Jonvabalių naktys (Tęsinys)

4.

Rytė jau ne kartą taikėsi skambinti Arui ir atšaukti susitartus pietus, bet štai bėda – nežinojo jo telefono numerio. Nors tai turėjo būti tik pietūs, bet kažkodėl širdies gilumoje krebždėjo toks nemalonus prieskonis – lyg ir baimė, kad daro kažką ne taip.

– Jau visai kvanktelėjau, – pyko pati ant savęs. – Juk Martyno draugas, be to, aš gi nesislapstau pakampėmis, o tik einu pietauti. Bet Martynas irgi geras, pradėjo retai skambinti, gal tikrai, anot Ancės, kažką užsienyje įsitaisė. Kaip ten bebūtų, rūpi jis man. Vis tiek artimas žmogus.

Visą savaitę ji blaškėsi, geliama minčių – tai norėjosi pasislėpti nuo Aro, tai vėl pagalvodavo, kaip tai atrodys: tarsi kokia laukinukė iš vidurio kaimo. Ir kai penktadienį prie jos darbovietės supypsėjo automobilis, Rytė net stryktelėjo iš netikėtumo, buvo taip įsigilinusi į siuvinėjamą suknelę, kad ir pažadėtus pietus pamiršo, nors iš ryto ilgai rinkosi rūbus, papuošalus. Su alyvinės spalvos lengvute suknele atrodė taip pavasariškai, kad jos darbuotojos net aiktelėjo.

– Kaip pats pavasaris, – pagyrė Marija, dirbanti pas ją seniausiai. – Ir kur susiruošei, Rytute?

– Į pasimatymą, – juokais mirktelėjo Rytė. – O ką? Vyras vis mane palieka ir palieka vieną, tai ir susiradau kitą.

– Na, ir pasakei, – nusijuokė visos. – Juk tavo Martynėlis nuo tavęs ir dulkeles nupučia.

– Aha, tik kad nežinau, kur jau antra savaitė jas pučia – nei žinios, nei balso, – surimtėjo Rytė.

– Nesirūpink, atsiras, – nuramino Marija. – Jam tuose užsieniuose irgi ne pyragai, juk ne pramogauti išvažiavo. O kad nutarei prasiblaškyti, šaunuolė, nes vis viena ir viena. Ir pasipuošei gražiai…

– Koks čia prasiblaškymas! Su vyro draugu papietauti susitarėme, seniai besimatę buvome, – numojo ranka Rytė. – Nutariau pranešioti šitą suknelę, pilna spinta rūbų, o nešioti nelabai kur turiu, negi po namus šilkais apsirengusi vaikščiosiu.

Stvėrusi mažą rankinę, Rytė išskubėjo pro duris. Įsėdusi į automobilį, apsimestinai linksmai nusijuokė:

– Na, tai pirmyn, gelbėk mane nuo bado mirties, nieko šiandien dar nevalgiau. Kur važiuosime?

Aras tarsi be žado žiūrėjo į ją tylėdamas.

– Ko tu taip? – sutriko Rytė.

– Tai kad tu tokia… Lyg iš pasakos, – pagaliau atsitokėjo Aras. – Kaip iš Holivudo filmų…

– Kad jau pasakysi… – sutriko Rytė. – Na, važiuojame, o tai mano moterys tuoj per langus išlips iš smalsumo.

Maža pakelės kavinukė buvo labai jauki. Storulė raudonskruostė padavėja jiems padengė stalą lauke, po gluosniu, kurio svyrančios šakos lyg užuolaida dengė nuo pašalinių akių. Ir maistas buvo labai skanus. Paprastas, kaimiškas: su lupenomis virtos bulvės, kvapi sriuba, skaniai paruošta mėsa.

– Jau ne kartą čia pravažiuodamas valgiau, – paaiškino Aras. – Maistas kaip naminis, o štai restoranuose – tik įmantri sintetika: nei skonio, nei kvapo. O gal tau nepatinka?

– Ką tu, man primena mano močiutės gamintus valgius, viskas taip skanu, – Rytė pilna burna skanavo viską iš eilės.

