„Ir tegul jis galvoja ką tik nori, ar man ne vis tiek? Kas jis man? Eilinis pažįstamas, Alvinos jaunikis“, – mintyse save ramino Rytė, nekreipdama dėmesio į Aro pašnekoves.
– Pasimatysime vakare, – be ceremonijų su jomis atsisveikino vaikinas, leisdamas suprasti, kad nenori tęsti pokalbio.
– Žiūrėk, kad pamačiusi tave su kita Alvina akių neiškabintų, – dar sviedė nueidama aukštoji. Antroji mergina taip ir nepratarė nė žodžio, net, atrodo, nepastebėjo nei Aro, nei Rytės.
– Gal ji nebylė ar šiaip kvaištelėjusi? – paklausė Rytė. – Atrodė, kad nesupranta, kur atsidūrusi.
– Kvaišalų prisirijusi, – piktai burbtelėjo Aras. – Tu neimk į galvą. Niekas nekreipia dėmesio į šias dvi lesbietes. Valkiojasi po miestą ir pliurpia pačios net nesuprasdamos ką.
– Narkomanės? – Rytė nebuvo tokia naivi, kad nesuprastų, ką tai reiškia. Net ir jos kaime kai kurie bernai pasididžiuodami girdavosi, kad rūko žolę, nors kas ten žino, kiek tos teisybės…
– Abi jos seniai jau ant adatos sėdi. Diana sakė, vys Rūtą iš darbo, jei nesiliaus. Mano sesei, jei kalba eina apie darbą, draugų nėra.
– Nebijai, kad Alvina supyks, sužinojusi, jog su manim kavinėje buvai? – išraudusi nedrąsiai paklausė Rytė.
– O kuo ji čia dėta? Juk ji man nei žmona, nei sužadėtinė, be to, mes su ja atskirai turime savus draugus, savus pomėgius. Aš tai čia nematau nieko smerktino, nebent tau pačiai dviprasmiškai atrodo.
– Neatrodo, – atsiduso Rytė. – Bet žinai, kaip apkalbos greitai sklinda.
– Vaikuti, tu ne savo kaime, – nusišaipė Aras. – Čia miestas. O dėl tų mergų – neimk į galvą, jų juokeliai visada tokie pakaruokliški, sąmojį rodo. Nei joms, nei Alvinai nerūpi, su kuo ir kur aš sėdžiu, – patylėjęs pridūrė Aras. Buvo matyti, kad ir jam nuotaika šiek tiek sugedo. – Tai ką, pirmyn į kelią?
Automobilyje tiek Rytė, tiek Aras vėl atgavo gerą ūpą, juokavo. Aras pasakojo anekdotus, versdamas Rytę visu balsu kvatotis. Jai patiko jo linksmumas, bet kažkur širdies gilumoje krebždėjo nemalonios pokalbio kavinėje nuosėdos. Mergina tik dabar atkreipė dėmesį, kad jiedu į daugelį dalykų žiūri visai skirtingai. Pro vaikino juokus ir linksmumą vis išlįsdavo šiurkštumo ir arogancijos gaidelė. Ir kai Aras bandė išklausinėti apie jos gyvenimą, Rytė nusuko kalbą kitur, nes suvokė, kad jis nesupras jos problemų. „Kaip galima suklysti vertinant žmogų,– nelinksmai mąstė Rytė. –Aišku, tikrai neblogas vaikinas, su juo linksma, bet ko aš čia rūpinuosi, nei jis man reikalingas, nei ką. Ne tos pačios girios mes paukščiai. Patinka, kad draugiškas, ir tiek…“
– Apie ką svajoji? – Arnas šypsodamasis vis žvilgčiojo į Rytę. Jį labai žavėjo vaikiškas merginos drovumas, kai rausdavo nuo ne taip pasakyto žodžio, tačiau neatrodė kaip kvaila avelė, su kuria gali elgtis kaip tinkamas. Po nedrąsa slėpėsi gana guvus protas ir atkaklumas. Aras nežinojo, kad gyvenimas išmokė Rytę kovoti už save, jai pakako ir valios, ir užsispyrimo, siekiant užsibrėžto tikslo. „Kokia pana! – lindo Arui į galvą mintys. – Aprenk žmoniškai ir bus tikra princesė, tai ne mūsų miesto šavalkos. Oi, džiaugsis kas nors“, – atsiduso iš visos širdies, net Rytė susirūpinusi atsisuko į jį.
– Kas atsitiko?
– Galvoju, kad pavydžiu tam laimingajam, kuris bus šalia tavęs, – lyg juokais, lyg rimtai tarė Aras.
Nors Rytė ir vėl nuraudo, tačiau atsikirto:
– Ir vėl pradedi… Gal į piršlius taikaisi?
– Ką tu žinai, gal ne į piršlius, o į jaunikius, – pajuokavo vaikinas.
