Jonvabalių naktys (Tęsinys)

5.

Martynas dingo kaip į vandenį, dienos bėga, o iš jo nei žinios, nei balso. Rytė vijo nuo savęs negeras mintis, tačiau naktimis blaškėsi lovoje, kamuojama baimės, prisigalvodavo visokių baisybių, vaikščiojo išbalusi, pajuodusiais paakiais. Tik Aras, retkarčiais užsukdamas, ramino ją, kad viskas bus gerai. Neiškentusi, numojo į viską ranka ir pasistvėrusi kalną dovanų, niekam nieko nesakiusi iškurnėjo pas Gražiną į sodybą.

– Vaje, mūsų prapuolėlė atsirado, – nuoširdžiai apsidžiaugė Jonas, susidūręs su Ryte trobos tarpduryje. – Gražinut, tempk viską ant stalo, šventė bus.

Tarsi antytė atkrypavo gerokai sustorėjusi Gražina, stvėrė į glėbį Rytę, braukė džiaugsmo ašarą.

– Na, kur tu, vaikeli, prapuolei? Nei prisiskambinti tau įmanoma, nei jokios žinutės iš tavęs, – priekaištavo. – Gal kuo įžeidėme ar supykdėme? Ir Martynas tyli…

– Oi, neklausk, Gražinut, Martynas ir man tyli, jau daugiau nei mėnuo iš jo jokios žinutės. Todėl niekam ir neskambinau, nenorėjau kelti rūpesčių, bet jau neiškenčiau, tuoj man pačiai stogas nuvažiuos. Kai išvažiavo, taip ir dingo…

– Vargšele tu, – susijaudino Gražina, – eik nusiprausi po kelionės, o aš tuoj ką nors valgomo paruošiu.

– Tai, kad nieko nenoriu, – gynėsi Rytė. – Išvažiuodama pavalgiau, kiek čia to kelio.

– Tu man čia nekalbėk, – sugriežtino balsą Gražina. – Į ką panaši pasidarei! Akys įkritę, išbalusi… Joneli, eime, padėsi man stalą padengti. O tu eik į savo kambarį, žinai, kad jis visada tau paruoštas.

Mažas jaukus kambarėlis taip ir vadinosi Rytės kambariu. Kada ji bepasirodytų, visada buvo paruošta minkšta dvigulė lova, kurioje abu su Martynu miegodavo. Net susigraudino vėl prisiminusi Martyną. Dabar iš čia, iš toli, jis atrodė toks savas, toks geidžiamas, net pati Rytė buvo savo jausmų nustebinta.

– Kad tik atsirastų, kad tik greičiau grįžtų, – sumurmėjo pusbalsiu, prisėdusi ant lovos.

Kai nusipraususi ir persirengusi išlindo iš kambario, ant stalo jau garavo kalnai valgių, net Rytė juokais pasibaisėjo:

– Jūs čia visą armiją ruošiatės maitinti? Kas gi šitiek maisto įveikti gali? Beje, kur vaikučiai, kad nematau?

– Jonuko pusseserė porai dienų išsivežė, jų vaikai jau užaugę, išsilakstę po pasaulį, tai savus trumpam paskolinome, – nusijuokė Gražina.

– Tai kad Gražinutei sveikata šiek tiek sušlubavo, nors porą dienų pailsės, – pridūrė Jonas.

– Kas gi atsitiko? – susirūpino Rytė. – Kokia aš begėdė, per savo rūpesčius ir nepagalvojau, kad taip blogai.

– Nieko baisaus, širdis šiek tiek buvo pašėlusi, – numojo ranka Gražina. – Jonas vis viską padidina, jau dabar beveik gerai, geriu vaistus, ir tiek.

Tačiau tik dabar Rytė pastebėjo, kad nėra taip gerai, kaip Gražina sako. Sunkiai judėdama, Gražina vis taikėsi  prisėsti, uždusdavo nuo menkiausio judesio.

