Įsėdusi į Šarūno automobilį Rytė iš karto apsipylė ašaromis. Prasiveržė ilgai kauptos nuoskaudos dėl jos pačios gyvenimo, dėl mamos ligos, dėl bejėgiško noro kažką pakeisti. Šarūnas glostė jai petį tylėdamas, neguodė, leido išsiverkti.
– Nusišluostyk ašaras, – palaukęs, kol šiek tiek aprims, Šarūnas jai padavė nosinę. – Nuvešiu pas mamą, nereikia jai rodyti tavo ašarų. Buvau aš pas ją, tikiu, kad susitaikė su Dievu, susitaikė ir su mano mama. Nenoriu tavęs gąsdinti, bet jai nedaug laiko teliko šiam pasaulyje. Tik noriu, kad suprastum – tu ne viena, turi mus, mes visada tau padėsim.
8.
Rytė sėdėjo susigūžusi Ancės virtuvės kampe ir nelabai girdėjo, ką jai kalbėjo, aplink tūpčiojančios pusseserės. Mama iš šio pasaulio iškeliavo lengvai, miegodama, ir nors Rytė žinojo, kad taip bus, bet mamos mirtis ją labai sukrėtė, viskas plaukiojo tarsi rūke, vis apsipildavo ašaromis. Po laidotuvių, išsiskirsčius tiems keliems giminaičiams, kurių net nepažinojo, grįžo pas tetą. Zuzana mielaširdingai atleido ją keletui dienų. Nors pastaruoju metu su mama retokai susitikdavo, tačiau tik dabar pajuto, kad niekada jos nebepamatys. Ir Ancė buvo kažkokia pasimetusi, kaip niekada tyli, o pusseserės, mažai tepažinojusios Rytės mamą, retkarčiais ir sukikendavo, ir sutrinksėdavo indais ir, tik motinai piktai dėbtelėjus, vėl vaikščiojo galais pirštų apie Rytę, nežinodamos, kaip jai padėti. Prisėdęs Šarūnas paėmė už rankos:
– Tokia Dievo valia, sesute, patikėk, jai dabar daug geriau, nei buvo, baigėsi jos kančios. Visi mes mirtingi, niekur nedingsi. Ar gali manęs paklausyti?
Rytė energingai sulinkčiojo galva, stengddamasi suvaldyti ašaras, vis rydama įstrigusį kartų gumulą gerklėje.
– Gyviems reikia gyventi, Rytele, turime pagalvoti apie tavo ateitį. Liko mamos trobelė, dar ir senelės palikimas. Aš tau siūlyčiau viską parduoti ir nusipirkti mieste butą, arčiau mūsų. Tikriausiai nenorėsi grįžti į kaimą? – pažiūrėjo klausiamai. – Rasim tau rimtesnio darbo, mokytis galėsi neakivaizdiniu būdu.
Rytė linkčiojo galva, tarsi pritardama, tik mažai girdėjo, paskendusi savame sielvarte. Kamavo geliantis kaltės jausmas, kad per mažai skyrė mamai dėmsio, kad ją tik smerkė, nepadėjo. Prisiminė mamą dar jauną, gražią, kai jai mažutei dainuodavo, pasakodavo pasakas. Iš nuovargio, nervinės įtampos svaigo galva, darėsi silpna.
– Norėčiau pamiegoti, – pratarė laibu balseliu.
Kai Ancė paguldžiusi ją miegamajame tyliai uždarė duris, Rytė smigo į miegą, tarsi į gilią duobę, su sapnų nuotrupomis, prisiminimų blyksniais, krūpčiojo per miegus, retkarčiais sudejuodama. Kai pabudo, už lango lijo, pylė kaip iš kibiro, pro atvirą langą veržėsi taip ilgai laukta vėsa. Tamsoje raminamai šiureno medžių šakos, gaudydamos lietaus lašus. Mergina jautė, kad širdyje tuščia kaip iššluota, tarsi nelikę jokio jausmo, bet galva buvo kur kas šviesesnė ir nuosekliau dėliojosi mintys. Tarsi pro miglas šmėkščiojo žmonės, lyg sapnuoti, o gal matyti kapinėse. „Gal buvo Zuzana? – mąstė viena sau. – Lyg ir Aras su Alvina vaidenosi… Bet gal sapnavau. Ai, tiek to, koks dabar skirtumas. Mamos nebėra…“ Lyg ir norėjosi verkti, bet jau nebuvo ašarų. Atsikėlusi ėjo į virtuvę, kur rado tyliai sėdinčią Ancę, ir taip neįprasta buvo ją matyti nieko neveikiančią, kad Rytė net nustebo.
