7.
Kuo toliau, tuo labiau nerimas graužė Rytę – iš Martyno jokios žinios. Darėsi irzli, net darbe moterys tik susižvalgydavo, kai neretai Rytė pakeldavo balsą ar ką nors sau po nosimi burbteldavo. Niekur nėjo, sėdėjo savo namuose užsidariusi, net ir į telefono skambučius nenoriai atsakinėdavo. Net ir Arui, vėl betrypčiojančiam prie durų su glėbiu gėlių, durų neatidarė. Kamavo nerimas dėl Martyno – vis tiek gi artimas žmogus. Kartu širdyje krebždėjo ir kažkoks nemalonus diegliukas: „Juk daug ką slėpė nuo manęs, be reikalo nesidomėjau jo reikalais, kurie, matyt, ne visai švarūs buvo. Gal aš visai ir nepažįstu savo vyro?“ Dirbo iki išsekimo, grįžusi iš darbo iki paryčių sėdėjo prie kompiuterio, kūrė naujus modelius.
Bet vieną dieną, nerimo graužiama, pripirko maisto ir nuvažiavo pas bobutę Agotą. Besidaužančia širdimi skubiai nėrė į laiptinę, galvodama, kad tik nesutiktų Aro.Senutė, ją pamačiusi, net ašarą nusibraukė:
– Vaikeli, jau maniau, kad kas nutiko, dingai ir dingai. Gal susirgai? Nemanyk, man ne pinigų ar maisto reikia, tiesiog tavo veidelio pasiilgau, – trepsėjo apie Rytę, kraunančią produktus į šaldytuvą.
– Ne, išvažiavusi į kaimą buvau, – drąsiai pamelavo Rytė, nenorėdama savo rūpesčių užkrauti ant Agotos pečių. – Draugė susirgo.
– O, vargeli, tai ir bėgi aplink visus viena, – močiutė žiūrėjo į ją tokiu šviesiu žvilgsniu, kad Rytei net širdį nudiegė nuo savo melavimo. – Matau, kad visai susibaigusi. Kaip vyrelis, ar jau grįžo?
– Turi tuoj grįžti, – vėl nusukusi akis aiškino Rytė. – Kur jis dings be manęs? – prisiversdama juokavo.
– Gal arbatėlės išvirsiu, nors prisėsk, atsikvėpk truputį, vis sukiesi kaip voverė rate, – senutė nukurnėjo į virtuvę.
Rytė prisėdo. „Iš tikrųjų: kur aš skubu? Nei vyro nėra, nei vaikų neturiu, niekas nelaukia, – viena sau pamąstė. – Greitai visai sulaukėsiu.“
Gerdamos arbatą, plepėjo apie kasdieninius reikalus, nuo monotoniško bobutės dūzgimo apėmė ramybė, nesinorėjo niekur eiti. Tačiau lauke jau leidosi sutemos, o dar reikėjo ir šunį išvesti pabėgioti.
– Ateisiu kitą savaitę, – pažadėjo Rytė, jau uždarydama buto duris.
Bailiai apsidairiusi lauke, greitai sėdo į automobilį, jokiu būdu nenorėjo susitikti Aro. Širdis daužėsi kaip pašėlusi ir tik įsukusi į savo kiemą lengviau atsiduso. Tačiau išlipusi iš mašinos net pašiurpo: ant terasos laiptelių sėdėjo Aras.
– Ką tu čia veiki? – apstulbusi vos išlemeno Rytė.
– Tavęs laukiu, – be šypsenos, atidžiai į ją žiūrėdamas tarė Aras.
– Ar kas nors atsitiko? – persmelkta blogos nuojautos išsigando Rytė.
– Atsitiko, – šyptelėjo Aras. – Atsitiko tai, ko nesuprantu. Kodėl mano draugė nuo manęs slepiasi? Aš mačiau, kad tu šiandien išvažiavai į miestą ir nutariau laukti tavęs, kad paaiškintum, ką blogo tau padariau.
– Atleisk, – Rytė susierzinusi prisėdo šalia. – Per daug rūpesčių vienu metu užgriuvo: Gražinos liga, Martyno dingimas, man jau viso to per daug…
– Bet aš tau padėti tenoriu, – Aras paglostė jos ranką.
– Kuo tu man padėsi? – Rytė ryžtingai ištraukusi ranką atsistojo. – Einam į vidų, sėdi čia tarsi koks sargas, tikriausiai ir nevalgęs, ir negėręs.
– Nuo to laiko, kai tu tik išvažiavai, – pasiguodė Aras.
– Visai išprotėjęs, – sumurmėjo Rytė, rakindama duris.
Graužiama kaltės, ant stalo nešė viską, ką tik rado šaldytuve, o Aras nesirinkdamas kirto viską iš eilės.
– Gal dar ką apie Martyną sužinojai? – viltingai pažvelgė į vaikiną.
– Kad nieko geresnio, – patraukė pečiais Aras. – Turi rytoj vienas pažįstamas iš ten grįžti, gal jis daugiau žinos.
– Tai iš karto vesk jį čia, – apsidžiaugė Rytė. – Taip rūpi, taip rūpi, kas ten Martynui nutiko. Nežinau, kaip toliau gyventi, lyg tarp dangaus ir žemės atsidūriau, – patylėjusi tęsė.
