Jonvabalių naktys (Tęsinys)

8.

Viskas buvo negerai, Rytė blaškėsi, nerasdama sau vietos. Kartais užeidavo toks pyktis, kad net ašara ištrykšdavo. Ant ko pyko? Net pati gerai nesuprato. Kartais mintyse puldavo Martyną, kuris dingo, kaip į vandenį – nei žinelės jokios, nei balso, o kartais pyktis sukildavo ant Aro, kuris per dažnai po kojomis maišydavosi. Pati nežinojo, kas darosi. Blaškydavosi naktimis lovoje, pilama šalto prakaito, kamuojama košmariškų sapnų, kurie pradėjo sugrąžinti į tą baisiąją dieną miške. Kamavo nepaaiškinama baimė, kartais vaidendavosi kažkieno žingsniai, bet ramindavo save – juk šuo tai tyli, neloja. Neskambindavo kažkur prapuolęs Šarūnas, tik retkarčiais  pasirodydavo Gražina, kuri apimta savo sveikatos rūpesčių, paskendusi savose bėdose, matyt, irgi netroško bendravimo su žmonėmis. Apsidžiaugė, kai vieną dieną paskambino Ancė ir pareiškė, kad po kokio mėnesio ar dviejų grįšianti į savo butą.

– Gerai pas vaikus, – dūsavo ji į telefoną, – bet savo namuose vis tiek geriau. Tai neįtinku aš jiems, tai man netinka, ką jie daro. Norisi savo kampo. Mano nuomininkai įsigijo savo butą, tuoj išsikraustys, tai aš į savo namučius…

Dar didesnį nerimą kėlė keisti skambučiai – paskambina ir tyli, paskambina ir šnopuoja į telefoną ir… nieko nesako. Užtat Aras vis dažniau pasirodydavo prie jos namų tai su gėlėmis, tai saldainių dėžę atvilkdavo. Kartais Rytė tyliai tūnodavo už užuolaidų, apsimesdama, kad jos nėra namuose, kartais svetingai atverdavo duris, virdavo kavą, vaišindavo savo keptais pyragais.

Šį rytą ji pabudo anksti, dar tik saulei tekant, išleido pabėgioti šunį, išėjusi į lauką, atsisėdo terasoje, žiūrėdama, kaip jis siaučia kiemo vejoje. Diena žadėjo būti labai graži. Rudenėjo, bet buvo taip šilta, kaip vidurvasarį. Šiandien žadėjo atvažiuoti Jonas, išvakarėse skambino Gražina, prašė, kad į svečius atvažiuotų, sakė vaikai jos pasiilgę.

Jonas atsirado beveik per pietus, Rytė buvo paruošusi vaišes ir nors jis mosavo rankomis, gynėsi esąs sotus, Rytė jo nepaleido. Aišku, ir vėl atvežė pusę bagažinės kaimo gėrybių, Rytė net akis išpūtė:

– Jau jūs abu visai… Ar aš čia badauju, ar valgyti neturiu ką?

– Tu nesimaivyk, – ramiai šypsojosi Jonas, – pati žinai, kad tu mums brangesnė už visus gimines. Neseniai paršėką parsivertėme, tai čia tau Gražinutė dešrų įmetė, lašinukų, skilandžio gabalą. O tai visai sudžiūsi, turbūt nieko ir nevalgai.

– Na, tik jau, – net prunkštelėjo Rytė, – valgau, valgau, tik man į kūną neina. Vis tie rūpesčiai.

– Ar vis dar nieko negirdėti apie Marčiuką? – geromis akimis sužiuro Jonas.

– Jau nežinau, ir ką galvot, – atsiduso Rytė. – Buvo čia toks vienas, atnešė žinią, lyg ir kalėjime Martynas, įsipainiojo į kažkokį biznį, bet, sako, susirado advokatus gerus, tai reikia tikėtis…

– Baisu, kas darosi. Žmonės kalėjimuose, bankai bankrutuoja, mes su Gražinėle pasiėmėme iš banko pinigus, nes ką gali žinoti! Kai pinigai namuose, tai vis saugiau. Liksime basi, nuogi, jau ir taip vos kapstomės. Nedaug naudos mums tas verslas duoda, bet tik tiek gerai, kad kaime gyvename, nors maistą savo užsiauginame. Na, kaip nors, nepražūsime, kad tik sveikatos būtų.

