuotojai patyrė audringos Baltijos jūros šėlsmą, dar sulūžo ir jachtos „Sūduva“ rumpelis (vairas). Laimei jį vis tik pavyko sutaisyti, tačiau teko net 12 valandų dreifuoti nuėmus bures ir jachtą daužant kelių metrų aukščio audringos Baltijos bangoms. Taip panaudojus visas jiems žinomas jūreivių gudrybes, kurių tikslas nenukrypti nuo numatyto kurso bei stabilizuoti laivą audringoje jūroje, kiek aprimus vėjui pagaliau pavyko pasiekti Klaipėdos uostą.
Verta paminėti, kad atviros jūros kapitonas Rimantas Dovydaitis 2008 metais yra laimėjęs savo laivo klasėje Kuršių marių regatą, 1986 metais su jachtos „Sūduva“ įgula laimėta „Baltijos taurė“ ir įvykdytas kandidatų į sporto meistrus normatyvas. Pašnekovas taip pat turi kelis apdovanojimus sakančius apie šio žmogaus nuveiktų darbų pripažinimą. Tai Šv. Jurgio medalis, medalis „Už nuopelnus Lietuvos laisvei“, taip pat medalis „Už narsą gaisro metu“.
Suvalkijos sostinės buriuotojai buriavimo sezono metu dalyvauja keliose regatose ne tik mūsų šalyje, bet ir užsienyje. Šiandien Marijampolės buriuotojų klubui vadovauja Žydrūnas Naumavičius, turi klubas ir etatinį trenerį Liną Eidukevičių išugdžiusį olimpiados Paryžiuje dalyvę Viktoriją Andrulytę. O prieš tai šis treneris išugdė Pekino olimpiados sidabro medalininkę G. Volungevičiūtę. Buriavimas yra olimpinė sporto šaka, tad jo entuziastai turi motyvaciją tobulinti savo meistriškumą bei augti kaip sportininkai.
Marijampolės buriuotojų klubo pirmininkas Žydrūnas Naumavičius „Mūsų savaitei“ sakė, jog šiandien klubas vienija 35 buriuotojus. Tai įvairių profesijų atstovai, gydytojai, architektai, inžinieriai ir pan. Jauniausiam buriuotojui dar tik dešimt metų, o vyriausiam net aštuoniasdešimt devyni.
Klubas kasmet surengia tradicinėmis tapusias regatas bei šventes. Neužilgo, liepos 6-7 dienomis, bus surengta jau XVIII-oji Dusios regata. Didžiausio populiarumo sulaukia šeimų regata „Erelio klyksmas“ Lenkijos Mozūrų ežeruose, kurios metu klubo nariai varžosi tarpusavyje kartu su savo šeimomis. Šiais metais vyko jau septintoji tokia regata, kurioje dalyvavo 15 ekipažų iš kurių 13 kapitonų buvo marijampoliečiai.
Pasikeitus keliems treneriams, kaip jau minėta, šiuo metu Marijampolės buriuotojus treniruoja patyręs treneris Linas Eidukevičius, kuris bendradarbiaujant su Marijampolės savivaldybe įdarbintas Marijampolės sporto centre. Jachtklube turima per 20 „Optimist“, „RS FEVA“, „RS TERA“, bei „ILCA“ klasės burlaivių. Treniruojamasi tiek Kvietiškio mariose, tiek Dusios ežere, taip pat ir užsienyje.