– Kokios bėdos? – pakėlė nuo lėkštės akis Aras. – Gal tau pinigų reikia, sakyk, tikrai pagelbėsiu. Kaip tik dabar neblogą biznį prasukau, grąžinsi, kai turėsi.
– Ačiū, pinigų turiu, juk pati dirbu, nesu visai priklausoma nuo Martyno, – liūdnai šyptelėjo. – Šiaip sunku, juk ir mano siuvyklos visus reikalus jis tvarkė. A, bet kaip nors pati susitvarkysiu, – numojo ranka.
Jau vėlai, išėjus Arui, vėl prisiminė pinigus. Martynas jai buvo sakęs apie miegamajame įrengtame seife padėtus pluoštus pinigų. „Jei man kas atsitiktų, įsimink kodą“, – tada pamokė. O ji ir visai buvo apie tai pamiršusi, kol kas užteko savų lėšų ir pragyvenimui, ir siuvyklai, todėl net nebuvo atsidariusi seifo ir nesidomėjo, nei kas jame, nei kiek ten tų pinigų. Be to, ir užsirašytą seifo kodą kažkur buvo nukišusi. Tačiau dabar, prisiminusi pokalbį su Aru, karštligiškai pradėjo versti sekretero popierius, ieškodama to nedidelio popierėlio su keliais skaičiais. Seifas buvo sienoje virš lovos, paslėptas po paveikslu, vaizduojančiu žvaigždėtą dangų. Pastaruoju metu ji užmigdavo vis iš naujo ir iš naujo bandydama suskaičiuoti jame išsibarsčiusias žvaigždes, bet taip iki galo ir nesuskaičiavo.
Kai kitą dieną vakarop pasirodė Aras su savo draugu, ji jau buvo grįžusi iš darbo, pagaminusi vakarienę ir nekantriai laukė naujienų. Atvykėlis, vardu Viktoras, jai iš karto nepatiko. Nepatiko jo kampuotas kūnas – ne spinta, o komoda viduje, prunkštelėjo Rytė, nepatiko jo bėgiojančios akys ir dviprasmiški juokeliai.
– Tu, kaip gyvanašlė, gana gerai čia įsitaisiusi, – gašliai išsiviepęs pastebėjo atvykėlis. – Ir guodėją turi, kam tau Martynas.
– Užsičiaupk, – burbtelėjo Aras, – geriau papasakok, ką žinai.
– Tai kad ir aš tik iš nuogirdų žinau. Buvau Martyną prieš porą mėnesių sutikęs, suko kažkokį reikalą, o paskui dingo. Jo bičas, toks Romas, prieš savaitę pasakojo, kad Marčius į narkotikus įsipainiojo, įkliuvo su nemažu kiekiu. Bet, girdėjau, išsikapstys, pasisamdė krūvą advokatų, tik aukso maišą teks gerokai pakratyti. Jei tik jo patelė neužspaus pinigus.
Rytė maldaujamai žvilgtelėjo į Arą.
– Ką tu čia pezi? – sušnypštė Aras. – Čia tau ne čigonų taboras, valdyk liežuvį. Rytė tau ne kokia fifa neprikepusi.
– Na, gerai gerai,– lyg niekur nieko apsilaižė Viktoras. – Galėtum bent pavaišinti, šeimininke, aš tik iš kelionės, dar net neėdęs. Šitas frajeris tiesiai iš lėktuvo mane atitempė.
Nekreipdama dėmesio į vulgarius Viktoro juokelius ir užuominas, Rytė padengė stalą, ji tik džiaugėsi, kad Martynas gyvas ir kad advokatai jį ištrauks iš bėdos, o pinigų ji rasianti.
– Tai nė butelkos nepastatysi už geras žinias? – pasipiktino atvykėlis. – Neturi net kuo gerklę suvilgyti, reiks sausą ryti?
– Teks apsieiti, – ramiai pareiškė Rytė, – mano namuose alkoholio nėra.
– Na, ir navatnybė, – net išsižiojo vyriškis. – Pirmą tokią mergą sutinku, kad ni, ni…Tu ką, visai negeri?
– Kodėl negeriu? Geriu vandenį, kavą, arbatą, – šyptelėjo Rytė.
– Tai ir Marčius negeria? – atgavo žadą Viktoras.
– Nelabai…
– Gerai, viskas, paėdei ir einam, – pakilo nuo stalo Aras. – Nieko gero ir naujo nepasakei. Tiek ir aš žinojau. Čia tau ne restoranas, o Rytė ne padavalka.
– Nu, nu, – bjauriai išsiviepė Viktoras. – Skanus kąsnelis šita gyvanašlė, ar ne? Ir prie pinigėlio, gerai tu čia, Arai, įsitaisei. Tik ar Marčius žino, kas jį pavaduoja?
– Užsičiaupk ir pirmyn, – sukandęs dantis Aras pastūmėjo Viktorą pirma savęs.
Vyriškiams išėjus, Rytė prisėdo . Neypatingai ją žeidė atvykėlio pastabos ir juokeliai, gyvendama pas motiną ne tokių kalbų buvo prisiklausiusi.
– Tiek to, – atsiduso parėmusi galvą, – svarbiausiai žinau, kad gyvas.
Zita DZIDOLIKIENĖ