– Kur visi dingo? – nustebo Rytė ir pati nepažino savo balso, užkimusio, senatviškai gergždžiančio.
– Po darbus, vaikeli, išsilakstė, savais reikalais, – pakėlė akis nuo tuščio stalo Ancė ir, tarsi pratęsdama jau buvusį pokalbį ar lyg mintyse kažkam atsakydama toliau šnekėjo: – Atrodo, ir labai artimos nebuvome, o, va, atsigauti vis niekaip negaliu, tuščia kažkaip. Pykomės su Regina, bet staiga nieko neliko, net pykti neturiu ant ko, – niūriai pajuokavo. – Gal pabūsi pas mus kiek ilgiau, nepasius Zuzana keletą dienų be tavęs, atsigauk truputį…
– Ne, teta, važiuosiu atgal, negaliu nieko neveikti, per daug visokios mintys į galvą lenda. Kai dirbu, užsimirštu, lengviau būna. Reikia pasirūpinti mamos nameliu, skambinsiu seniūnei, ką ji sakys… Be to, Zuzana didelį balių ruošė, bus ką veikti, reikės visus kampus išgramdyti.
– Baliaus nebuvo, ir visos Zuzanos viltys šuniui ant uodegos nuėjo, nes jos sesuo net neužvažiavo, tai Zuzanėlė, surukusi kaip naginė, tik pas kažkokius tolimus gimines su seseria susitiko. Ir lauktuvių didelių nebuvo, ir Alvinos savo amerikonams neiškišo. Pati kalta – kai sesuo čia vargo, nieko jai nepadėjo, tai ko dabar dantis padėjusi laukė. Špygą gavo ir gerai jai, – piktai kalbėjo Ancė. – Bet balius bus, Zuzanos gimtadienis, negi prapuls viskas, ką suruošė. Turės svečiams sušerti. Palauktum, Šarūnas išvažiavęs kažkur, grįš vakarop ir parveš.
– Važiuosiu autobusu, gal šiek tiek prasiblaškysiu, galva kaip medinė, gryno oro noriu…
– Kur tu, vaikeli, mieste to gryno oro rasi, – numojo ranka Ancė,– bet, jei taip nori, važiuok, tik nepamiršk, skambink mums, jei kas negerai. Bet lyja smarkiai, sušalsi, sušlapsi…
– Gerai, kad lyja, nes karštis jau visai nualino, ne iš cukraus, neištirpsiu.
Lauke buvo vėsu, bet juodi lietaus debesys baigė nuslinkti į rytų pusę, nusinešdami su savimi paskutinius lašus. Kyštelėjo saulutė ir suspindo nuprausta žolė, atrodo, kad ir medžiai aukščiau pasistiebė. Ir Rytei pro liūdesio maršką vis retkarčiais tarsi saulės spindulėlis blykstelėdavo šviesi kibirkštėlė.
Į Zuzanos namus grįžo jau temstant. Virtuvėje sukinėjosi Irena, o prie stalo išsikėtojęs kėpsojo Valius, apsikabinęs alaus butelį. Nesigirdėjo nei Alvinos, nei Zuzanos.
– Tai jau grįžai. Ko skubėjai, Zuzana sakė, kad tik už poros dienų būsi, – nustebo Irena.
– Kad negerai be darbo, visokios mintys į galvą lenda, – pasiteisino Rytė.
– Durnius darbą, o darbas durnių myli, – nusišaipė drumzlinas akis nuo alaus pakėlęs Valius. – Kita džiaugtųsi gavusi laisvą dieną, o tu vis ne kaip visas svietas.
Užsivertęs išsunkė iš butelio paskutinius lašus ir iššleivojo iš virtuvės.
– Bet tikrai gi galėjai dar negrįžti, – pritarė ir Irena, – nors gal ir gerai, kad parėjai, nes laukia daug darbo, už poros dienų balius, viena nespėsiu. Zuzana pikta kaip širšė, tiek ruošėsi, o sesuo tik šast ir pas kitus gimines nuvažiavo. Tai dabar turbūt iš piktumo vis tiek balių kels ir giminių, sakė, nekvies, geriau jau svetimus, sakė.