– Oi, kaip Martyno trūksta, kartais net nežinau, už ko griebtis, juk jis ir savo, ir mano siuvyklos reikalus tvarkydavo, visais piniginiais reikalais užsiimdavo, dabar viskas ant mano pečių, o aš nei buhalterė, nei ekonomistė, – paniuro Rytė.

– Visi mes nesame ekonomistai, – nusijuokė Jonas, – bet gyvenimas išmoko skaičiuoti. Ir tu, jei turi banke pinigų, geriau jau juos pasiimk. Pati matai, kas darosi, vienas po kito griūva. Bet ir namuose nesaugu laikyti pinigus, gyveni viena, kas žino… Pas mus, kaime, tai ir paslėpti yra kur, pagaliau gali sode užkasti, o čia kur paslėpsi, nebent miške,  – liūdnai nusijuokė.

– Nedaug pas mane banke pinigų, – atsiduso Rytė, – kiek uždirbu, viską į siuvyklą ir sukišu. Bet štai namuose Martynas nemažai palikęs, tai ir bijau, kad kas nors neatslinktų jų paieškoti. Visiems atrodo, kad Martynas tikras milijonierius. Klausyk, Joneli, man jau anąkart mintis šovė į galvą, ar negalėčiau tuos pinigus pas jus pasidėti, vis saugiau būtų. Juk dieną, kai manęs nėra, čia bet kas gali įsilaužti.

– Žinoma, kodėl gi ne, manau pasitiki, kad tavo pinigai neprapuls, – Jonas susirūpinęs pažvelgė į merginą.

– Tai kad tik jumis ir pasitikiu, – net ašarą nubraukė Rytė. – O kai grįš Martynas, tegul pats pasirūpins. Dabar neramu kažkaip.

Nuėjusi iš seifo atnešė suvyniotą, špagatu perrištą paketą.

– Tu bent perskaičiavai, kiek čia yra? – tiriamai į Rytę pažvelgė Jonas. – Kad paskui kokių neaiškumų nebūtų?

– Čia ne litai, čia eurai, apie pusė milijono.

Jonas nusigandęs dirstelėjo į Rytę.

– Vajėzau, šitokie pinigai, ir tu gali ramiai miegoti, kai jie namuose?

– Kad aš juos tik neseniai suskaičiavau, pagalvojau, gal Martynui reikės, o taip tai seife gulėjo, nei man jų reikia šiuo metu, nei ką. Turiu savų pinigų, kol kas man užtenka. Ir iš viso, iš kur aš žinau, kad tie pinigai Martynui priklauso?

– Tai dabar važiuosiu namo ir drebėsiu, kad plėšikai neužpultų, – nelinksmai nusijuokė Jonas. – Bet kas pagalvos, kad toks senas diedas ir dar tokia nutrinta mašinike gali daug pinigų vežtis. Tik niekam niekam apie pinigus nesipasakok, pati žinai, kokie žmonės. Net ir giminėms.

Pažadėjusi artimiausią savaitgalį aplankyti, išvažiavus Jonui, Rytė lengviau atsiduso. Jautėsi lyg kalną nuo pečių nuritinusi.

– Dabar galėsiu ramiai miegoti, – pati sau pasakė Rytė ir nusijuokė pagalvojusi, kad milijonieriams turi būti sunku gyventi. Į banką padėsi pinigus, bankas bankrutuos, namuose paslėpsi – apvogs. Kartais geriau, kai mažiau pinigų turi.

Kai paskambino į duris, su šypsena veide nubėgo atidaryti. Už durų vėl stovėjo Aras.

– Kažko švyti visa? – atidžiai į ją pasižiūrėjo. – Seniai tokią linksmą mačiau.

– Diena  graži, tai ir nuotaika pagal orą, – linksmai nusišaipė Rytė. – Užeik į vidų, svečias būsi.

Zita DZIDOLIKIENĖ