– Važiuosi su manimi, – kategoriškai pareiškė. – Turiu pažįstamą labai gerą gydytoją. Ir be jokių kalbų! – pasiskubino pridurti  matydama, kad  Gražina bando prieštarauti.

– Teisingai, – pritarė ir Jonas, – manęs visai neklauso. Kiek reikės pinigų…

– Jokių pinigų, net tokių kalbų nenoriu girdėti, – nutraukė Rytė. – Vaikučiais gali ir Jono giminaitė pasirūpinti, o tu kuo greičiau ruoškis, nėra ko delsti. Pagulėsi šiek tiek ligoninėje, kol atliks tyrimus, o paskui matysime. Tu, Jonuk, nesirūpink, nelakstyk į ligoninę, viską tau pranešinėsiu, taip kad ramiai namuose tvarkykis.

– Tai kaip aš čia, visai nepasiruošusi? – sutriko Gražina. – Ir namuose tiek darbų…

– Pasakiau – važiuosi, – netikėtai pasišiaušė ir Jonas. – Aš susitvarkysiu, darbai nepabėgs, pagaliau kaimynų pagalbos paprašysiu, labai geri žmonės, padės. Nėra čia ko… – numojęs ranka pakilo iš už stalo.

– Griežtas tavo Jonukas, – nusijuokė Rytė. – Ir teisingai, o tai sėdėtum namuose, kol jau paeiti nepajėgtum. Tau gi dar vaikučius užauginti reikia…

Grįžo Jonas su kraitele obuolių ir dar ilgai sėdėdami už stalo svarstė ir dėliojo darbus, kad kuo greičiau Gražina galėtų išvažiuoti.

Po poros dienų viešnagės abi moterys susiruošė atgal į miestą. Pridėjęs pilną bagažinę įvairiausių kaimo gėrybių, Jonas pats išvežė jas.

– Tu turbūt, Jonuk, manai, kad mes į kažkokią bado zoną važiuojame? – pasibaisėjo Rytė. – Na, kas šitiek suvalgyti gali?

– Per daug nebus, – trumpai nukirto Jonas. – Nereikės po parduotuves lakstyti. Ir rūkytos, ir šviežios mėsytės įdėjau, sūrių, valgykit abi į sveikatą. Kai tik gausi kokią žinią iš Martyno, pranešk, labai rūpi, kas ten jam atsitiko.

6.

Visą savaitę Rytė neatsikvėpdama lakstė po ligoninę, vaistines, retkarčiais užšokdama į darbą, kur puikiai tvarkėsi vietoj jos pasilikusi Marija. Net ir mintys apie tylintį Martyną buvo nustumtos kasdieninių rūpesčių dėl Gražinos sveikatos. Tik, ačiū Dievui, nieko labai blogo gydytojai nerado, tik šiaip puokštę ligų, kilusių dėl per didelio antsvorio ir pervargimo. Rytė vis ramino Joną, kad tas tik nelėktų viską metęs pas Gražiną, vėl prisidėjęs pilną lagaminą maisto.

Vieną rytą skambutis į duris dar apsimiegojusią Rytę privertė pašokti iš lovos. Net nežvilgtelėjusi, kas skambina, atvėrė duris. Aras slėpėsi už didžiulės puokštės rožių.

– Juk dar tik septynios ryto, – pasitrynė akis Rytė.

– O aš maniau, kad tu, kaip visada, ankstyva paukštė, galvojau, būsi atsikėlusi, – nusijuokė Aras. – Pasirodo, tu miegalė. Labai gražus rytas, norėjau tau pasiūlyti kur nors papusryčiauti.

– Užeik, aš tuoj apsirengsiu, – plačiai atvėrė duris Rytė. – Tik jau atleisk, neturėsiu laiko jokiems pasivažinėjimams. Gražina ligoninėje, šiandien turėtų ją išleisti, atvažiuos Jonas parsivežti ir aš kelioms dienoms į kaimą pas juos važiuosiu.

