Juozas Šeimys: runomis – į pasaulio istorijos priešaušrius

Jau ne tik visoje Lietuvoje, bet ir užsienyje žinomas kaip senųjų raštų skaitytojas tik jam pačiam žinomais metodais marijampolietis Juozas ŠEIMYS, išleidęs dvi knygas: „Gališkos runos“ ir „Egiptas, skitai ir litai runomis“, galvoja apie duoklę Sūduvai – naująją knygą, kurioje bus pateikti gimtojo krašto tyrinėjimai, neužfiksuoti jokiuose oficialiai pripažintos istorijos šaltiniuose. Tokia mintis tyrinėtojui kilo gimtųjų Daukšių apylinkėse radus titnaginių strėlių antgalių, akmenų, išmargintų Egipto piešininių hieroglifų raštais, – tokiais, kokie užrašyti ant faraonų sarkofagų, o juos perskaičius atsivėrė sąsajos su Egipto dievais. Iš įvairių pasaulio vietų (Švedijos, Anglijos, Naujosios Zelandijos, Amerikos…) J. Šeimiui siunčiamos nuotraukos su senoviniais tekstais (štai vienas iš paskutinių darbų – Šveicarijoje, Galino mieste saugomos kol kas seniausios lietuviškos knygos, menamai išleisto Trakuose 452 metais, įmantriai iliustruoto titulinio puslapio perskaitymas, taip pat akmeninės stelos, išlikusios Amerikoje dar iš tų laikų, kai Kolumbas dar nebuvo atradęs šio žemyno, įrašo perkaitymas) ir prašymas juos perskaityti tyrinėtojui, nors oficialiai dar nepripažintam, vis daugiau ir daugiau atveria labai tolimos pasaulio istorijos puslapius, kurie atrakinami… senąja lietuvių kalba, užrašyti mistiškuoju raštu – runomis. Kitaip vertinti istoriją, nei šiuolaikinis mokslas vertina, J. Šeimiui liepia patys senieji rašmenys, kuriuos entuziastas perskaito ir ant akmeninių iečių antgalių, ir senovinėse įvairių tautų stelose, ir užrašytus iki šiol mokslininkų neperskaitomuose diskuose (pavyzdžiui, Feso disko, tebesančio oficialiai pripažintiems tyrinėtojams gūdžia paslaptimi, įrašus J.Šeimys jau gan seniai perskaitė), ir netgi ant akmenų.

Stulbinantys atradimai – iš meilės istorijai, gimtajai kalbai

Kiek save prisimena, J. Šeimys visada, nuo pat pirmųjų žingsnių mokyklos suole, domėjosi istorija, ypatingą reikšmę skirdamas Lietuvos praeičiai. Smalsus mokinukas tuomet, ko gero, nė nenutuokė, kad tas domėjimasis taip toli nuves, kad, rodos, paprasti klausimai ves į tūkstanmečiais nutolusią praeitį ir iš jos kels ne tik Lietuvos – kone viso pasaulio žodį, įrėžtą akmenyje, įlydytą į metalą. J. Šeimys gimė Daukšiuose (Marijampolės sav.), o Lietuvos istorija, kaip minėta, susidomėjo nuo pat pirmosios istorijos pamokos, gautos Daukšių vidurinėje mokykloje. Vos išgirdęs istorijos mokytojo vaizdingus pasakojimus apie lietuvių kovas su kryžiuočiais, grįžęs po pamokų tuoj pat suskirstė kaimo berniukus į lietuvius bei kryžiuočius ir kovas tarp šių tariamų priešų žaisdavo iki pat sutemų. Ūgtelėjęs susidomėjo kolekcionavimu. Besimokydamas vyresnėse klasėse susidomėjo lietuvių kalba…

Deja, likimas jam lėmė nebaigti specialiųjų lingvistikos, archeologijos, istorijos mokslų, tačiau savo kantrybe, pasiaukojimu, įžvalga jis tikrai pranoksta ne vieną diplomuotą specialistą. Labiausiai dabar savamokslį tyrinėtoją jaudina tai, jog jis jaučia, kad teisingu keliu eina, kad jo hipotezės tikrai oficialiai pasitvirtins. „Tik nežinau, kada tai iš tikrųjų įvyks, – sako J.Šeimys, – gal manęs nė gyvo jau tuomet nebebus…“  

Po pirmosios knygos – „Gališkos runos“ – pasirodymo autorius sulaukė nemažo susidomėjimo ne tik iš marijampoliečių, bet ir jo atradimams nebejingų žmonių iš visos Lietuvos. J. Šeimys netgi ir archeologei iš Panevėžio talkino – perskaitė runų rašto kopijas. Tad nenuostabu, jog atėjo laikas naujai knygai. Po pasirodymo knygos „Egiptas, skitai ir litai runomis“ – vėl nauja susidomėjimu tyrinėtoju banga. J. Šeimys nežada sustoti: jo planuose – be duoklės Sūduvai,  visų savo radinių: akmenis su įspaustomis runomis, amuletus – visko, ką įdomaus pavyko surinkti per gyvenimą ir kas tikrai būtų įdomu eiliniam žmogui, neabejingam savo krašto praeičiai, besididžiuojančiam savo tauta, aprašas (medžiagos tam sukaupta jau labai daug, tereikia tik atsidėti rašymui).