Rytė susigūžusi nutilo. Norėjo viską nuleisti juokais, bet kažkodėl pasijuto įskaudinta:
– Tai kad man jaunikių nereikia, o kai reikės, surasiu tokį, kuris mane mylėtų. Aš ne tokia kaip tavo draugės, vis dar kažkuo tikiu. Gal tu mane ir visai kvaila laikai, bet, įsivaizduok, yra dalykų, kurie nesikeičia.
– Nepyk, nepyk, aš tik juokauju, – Aras sustabdė kieme mašiną. – Kiekvienas gyvena ir galvoja taip, kaip pats nori.
Rytė, mestelėjusi trumpą „ačiū“, nubėgo į vidų. Virtuvėje prie tuščio stalo susiraukusi sėdėjo Alvina:
– Pagaliau parsibeldei…
– O ką tu čia veiki? – nustebo Rytė, nes Alvina virtuvėje buvo retas svečias. – Ar pasišildei maistą, pavalgei?
– Aš tai pavalgiau, o tu, tikiuosi, irgi soti, – nusivaipė Alvina. – Neskubėjote namo, ar ne? Kiek kartų miške sustojote? Žinant Aro apetitą, manau, kad vieno karto neužteko…
– Užsičiaupk, – šiurkščiai ją nutraukė įėjęs Aras. – Renkis, važiuojam.
Alvina paklusniai atsistojo, piktai pastumdama kėdę.
– Pasigailėsi, – sušnypštė praeidama pro Rytę.
– O ką aš sakiau, – vos neverkė Rytė, pažvelgusi į Arą, ir pakilo į savo kambarėlį.
7.
Alvina namuose nesirodė dvi dienas. Rytė plaukiojo ežere, vis prišokdama pešiojo žoles iš gėlynų, blizgino namus ir džiaugėsi netikėta ramybe, kurios taip trūko ir jos pačios, ir Varnaitienės namuose. Saulė kepino nežmoniškai, nesimatė net menkiausios užuominos, kad greitai lis, todėl Rytė tempė vandenį iš ežero ir laistė kiekvieną nuleipusį augalėlį. Vos ne kas valandą, išsinėrusi iš chalatėlio, šokdavo į ežerą, paskui, užsitempusi rūbą ant nuogo šlapio kūno, vėl kibdavo į darbą.
Alviną jau temstant parvežė Martynas. Rytė sėdėjo lauke, gerdama į save artėjančių sutemų vėsą, nes name buvo per daug tvanku. Nieko nesakiusi, užrietusi nosį Alvina pro ją nudrožė į namą. Martynas išlipo iš automobilio, braukdamas nuo veido prakaitą.
– Ei, auksaplauke, gal gali pagirdyti iš troškulio mirštantį žmogų? – draugiškai paklausė eidamas artyn. – Galiu prisėsti, nesutrukdysiu? Oi, kaip čia gera, tai ne mieste, kur net kvėpuoti nėra kuo. Būk gera, atnešk atsigerti.
– Gal mineralinio? – pašoko Rytė
– Ne, nešk paprasto vandens, čia jis labai skanus, aplinkui šaltiniai.
Rytė grįžo su puodeliu vandens.
– Na, dabar gal jau gyvensiu, – draugiškai nusišypsojo Rytei. Iš arti jis merginai visai neatrodė baisus.
– Eik, išsimaudyk ežere, iš karto atgysi, – nusišypsojo Rytė. – Aš per dieną po kelis kartus neriu į vandenį
– Moki plaukti?
– Kaip žuvis, – pasigyrė Rytė.
Martynas patylėjęs atsisuko į Rytę:
– Gėda prisipažinti, bet aš labai menkas plaukikas, esu jau skendęs, bet jei tu eisi su manim į vandenį ir mane pasaugosi, su malonumu išsimaudysiu. Labai labai prašau, nes tuoj išsilydysiu nuo karščio.
Martynas žvelgė į ją tokiu dirbtinai nuolankiu žvilgsniu, kad Rytė net susijuokė.
– Gerai, einam.
„O jis visai nieko vaikinas“, – galvojo Rytė, žingsniuodama priekyje jo.
– Tai Alvina užsiuto ant tavęs, – prisivijo Martynas. – Nekreipk dėmesio, ji įsikirtusi į Arą kaip erkė. Mat jai atrodo, kad visos tik ir taikosi prie jos berno.
– Tegul siunta, juk aš nieko blogo nepadariau, jis mane tik namo parvežė, – pasipiktino Rytė. – O kavinė – tai Aro idėja, ne mano, jis valgyt norėjo. Tegul turi tą savo Arą, niekas į jį nesikėsina.
– Teisingai, – pritarė Martynas. – Seniai jis būtų ją metęs, bet yra šiokių tokių aplinkybių…
Vaikinas nutilo, tarsi per daug prasitaręs. Pasileido pirma Rytės, skubiai nusimetė rūbus ir šoko į ežerą.
Rytė stengėsi išmesti iš galvos ir Alviną, ir Arą, dideliais mostais praplaukė pro Martyną, stovintį iki pečių vandenyje, ir pasileido tolyn į ežerą.
