Mes visi gyvename iš to, ką gauname, tačiau gyvenimą kuriame iš to, ką duodame kitiems. Kiekvienas žmogus gyvenime susiranda savo kelią, kuris jį daro laimingu. Atgal į praeitį dairytis nelabai mėgstame, bet vis tiek kartais stengiesi pro metų uždangą įžvelgti paliktus šviesių pėdsakų taškelius, neišblukusius iki šių dienų. Ir surandi žmogų, kuris niekur nedingo, vis taip pat dirba, kaip dirbęs, nekreipdamas dėmesio į buvusius nuopelnus, o jų matyt, būta, kai marijampoliečiai 1999 m. Jūratę MAKAUSKIENĘ, tuo metu dirbusią savivaldybėje socialinės paramos skyriaus vedėja, išrinko populiariausiu metų žmogumi. Šiuo metu Jūratė dirba Marijampolės kolegijoje, dėsto socialinį darbą. Lietuvoje šį darbą dirba apie 6 tūkst. žmonių. Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 metų kasmet rugsėjo 27 d. Lietuvoje oficialiai švenčiama Lietuvos socialinių darbuotojų diena. Socialinio darbo pradininku laikomas Šv.Vincentas Paulietis, kunigas pamokslininkas, gyvenęs XVI a. Prancūzijoje. Jo priesakais, kurie skatina žmones vadovautis krikščioniškosios pagalbos kitam tiesomis ir grindžiamas socialinis darbas. Skaitytojams siūlome pokalbį su J. Makauskiene, niekur per savo gyvenimą iš socialinės sferos nepabėgusia.
– Ar nesigailite kažkada iškeitusi gimtąją Žemaitiją į Sūduvos lygumas?
– Daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus atvykau į Marijampolę. Atvykau ir pasilikau visiems laikams mieste, kurio nenorėčiau keisti į jokį kitą. Labai prigijau Suvalkijoje, Marijampolė atitinka mano dvasią, miestas tinka ir dydžiu, ir kompaktiškumu, savas tapo ir gražus. Nėra didelių atstumų. Be to puikūs žmonės: darbštūs, vaišingi, ir be reikalo suvalkiečius piešia gobšiais ir savanaudžiais. Čia žmonės paprasčiausiai viską pamatuojantys ir tik tada priimantys sprendimus. Niekada nenorėčiau keisti šio miesto į kitą. Čia ištekėjau, čia vaikus auginau.
– Socialinis darbas – jūsų darbas. Koks kelias į jį atvedė?Ką jis jums reiškia?
– Žinoma, reikėjo pirmiausia pačios savęs paklausti, ar tikrai tinku šiam darbui. O gal įtakos turėjo tai, kad mama buvo medikė, tad svetimos bėdos niekada šeimoje nebuvo svetimos. Mane visada traukė darbas su žmonėmis ir tarp jų. Socialinis darbas – juk ne vien pašalpų dalijimas, žmonėms ir žodžių, ir užuojautos reikia. Man labai svarbu ne tik mokymas, bet ir nuolatinis mokymasis, tobulėjimas, savęs realizacija. Esu baigusi Vilniaus universitetą, dabar mokausi profesinių santykių konsultavimo jungtinėje Miunsterio akademijos kartu su Vytauto Didžiojo Universitetu mokymo institucijoje, kurioje mokslas paremtas psichoterapiniu pagrindu. Žmogų reikia priimti tokį, koks jis yra, nes visi mums duodami išbandymai skiriami tobulėjimui, daro mus stipresniais. Socialinis darbas – ir savęs stebėjimas, kad geriau pažintum kitus. Prioritetas ne pinigai, nesakau, kad jie nesvarbūs, bet darbas turi patikti, būti įdomus, tada gali ir širdį atiduoti. Labai myliu darbą su studentais. Dėstytoju būti nėra lengva, turi būti ir mokytoju, ir aktoriumi. Dabar labai populiaru kalbėti, jog studentai neturi jokios motyvacijos mokymuisi. Bet motyvacija juk priklauso nuo dėstytojo ir, jei tu sugebi ją įdiegti jaunam žmogui, reiškia, dirbi teisingai. Reikia nuolat ieškoti informacijos, daug skaityti, nesikeičia tik fundamentalūs dalykai. Aš turbūt turiu didesnį nei įprastai atsakomybės jausmą. Atsakomybės už tai, ką darai, jausmas, ko gero, manyje atsineštas iš šeimos, iš mano tėvų. Pedagoginis darbas – nuolatinis kūrybinis procesas. Myliu būti su studentais, tiesiog atsigaunu, nes turiu ką jiems pasakyti. Be to, reikia visada turėti aukštesnį tikslą ir siekti jį įgyvendinti.