Sėdėdami greta vienas kito kalbėjo apie viską, Rytė atvirai pasakojo apie savo gyvenimą su Martynu vis pasigirdama, vis pagražindama. Aras tylėjo, retkarčiais mesdamas į ją neperprantamą žvilgsnį.

– Tu jį myli? – taip  staigiai  atsisuko į ją, kad Rytė net atšlijo.

– Na, tu ir paklausei, – dirbtinai nusijuokė Rytė. – Juk pats, prisimenu, kažkada tvirtinai, kad jokios meilės nėra. Gerai sutariame, rūpinamės vienas kitu, ir tiek. Ko dar žmogui reikia. Be to, tai žmogus, kuris mane palaikė, man padėjo sunkiomis minutėmis, ar to maža?

– Bet juk tu svajojai apie didelę meilę, sakei, kad be jos nebūsi niekieno, – niūriai dėbtelėjo į ją Aras. – Buvai tokia lyg princesė iš pasakos, laukianti princo ant balto žirgo.

Rytė susimąsčiusi suko plaukų sruogą ant piršto:

– Tai kad dabar aš jau ir negalėčiau pasakyti, kaip ta meilė turi atrodyti. Buvau prisikaičiusi knygų, per daug romantiškai viską įsivaizdavau, galvojau, kad širdis turi pasakyti, kuris žmogus tas tikrasis, bet… Gal tiesiog pasirodė svarbiau žmogaus gerumas, prieraišumas, jo atsidavimas, rūpestis. Nežinau, bet man gera su Martynu, gal tai ir svarbiausia yra.

– Ir niekada širdis nesuvirpėjo žvelgiant į ką nors kitą? – prisispyręs klausinėjo Aras. – Niekada nekilo noras stačia galva nerti į jausmų jūrą?

– Ko tu čia mane tardai? – dirbtinai pyktelėjo išrausdama Rytė.

– Atleisk, kad lendu į dūšią, – nuleidęs galvą Aras maišė puodelyje atvėsusią kavą. – Tu teisi tikriausiai. Apskritai žmonės keičiasi, pasaulis vietoje nestovi. Tik negalvojau, kad tu taip pasikeisi. Gal Martyno įtaka?

– Gal neįtikėtina, bet jaučiu, kad Martynas nevaidina, o tikrai myli.

– O tu?

– Ir aš, – Rytė staigiai pakilo iš už stalo. – Myliu, kaip moku. Gal jau važiuojame, man dar į darbą užšokti reikia.

Važiavo tylėdami, abu paskendę savo mintyse. Rytei atrodė, kad Aras nori kažką pasakyti, retkarčiais dirsčiojo į ją šnairomis, tačiau tylėjo. Gal įsižeidė?  Ir tik prie pat miesto, sulėtinęs greitį, visai kasdieniškai paklausė:

– Gal galiu kurią dieną užeiti? Su tavim kalbėtis įdomu. Prižadu, kad apie meilę kalbų nebus, – nusijuokė. – Matau, kad tau ne prie širdies tokios šnekos.

– Aišku, užsuk, kada norėsi, – nusišypsojo Rytė. – Vėl iškepsiu pyragą.

– Beje, kai būsi pas mano kaimynę, nepasididžiuok, užeik. Juk vis dar draugai, ar ne? – Aras švelniai paglostė jos ranką.

Lyg nudeginta Rytė staigiai atitraukė ranką ir neatsisukdama nuskubėjo į darbą.

Visą naktį prasivartė tai pabusdama, tai panirdama į sapnus, kartais baisius, kartais malonius, kol neiškentusi dar auštant atsikėlė ir išsivirusi kavos išėjo į balkoną. Į galvą lindo keisčiausios mintys ir fantazijos, kuriose vis šmėstelėdavo Aro veidas. Pyko pati ant savęs, kad galvoja apie jį, kad negali pamiršti jo šypsenos, jo žvilgsnio. „Apsaugok, viešpatie, – sumurmėjo net pasipurtydama. – Turėk proto, mergele, kas jis tau… Tik draugas“.

Zita DZIDOLIKIENĖ