Seniesiems tekstams perskaityti – septyni raktai

„Pirmojoje savo knygoje, – sako J.Šeimys, – pateikiau senųjų raštų skaitymo užuominas, kad žmonės susipažintų, susidomėtų. Antrojoje knygoje kortas daugiau atvėriau: skaitytojams iki galo pateikiau tris senųjų raštų skaitymo raktus.“ O tokių raktų, kaip teigia tyrinėtojas, iš viso yra septyni: pirmasis raktas – Senovės Egiptas, antrasis – etruskai-tirėnai, trečiasis – hetitai, ketvirtasis – skitai (taurai), penktasis – hetutai (tehitai), šeštasis – trakai ir septintasis – litai, t.y., mes, lietuviai. Mintį eiti šiuo keliu „pakišo“ Šiaurės Lietuvoje, milžinkapyje, rastas sidabrinis ankaklis, kurio forma, raštai J.Šeimiui – toli gražu ne puošybiniai elementai. Didysis laivelis (tokia forma sidabrinio antkaklio, turėjusio puošti krūtinės dalį), anot senųjų raštų skaitytojo, – tai ta pati prokalbė, kurios paslaptys glūdi dabartinėje lietuvių kalboje. „O tu, hetutų hetuta“, – savotišką raudą perskaitė J. Šeimys, dėliodamas „laivelio“ ženklus, kurie niekas kitas kaip runos (runų etimologija, anot tyrinėtojo, – įpjovimas, žaizda, „rona“). Šis papuošalas buvo ir savotiškas naujosios knygos įkvėpimo šaltinis: mat, tyrinėdamas laivelį, J. Šeimys pastebėjo jame užkoduotus visus septynis anksčiau minėtus raktus. Nors, kaip teigia, jam jau žinomi visi septyni, skaitytojui pateikia tik tris, tačiau ne atsitiktinai pasirinktus. Tyrinėtojas atrinko kraštutinius ir vidurinį – taip išlaikydamas tobulą simetriją. Taigi naujojoje knygoje – viskas, ką mena senieji Egipto, skitų ir litų (lietuvių) raštai…

Egiptologai buvo neteisūs?

Senovės Egipto raštai, atsivėrę J. Šeimiui, pasakoja visai ką kitą, nei mano šiuolaikiniai egiptologai. Apskritai egiptieičų hieroglifai ilgus šimtmečius mokslininkams buvo tikra mįslė.  Tik 1822 metais prancūzų mokslininkas Ž. F. Šampoljonas (Champollion) pagaliau parengė egiptiečių hieroglifų dešifravimo principus, o vėliau ir parašė pirmąją egiptiečių kalbos gramatiką bei žodyną. Štai tik tada pasauliui tarsi atsivėrė visas Senovės Egiptas… Bet čia stop! Anot J. Šeimio, garsusis prancūzas teisingai perskaitė tik keturis ženklus, visa kita – niekuo nepagrįstos spėlionės. Apskritai, kaip teigia J. Šeimys, senovės egiptiečių hieroglifai – iš tikrųjų tos pačios runos, o jei tiksliau: hetitų piešininės runos, kurių prigimtis visiškai tokia pati kaip ir senųjų lietuviškųjų runų. Taigi Ž. F. Šampoljonas esą tik suklaidinęs pasaulį: ką iš tikrųjų slepia egiptieičų hieroglifai, iki šiol neperskaityta.

J. Šeimys teigia pradėjęs įminti šią mįslę. Jis jau perskaitė užrašą, išraitytą ant, kaip teigia istorikai, anksti mirusio faraono Tutanchamono (šio valdovo kapavietė, atverta tik XX a. pradžioje, sukėlė tikrą tuomet ažiotažą) auksinio sarkofago. Pasirodo, kaip sako J. Šeimys, tame karste gulėjusi visai ne šio žmogaus mumija. Aistusas – toks tikrasis vadinamojo Tutanchamono vardas. Aistusas, kaip atskleidė J. Šeimiui tolesni tyrinėjimai, galėjęs būti Cheopso palikuonis, valdovas, vyriausiasis dvasininkas.