– Jūsų, trijų dėstytojų, iniciatyva visuomeniniais pagrindais įkurta studentų vasaros stovykla AUK ( Atrask, Uždek, Kurk) – tai laisvalaikio, atsotogų aukojimas. Vardan ko?
– Šiemet tai buvo pirmasis mėginimas, kuris pavyko. Kartu su katedros dėstytojomis Živile Adviloniene ir Ramune Jurkuviene nutarėme, kad taip mes galėsime realizuoti savo sumanymus: studentams padėsime sustiprėti dvasiškai, psichologiškai, išmokysime nebijoti klysti, atrasti savo stipriąsias dalis ir jomis naudotis. Tai pranoko lūkesčius: dalyvavo 15 studentų nuo pirmakursių iki absolventų, pasirodo, poreikis yra. Kadangi iniciatyva pasiteisino, galbūt kitą vasarą į stovyklą pasikviesime ir kitų specialybių studentus.
– Kodėl toks svarbus socialinis darbas, kad jam tiek daug dėmesio skiriama?
– Tai demokratinės valstybės išraiška. Nors suprantu, kad ne visada mūsų studentai, baigę mokslus, randa supratimą ir palaikymą. Dar pernelyg daug atsinešta iš tos senosios autoritarinės santvarkos, kai jaunas specialistas privalo daryti tik tai, ką liepia darbdavys. Ir vienam keisti ką nors labai sunku. Kartais jaunas specialistas, nenorėdamas prarasti darbą, bijo keisti įsigalėjusią sistemą, bijo pasipriešinti. Socialinis darbuotojas – pokyčių realizuotojas, o ne vien „pampersų“ keitėjas. Būti specialistu reikia ne tik žinių, bet dar reikia ir mokėti jas pritaikyti. Tačiau, manau, kad kada nors viskas turės pasikeisti, nes nuo socialinio darbuotojo ir kitų žmonių gerovė priklauso.
– Jūsų gyvenimo principas? Ir kokia turi būti moteris šiandien?
– Gyvenk ir elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavim. Tikiu, kad aplinkui daugiau gerų žmonių, nei blogų. O jeigu apie moteris, tai ji turi būti išoriškai moteriška, o viduje – stipri, su bendražmogiškomis neužslėptomis vertybėmis, kurios mums kiekvienai būtų tarsi atramos taškas.
– Kaip žiūrite į socialinę grupę, kurią sudaro nesusituokę poros?
– Neigiamai. Juk tokioje poroje dažniausia kenčia moteris, nes nėra stabilumo, nėra užtikrintos ateities. Tai nėra tvirta sąjunga. Juk santuokos pasižadėjimas suteikia ne tik išorinę, bet ir vidinę stiprybę, ištartas žodis turi galią materializuotis.
Šis klausimas buvo adresuotas J. Makauskienės kuruojamai antrakursių grupei:
– Kaip apibūdintumėte savo dėstytoją?
– Reikli, bet teisinga. Tai viena iš tų dėstytojų, kurie myli savo darbą ir neapsiriboja vien akademinėmis žiniomis. Visada galime kreiptis patarimo: ir atjaus ir supras, ir padės. Kartais ji mums visoms tarsi mama.
* * *
Taigi šiandien Jūratė Makauskienė vis tokia pati žemaitiškai atkakli, tikra perfekcionistė ir sakosi turinti penkis angelus, kurie ją per gyvenimą veda tobulybės link, nors, jos nuomone, tobulų žmonių nėra, užtat reikia priimti kiekvieną tokį, koks jis yra. Niekur kitur žmogui nėra taip ramu ir gera, kaip savo paties sieloje…
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 37 (41), 2013 m. rugsėjo 14–20 d.
Jūratė Makauskienė. Autorės nuotrauka.
Jūratė Makauskienė. Autorės nuotrauka.
Jūratė Makauskienė. Asmeninio albumo nuotrauka.
Laimingi žmonės, turintys galimybę pabendrauti su šia MOTERIMI!