– Tai gal jubiliejus?
– Koks ten jubiliejus, penkiasdešimt dveji, – atšovė Irena. – Tik pasirodyti prieš visus nori. Be to, tiek mėsų prisukau, išrūkinom, primarinuota visko, negi niekais nueis. Aišku, daug kas sugedo ir išmest teko, Zuzana vos iš piktumo nesprogo. Na, o tu kaip? Atsikankino tavo mamelė, ką darysi, visi ten nueisim. Gerai, kad giminių turi, ką darytum viena, – Irena tarškėjo kaip užsukta.
– O Alvina kur? – paklausė Rytė.
– Taigi kaip paprastai valkiojasi kažkur. Bet abi su motina anądien kad susiriejo, net visas kiemas skambėjo. Lyg ir dėl kažkokių pinigų… Tai ir išlėkė Alvina į vieną pusę, motina į kitą. Tegul jas galas, kai namuose nėra, tai daug ramiau…
– Bene pirmas kartas, – abejingai atsiliepė Rytė, – palakstys ir sugrįš. O Zuzana turbūt biznio reikalais išdūzgė.
– Matyt, kad taip ir bus. Ar valgysi ką nors, tam veltėdžiui prigaminau, bet kad jis tik alų siurbia ir miega, net į darbą neina. Na, tegul grįš Zuzana, oi, atsiims… Gal persirenk ir ateik man padėti, jei nerasi ką veikti. Reikia šaltieną suruošti, tik spėk suktis.
– Atrodo, reikės kambarius su siurbliu pereiti, mačiau, daug dulkių, paskui ateisiu.
– Gerai, bėk, žinai, kad abi tinginės net nekrusteli pašluostyti dulkių, kai tavęs nėra.
Rytė tikrai sukosi greitai, apsigraibiusi kambariuose šoko laistyti gėles, šlavė kiemą.
Į kiemą įvairavo automobilis, iš kurio su didžiuliais ryšuliais išsirangė Zuzana. Ją parvežęs Aras nusišypsojo Rytei ir nunešė Zuzanos pirkinius į vidų.
– Ačiū Dievui, grįžai, nes taip trūksta rankų, nieko nespėjam. Jau buvau besigailinti, kad daviau laisvų dienų, bet Šarūnas taip prašė. Alvina, kad ją velniai griebtų, neparsivelka, tai mes tik dviese su Irena plakamės. Einu žiūrėt, kas ten viduj darosi.
Rytė prisėdo ant suolelio, jausdama malonų nuovargį, atgijusi nuo vakaro vėsos, žiūrėjo, kaip į ežerą smenga saulė.
– Pavargai? – išėjęs iš namo šalia prisėdo Aras.
Rytė tik linktelėjo galva, ir abu sėdėjo tylėdami. Aras vis iš šono žvilgčiojo į mergaitę, lyg norėdamas kažką pasakyti, ir vėl nusisukdavo.
– Neliūdėk, viskas praeis, – pagaliau tarė. – Aš irgi esu mamą palaidojęs, pamotė mane augino, bet turbūt buvau per mažas, kad gerai suprasčiau, kas įvyko. Bet ne vieną draugą į kapus lydėjau, žinau, ką reiškia netektis. Tau reikėtų kur nors išvažiuoti, prasiblaškyti…
– Kažin kas mane išleis ir už kokius milijonus aš galiu ilsėtis, – pyktelėjo Rytė. – Nelyginkit mano ir savo gyvenimų, aš kitokioj erdvėj gyvenu.
– Atleisk, tiesiog nepagalvojau, išsprūdo, – nuoširdžiai teisinosi Aras. – Suprantu tavo padėtį.
– Kažin, – karčiai šyptelėjo Rytė, – tu gal ir nežinai, kad man beveik nuo vaikystės duonos kąsnį reikėjo užsidirbti.
– Nemanyk, kad ir mane keptais karveliais šėrė, su pamote gi augau. Negaliu sakyti, kad ko nors trūko, bet įgriso užuominos, kad viskas brangu, kad nemoku daiktų tausoti, ir pradėjau dirbti nuo keturiolikos metų.