– Štai kodėl pastaruoju metu tavęs pagauti neįmanoma. Ir darbe klausiau, ir užvažiavęs buvau, tavęs vis niekur nėra ir nėra. Jau pamaniau, kad nuo manęs slapstaisi.

– Ko man nuo tavęs slėptis, ne koks baubas gi, paprasčiausiai per rūpesčius neturėjau laiko, – patraukė pečiais Rytė. – Einu rengtis, o tu eik į virtuvę, pats kavos išsivirk, ant stalo pyragėliai padėti. Ir gėles pamerk, vazą ant palangės rasi.

– Bėk, bėk, viso pasaulio gelbėtoja, – nusijuokė Aras. – Be tavęs susitvarkysiu.

– Ar gavai žinių iš Martyno? – kai visa gaivi į virtuvę sugrįžo Rytė, pasidomėjo Aras. – Bandžiau per draugus ir pažįstamus ką nors iššniukštinėti, bet tuščia, tik gandai visokie.

– Kas nors blogai? – net prisėdo Rytė. – Atsitiko kas nors?

– Na, nesijaudink taip, nedings tas tavo Martynas. Sakau, kad tik gandai. Lyg ir į kalėjimą Ispanijoje pakliuvo. Kas ten žino, kiek teisybės. Būk rami, Martynas pinigų turi, geri advokatai ištrauks jį, be to, kaip sakau, tai tik gandai, neaišku, kiek ten tos teisybės. Mane jau ir beveik palaidoję vienu metu buvo, pasklido kalbos, kad nušovė, o, kaip matai, vis dar gyvas.

– Tai gal todėl ir nei paskambinti, nei parašyti gali, – susirūpino Rytė.

– Tai jau turbūt taip.

Jonas atvažiavo po pietų, kai jau Rytė buvo pasiėmusi Gražiną iš ligoninės. Pastaroji jautėsi daug geriau, praėjo kamavęs dusulys, numetė šiek tiek svorio.

– Tai jau dabar reikės dietų laikytis, – žiūrėdama į nukrautą maistu stalą liūdnai pareiškė Gražina. – Čia jau visos mano giminės bėda, esame linkusios pūstis visos: ir mama, ir senelė, ir tetos, pusseserės. Atrodo, net ir nuo oro storėjame. Žinai, kaime gyvenant nelabai ir išeina maistą taikytis, nustveri ką nors prabėgdama, o  kai šeimynai verdi, tai negi sau atskirai gaminsi. Nieko, susiimsiu dabar, matysi, po pusmečio liekna kaip nendrelė būsiu.

– Neimk į galvą, viskas susitvarkys, žinau, kokia tu stipri ir užsispyrusi. Beje, buvo Aras užsukęs, sakė girdėjęs gandus, kad Martynas kalėjime Ispanijoje. Tačiau nieko tikro nežino, sako, kad tai tik gandai.

– Vaje, – išpūtė akis Gražina. – Tai svarbiausia, kad gyvas, kad kokie gangsteriai nenudėjo. Beje, o iš kur čia Aras atsirado? – įtariamai žvilgtelėjo.

– Mes seniai su juo susitikom, – raustelėjusi nusisuko Rytė, – pasirodo, jis toje pačioje laiptinėje gyvena, kur ir mano globojama bobutė, prisimeni tau pasakojau, kaip kapinėse susipažinom. Taip ir susitikom.

– Tai tas rožių glėbys tavo miegamajame turbūt ir bus nuo jo, – smerkiamai palingavo galva Gražina. – Oi, būk tu atsargi su juo, nes ką žinai… Juk jis tau visada patiko, buvai tikra dūsautoja. Be abejo, išvaizdus vyras, tik kažkoks netikras.

– Baik tu, – pasipiktino Rytė. – Gal buvo kelis kartus užsukęs, kavos pagėrėm, ir tiek. A, dar kartą pietavome kartu. Juk jis Martyno draugas, tai gal jam ir rūpi. Va, ir šiandien užbėgo pasakyti, ką sužinojo apie Martyną.

Zita DZIDOLIKIENĖ