„Mes pastoviai rūpinamės buriuotojų pamainos ugdymu, daug dirbame su jaunimu. Buriavimo klubą lankantis jaunimas daugumoje yra iš šeimų kur tėvai, taip pat myli šią sporto šaką. Kai „susergama“ buriavimo liga tuomet vaikams jau nelabai rūpi išmanieji telefonai ar planšetiniai kompiuteriai. Ši sporto šaka iš pažiūros atrodo romantiška, bet tai labai paviršutiniškas požiūris, mat buriuotojas turi turėti daug ir visokių kitų žinių, pradedant fizika, matematika ir baigiant geografija. Buriavimas, taip pat yra brangi sporto šaka, tad pinigų mums niekuomet nebūna per daug. Ačiū tėveliams bei rėmėjams Marijampolės klubui „Rotary“, asmeniškai verslininkui Norimantui Stankevičiui, kuris nupirkęs kone pusę viso mūsų dabar turimo laivyno. Tad be jų paramos sėkminga klubo veikla neįsivaizduojama. Džiaugiamės tuo, kad savivaldybės valdžia pasistengė parūpinti mums katerį labai praverčiantį tuomet kai buriuotojai atsiduria vandenyje. Svajojame turėti dar vieną buriavimo trenerį, nes vienas treneris dėl didelio krūvio nebespėja dirbti su vaikais sistemingai… “ – teigia Marijampolės buriuotojų klubo vadovas.
Žinomas Marijampolės verslininkas bei vienas iš pagrindinių buriuotojų rėmėjų, Marijampolės buriuotojų klubo narys nuo 1971 metų, beje, taip pat atviros jūros kapitonas Norimantas Stankevičius pastebėjo, kad klubo materialinė bazė per visą jo gyvavimo laikotarpį atrodė tarsi amerikietiški kalneliai. Verslininkas nelinkęs tuščiai kalbėti apie Marijampolės buriavimo klubo veiklą, bet jau daug metų dosniai jį paremia ir sako darysiantis viską, kad ši sporto šaka Sūduvoje klestėtų.
„Prisimenu klubo veiklos pradžioje buvo tik G. Draskinio sukonstruotas laivas pavadintas „Čik čirik“ vardu ir laivas „Optimist“. Vėliau, kai dar veikė Maisto pramonės automatų gamykla, buriuotojams nupirkti keli „Kadet“, „Finn“, „Optimist“ klasės buriniai laivai. Bet praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje įmonę uždarius viskas žlugo. Tad kiek pagerėjus gyvenimui buriuotojams vėl teko viską pradėti iš naujo. Kadangi pats buriuoju, tai jaučiu pareigą padėti savo kolegoms. Prieš keletą metų klubui nupirkau naujų jachtų, kiekvienais metais dar skiriu lėšų klubo sėkmingos veiklos palaikymui. Kad būtų geras rezultatas jachtklubui reikia trijų dalykų – mylinčio šį sportą jaunimo, gerų laivų ir profesionalaus trenerio. Trenerį šiuo metu turime neblogą, laivų jau reikia geresnių, mat auga jaunuomenės meistriškumas. Beje, kalbant apie jaunimą tenka pastebėti, jog rasti vaikų norinčių buriuoti nėra lengva, kadangi dauguma jų linkę sėdėti ne valtyje, bet prie kompiuterio. Tačiau kai vaikai pradėję lankyti mūsų klubą šiek tiek pramoksta buriuoti ir jeigu jiems dar neblogai sekasi, tai juos tada jau nelengva iš valties iškrapštyti…
Klubas gali didžiuotis jame užaugusiais buriuotojais tokiais kaip Linas Paknys, Žydrūnas Naumavičius, Marius Čeponis, Andrius Papečkys. Buriavimo sportą pamėgo ir jų vaikai. Taip kad iš Rimanto Dovydaičio buriavimo dvasią perėmė tikrai šaunus jaunimas ir žengia toliau vystant mūsų krašte šią galima sakyti romantišką sporto šaką.
Taip, buriavimas yra brangi techninė sporto šaka, tad jos bent optimaliam finansavimui reikia nemažai lėšų. Bet ir kitoms sporto šakoms, taip pat reikia didelių investicijų, stadionų, baseinų, nepigaus sportinio inventoriaus ir panašiai. Jeigu tarkim krepšininkai ar futbolininkai savo fanus „apibilietuoja“, o kiti sugeba pasirinkti pinigų teikdami mokamas sporto paslaugas ir taip dalinai „amortizuoja“ išlaidas, tai buriavimo sporte to nepadarysi. Dar niekas nesugalvojo kaip apmokestinti žiūrovus regatos metu stovinčius upės, ežero ar jūros pakrantėje“, – samprotavo mano pašnekovas.
Asmeninio archyvo nuotraukos.