– Ką dirbai? – susidomėjusi atsisuko Rytė
– Labai daug ką, – neaiškiai numykė Aras ir atsistojo. – Laikykis, mergaite, viskas bus gerai. Važiuosiu namo, pavargau labai su Zuzanos prekėmis besitąsydamas.
9.
Šį kartą Zuzana pinigų netaupė, net muzikantus pasisamdė. Pastatė kieme palapinę, išpuošė žalumynais, ant stalų primerkė pirktinių gėlių, nes iš savojo gėlyno buvo per prastos. Pasisamdė porą padavėjų, kurie vos spėjo bėgioti su padėklais, prikrautais gėrybių. Zuzana, įsispraudusi į žydrą kaip dangus kostiumėlį, kėpsojo gale stalo, šalia savęs pasisodinusi Valių, kurio plikė rasote rasojo. Tik nežinia, ar nuo garbingų svečių, ar nuo išgertų stiklelių skaičiaus. O Alvina taip ir neatsirado, jos visai nedomino motinos gimtadienis. Maišėsi smulkūs verslininkai, kažkokie valdininkėliai gėrė į ponios Zuzanos sveikatą, o Irena su Ryte vos spėjo kepti, virti ir į lėkštes krauti, kurias pribėgę padavėjai skubiai nešė svečiams. Keista, nors Alvinos nebuvo, tačiau už stalo sėdėjo ir Aras, ir Diana, matėsi ir daugiau jaunų veidų. Didžiausią rožių puokštę atitempė Gražina, pas kurią Zuzana šukavosi. Kai švintant pagaliau ramstydami tvoras skirstėsi paskutiniai svečiai, abi su Irena tik tada rado minutėlę prisėsti.
– Visai nejaučiu kojų, – dejavo Irena, – kur matyta, kad viena turėjau tokį balių suruošti. Tegul nemano, kad vargau už tuos pačius pinigus, kur man moka. Na, jau ne, turės atskirai užmokėti. Einam, numigsim nors valandėlę, paskui susitvarkysim.
Zuzana, net neužsukusi į virtuvę, tiesiai miegoti nuėjo, tik Valius, pasidėjęs galvą į lėkštę su salotomis, ramiausiai sau miegojo prie stalo. Rytė miego visai nenorėjo, tad, nubėgusi į ežerą, nusimaudė ir palengva tyliai tvarkėsi virtuvėje, kur ant sofos net paknarkdama miegojo Irena. Kai ši pabudo, jau buvo gerai įdienoję, o Rytė baigė tvarkytis.
– Auksinė tu mergaitė, Ryte, jau susitvarkei, bet reikėjo mane pažadinti, vargai čia viena.
– Joks čia vargas, – nusišypsojo Rytė. – Paprasčiausiai nenorėjau miego, ežere Išsimaudžiau, ir visas nuovargis praėjo.
– Taigi ką reiškia jaunystė, – nusižiovavo Irena. – Kažkada ir aš taip galėjau – visą naktį šokti, paskui nemiegojus į darbą eiti. Ką padarysi, viskam savas laikas.
– Reikės prašyti Zuzanos, kad išleistų, – prakalbo Rytė, – reikia į kaimą parvažiuoti, pažiūrėt, kaip ten tas mūsų namelis. Reikės parduoti, nes aš į kaimą jau negrįšiu.
– Žinoma, žinoma, – pritarė Irena, – ką tame kaime veiksi, šitokia nuobodybė.
– Nuobodu man kaime nebūna, bet kad darbo nėra, iš ko gyventi, – liūdnai šyptelėjo Rytė. – Gaila, aišku, namelio, jame užaugau, bet ką daryti. Gal tikrai reikės, kaip pataria Šarūnas, parduoti ir nusipirkti mieste nedidelį butą. Tik nežinau nuo ko pradėti.
– Taigi paprašyk kunigėlio, tikrai padės, dar ir pinigų pridės, – patarė Irena.
– Nereikia man niekieno pinigų, aš įpratusi viską pati užsidirbti, savo rankom, – pertraukė Ireną Rytė.
– Gal tu ir teisi, – atsiduso Irena, – niekam tada ačiū sakyti nereikia, pati sau ponia būsi.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 10 (14), 2013 m. kovo 9–15 d.