– Ei, baik juokus, grįžk, – jai iš paskos rėkė Martynas.
Rytė apsisuko atgal ir plūduriavo vandenyje, erzindama vaikiną.
– Atplauk pas mane, – kvietė šypsodamasi. – Nebūk bailys.
– Tai jau ne, – piktai suburbėjo Martynas, išbridęs ir dribtelėdamas ant patiesto rankšluosčio.
– Supykai, kad bailiu pavadinau? – Rytė grįžusi atsisėdo šalia.
– Tai manai, kad ne? Taip norėjau prieš tave pasirodyti, o nieko neišėjo, – juokais piktinosi vaikinas. – Man jau laikas, – žvilgtelėjęs į laikrodį pašoko ir skubiai apsirengė. – Ačiū, gyvybę išgelbėjai. Atvažiuosiu kurią dieną, ilgiau pasimaudysime. Turėsi mane plaukt išmokyti.
– Ryte! – nuo namo atsklido piktas Alvinos balsas.
– Einu, – sušuko mergina ir pamojavusi Martynui nubėgo namo.
Alvina įsiutusi blaškėsi po virtuvę.
– Tu čia pasamdyta ne bernams dantis rodyti, gražuole, – pro dantis košė, žaibuodama akimis. – Kur kava?
Rytė tylėdama sukandusi dantis išėmė iš spintelės kavą ir padėjo ant stalo.
– Išvirk, – viauktelėjo Alvina, išbėgdama pro duris.
Rytė vos sulaikydama ašaras ruošė kavą, girdėjo lauke piktus Alvinos ir Martyno balsus, pro langą matė, kaip vaikinas, piktai ranka numojęs į Alvinos žodžius, išvažiavo pro vartus. Palikusi kavą ant stalo, Rytė nuėjo į savo kambarį. Sėdėdama prie lango iš nuoskaudos kramtė lūpas, stengdamasi nepravirkti. „Tikra velnienė, – piktinosi Rytė. – Džiaugiasi galėdama mane pavaikyti. Kas jai darosi, gal jau ir Martyno pavydi? Ir tas jos Aras man nereikalingas. Įdomu, kaip jis ją pakenčia? Apskritai, koks mano reikalas…“
Pro duris nepasibeldusi įslinko Alvina.
– Tu nepyk, aš šiandien labai susinervinusi, – pareiškė įžūliai spoksodama į Rytę. – Su Aru susipykom. Dabar dar ant Martyno užsiroviau. Tik tu man paaiškink, ko jie tave visi užtarinėja.
– Matyt, supranta, kad aš nesu kalta, – Rytei visai nesinorėjo aiškintis santykių.
– Na, gerai, gerai, nepyk, einam valgyti torto, parnešiau iš baliaus, – Alvina vėl plepėjo lyg niekur nieko. – Beje, labai gražiai namus sutvarkei, dar niekad čia taip švaru nebuvo.
– Toks jau mano darbas, – trumpai mestelėjo Rytė, sekdama iš paskos. Nenorėjo ji nei torto, nei kavos, bet žinojo, kad atsisakydama vėl išprovokuos Alvinos pyktį, o labiausiai už viską mergina nekentė barnių. Rytė tylėdama valgė tortą, kol Alvina pasakojo apie Dianos gimtadienį, kaip ten buvo smagu, kokie svečiai atėjo.
– O Aras tikras kiaulė, – netvėrė pykčiu Alvina. – Jam patinka vienas Dianos modelis, tai jiedu ir dingo, niekam nieko nesakę. Ne, ko gero, Martynas žinojo, tik tyli bjaurybė. Visą valandą ieškojom, o jie mat cigarečių važiavo pirkti. Na, kai grįžo, ir pakėliau vėją. Šiek tiek tai gražuolei papešiau plaukus, paakėjau veidą, tai paskui ir Diana pasiuto, kam aš jos modelius žaloju. Vienu žodžiu, Aras trenkė durimis ir išėjo, o aš nusmigau miegoti. Kitą rytą visi važiavome į kaimą, ten vienas bičas sodybą turi, šauniai pabaliavojom. O Aras nesirodo ir telefoną atjungęs. Martynas sakė, kad jis labai užsiėmęs, dirba kažką. Žinau aš tuos darbus, atšliauš vėl pats, kaip šunelis aplink laižysis.
Rytė klausėsi tylėdama ir galvojo, koks įdomumas gyventi akis užsipylus. „Kažin ar man lemta visą gyvenimą šalia girtuoklių būti“, – mąstė viena sau, prisiminusi savo motiną.
– Susitaikysit, – ramino ji Alviną, kuri blizgančiomis akimis grasino, kaip atsilygins Arnui. Pagaliau nurimusi Alvina nuėjo į miegamąjį, o Rytė suplovusi indus dar ilgai rymojo atsidariusi langą, traukdama į save vakaro vėsą.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 6 (10), 2013 m. vasario 9–15 d.