Lietuvių kalba raktas į senuosius pasaulius

Kokiu būdu J. Šeimys perskaito tai, ko niekas negali perskaityti, žino, kad mokslininkai iš tiesų klysta? Tas būdas esą labai paprastas: šiek tiek įžvalgos, begalinio domėjimosi ir… lietuvių kalba! Taip, būtent ja ir tik ja galima „atrakinti“ pasaulio senuosius raštus. Garsiųjų pasaulio civilizacijų senieji raštai, neabejoja J.Šeimys, parašyti runomis. Iš jų dvelkia ne tik senovės paslaptys, bet ir nepaprasta išmintis. Štai, pavyzdžiui, senovės egiptieičų skulptūra, vaizduojanti karalių liūto kūnu. Letenoje matoma kuoka, o prieky esantis užrašas byloja: „Kas kuoką sukioja, atsimuš į dantis“, iš kitos pusės skaitant tą įrašą gauname: „Dantis išsimuša ir tas, kuris suka kuoką.“ Kaip sako J. Šeimys, daugelyje įrašų runomis galima skaityti ne tik iš kairės į dešinę, bet ir atvirkščiai skaitant, taip pat iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų, gaunasi prasminga frazė. Ypač tai taikytina įrašams, pažymėtiems kartušo ženklu. Kartušas, kaip teigia šiuolaikinis mokslas, – lipdyta ar grafinė puošmena – ne visai išvyniotas ritinys arba skydas su užraitymais aplinkui; skyde ar ritinėlyje – įrašai, emblemos, herbai. Anot J. Šeimio, visa tai nesąmonė: kartušas tekste žymi ypatingą vietą, kur tais pačiais garsais skaitoma ir pirmyn, ir atgal.

„Turėtų šiuolaikinės istorijos samprata keistis, – mano mūsiškis tyrinėtojas, – kiek jie gali tas pasakas sekti, legendas, pradėtas Šampoljono, kurti?“ Be to, esą neteisingai ir tekstus mokslininkai skaitę: nuo viršaus į apačią – toks skaitymo būdas tik po krikščionybės įsigalėjęs, iki tol viskas buvę atvirkščiai.  

J. Šeimys neabejoja, jog ir lietuvių kalbos tyrinėtojai, rašytinę lietuvių kalbą datuojantys nuo M. Mažvydo „Katekizmo“, turės darbo. „Iki XVI a. vidurio tikrai buvo rašyti lietuviški tekstai lotyniškaisiais–gotiškaisiais rašmenimis“, – įsitikinęs marijampolietis. Štai ir, kaip minėta, Šveicarijoje, Galino mieste saugoma kol kas seniausia lietuviška knyga, menamai išleista Trakuose 452 metais. Tai tyrinėtojas perskaitė įmantriai iliustruotame tituliniame puslapyje.

Mūsų tautos istorija buvusi labai garbinga

Žvelgiant į tokią, rodos, tolimą istoriją, nuo mūsų laikų per tūkstantmečius nubėgusią praeitin, hipotetiniai klausimai: kas mes, iš kur, kaip ir kt. dažnai, neturint realaus, faktais matuojamo pagrindo, atrodo tiesiog neatsakytini. J. Šeimys taip nemano. Lietuvių tautos istoriją, žinoma, pačią žiliausią, pasak tyrinėtojo, drąsiai galime vadinti nepaprastai garbinga, mat lietuvių tauta dalyvavusi praktiškai viso dabartinio pasaulio kūrime. Lietuvių skausmą ir neviltį apraudojęs netgi antikos genijus Homeras garsiojoje „Iliadoje“. „Juk mes, – sako J.Šeimys, – tie patys trojėnai, per dešimtį metų nukariauti graikų, sudeginti, išvaryti iš gimtojo miesto…“ O mūsų raštai? Argi ne keista, kad tokią istoriją turinti tauta beveik neturi savo akivaizdžių senovinių rašytinių paminklų? Ir čia J. Šeimys turi atsakymą: „Mūsų raštai, deja, sunaikinti… Garsiojoje Aleksandrijos bibliotekoje, kurią sunaikino tyčia pasėta ugnis, ir buvo mūsų raštai…“ Kas liko? Tik įrašai ant akmenų, įkapių papuošalų, ginklų… Liko ir kitų tautų rašytiniuose paminkluose dabartinės lietuvių tautos žodžio įspaudas – juk beprasmių piešinėlių niekur ten nėra…

* * *

„Žemei lenkiuosi elotų – hitų karalystės žemei…

Čia aš, tavo paklydęs Jalotas – Hiperborėjos sūnus.

Paniekinimas, gal ąžuolo vainikas – kas gi man bus?..“ –

tokiais žodžiais Juozas Šeimys antrojoje savo knygoje tarsi pristato savo gyvenimo kelią, kuriame, be kasdienių pareigų, darbų, – jo viso gyvenimo hobis, iš tikrųjų prilygstantis amžinam Sizifo akmens ridenimui į kalną: nesibaigiantis, nepaliekantis teisės sustoti, pavargti…

 Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.