– Galiu nuvežti į bažnyčią, kojeles pataupykite, – pasisiūlė Rytė.
– Ką tu, vaikeli, – nusijuokė bobulė. – Reikia vaikščioti, nuo sėdėjimo namuose tik blogiau būna. Išlepinai tu mane. Argi čia toli į tą bažnyčią? Į žmones pasidairau eidama, ir vis linksmiau.
– Gerai, bet jeigu kas nors blogai, iš karto skambinkite. Ar dar nepamiršot, kaip mobiliuoju naudotis?
– Turbūt juokiesi iš manęs, – priekaištingai palingavo galva senoji. – Kad sena, tai nereiškia, kad visai nukvakusi. Aš ir tavo telefono numerį įsiminiau.
Barsas nušokavo pirma jos žemyn laiptais, neklausydamas Rytės raginimų palaukti. Staigiai atsivėrę lauko durys vos nepokštelėjo merginai į kaktą.
– Žiūrėk, kur eini, – piktai šūktelėjo, trindama užgautą ranką. – Šitaip ir sužaloti žmogų gali.
– Rytė? – nustebęs vyriškas balsas privertė ją atidžiau įsižiūrėti į žmogų. Prieš ją stovėjo nustebęs Aras.
– Ką tu čia veiki? Labai atsiprašau, aš labai skubėjau, – kalbėjo apžiūrėdamas ją nuo galvos iki kojų. – Bet tave vos atpažinti galima, pasidarei tokia…
– Kokia? – Rytės širdis daužėsi, tarsi būtų bėgusi maratoną, ji vos galėjo atgauti kvapą.
– Na, tokia… labai pasikeitusi, – Aras neatsitokėdamas neapibrėžtai mostelėjo ranka. –Suaugusi, tikra dama. Pas ką tu čia buvai?
– Čia, pirmame aukšte, pas bobutę Agotą.
– Kaip paprastai – viso pasaulio gelbėtoja, – nusišaipė Aras. – Aš čia gyvenu, gal užeisi į svečius?
– Gal kitą kartą, – Rytė vos ne bėgte prasmuko pro jį ir, iššokusi į gatvę, neatsigręždama nuskubėjo namo. Priėjusi parką tik tada prisiminė, kad atvažiavo su mašina, teko grįžti, tik Barsas dar nenorėjo važiuoti namo ir laigė po daugiaaukščio kiemą. Rytė sėdėjo automobilyje, stengdamasi surikiuoti mintis. „Vajėzau, kokia gėda, – priglaudė delnus prie liepsnojančių skruostų, – pabėgau kaip kokia mažametė kvailelė, ką galėjo pagalvoti apie mane. Matai, nors tiek kartų čia buvau, bet nė karto nebuvau sutikusi. Ir nenoriu sutikti, kam to reikia? Net į mudviejų su Martynu vestuves nesiteikė, o juk tokie draugeliai buvo…Pamanykite tiktai…“ Piktai pasuko raktelį, ir mašina šoktelėjo iš vietos, privertusi atšokti kėblinusį per kiemą senuką, kuris dar ilgai mosavo kumščiu, kažką garsiai rėkaudamas jai iš paskos.
Tą savaitę dar porą kartų važiavo pas Agotą, vis apsidairydama, ar kur arti nėra Aro, bet kažkur širdies gilumoje kirbėjo nedrąsi viltis, kad vėl ims ir susitiks. Net viena sau namuose repetavo, ką sakytų jam susitikusi, kaip atsainiai nusišypsotų, o gal net pakviesta ir kavos užsuktų išgerti.
Apie Arą neužsiminė nei iš užsienio paskambinusiam Martynui, nei Gražinai, tai buvo jos nedidelė paslaptis, o pasinėrusi į savo siuvyklos reikalus net ėmė mažiau apie tai galvoti. „Ko man čia galvą sau kvaršinti? Kas jis man? Nei draugas, nei giminė…“. Apsidžiaugė sulaukusi Martyno skambučio, šį kartą beveik norėjo, kad jis būtų namuose, kad apkabintų.
– Dar pakentėk šiek tiek, mažute, – kantriai ramino Martynas ją tarsi kaprizingą vaiką. – Aš irgi tavęs labai pasiilgau, bet dar turiu čia daug reikalų sutvarkyti. Darbas yra darbas, šį kartą šiek tiek užkliuvo viskas, reikia laukti. Kai grįšiu, galėsime kur nors savaitėlei ištrūkti. Kaip ten tavo globotinė Agotėlė, vis dar sirguliuoja? Kaip Gražinos šeimyna? Jeigu Jonas skambins, pasakyk, kad nupirkau jam tą priekabą, kur prašė, kitą savaitę ją pargabens į Lietuvą. O dėl pagalbos jų šeimai, aš pagalvosiu, tu teisi, reikia padėti.
Apsidžiaugusi ir nuraminta Martyno supratingumo, linksma sukosi po virtuvę, susigalvojo išsikepti obuolių pyragą, nes, kai nebūdavo Martyno, retai pati sau ką gamindavo. Pasidėjusi virtuvėje kompiuterį vis prišokdavo prie stalo, braižė naujus modelius, apgalvojo medžiagas ir spalvas. Labai norėjo surengti savo madų demonstravimą, bet vis neišdrįsdavo, tik kaupė ir kaupė kompiuteryje savo naujas idėjas, vis galvodama, kad anksčiau ar vėliau vis tiek įgyvendins savo svajonę.
Nuo darbo atitraukė skambutis į duris. Net nepažvelgusi, kas už durų, paskendusi savo mintyse, plačiai atlapojo jas ir nustėro. Už durų stovėjo šypsodamasis Aras su didžiule puokšte rožių.
– Iš kur tu čia? – išlemeno nustebusi.
– Pirmiausia tai labas, – nusijuokė Aras. – Taigi aš žinau, kur judu gyvenate, kažkada abudu su Martynu šitą sklypą apžiūrėjome. O čia tau, – padavė jai gėles. – O kur Martynas?
– Nėra jo, išvažiavęs, – sutrikusi gniaužė gėles rankose.
– Gal į vidų bent pakviesi, – nusijuokė Aras. – Ar vyras draudžia vyriškius į namus įsileisti? – pasišaipė.
– Oi, atsiprašau, – net išraudo Rytė, – užeik, užeik, aš kaip tik pyragą kepu, kavos tuoj išvirsiu. Eik į kambarį, čia dešinėn, o aš dar į virtuvę turiu…
– Tai kad ir aš paskui tave į virtuvę, kam čia tų ceremonijų, – atsekė paskui ją. – Tai kaip tu gyveni, kaip šeimyninis gyvenimas? Kas galėjo patikėti, kad tu su Martynu. Pamenu, kad tu į jį kažkada skersai žiūrėdavai, gal bijojai jo ar ką?
Rytė išėmė pyragą, vis skersom žvilgčiodama į Arą, pilstė kavą, stengdamasi nusiraminti. Pamerkė gėles, sodino svečią už stalo.
– Jei tau nieko virtuvėje…
– Ką tu, čia labai jauku ir kvepia, – šypsojosi Aras, neatitraukdamas nuo jos akių. – Bet tu ir išgražėjai, pavydžiu Martynui. Ir kas galėjo pagalvoti… Kad tu su Martynu… Ar tu laiminga, juk apie didelę meilę svajojai.
– O kas negerai? – net įsižeidė Rytė. – Kas tau sakė, kad pas mus meilės nėra? Mums viskas gerai, tokio vyro dar ir paieškoti reikia, jis man labai geras.
– Kas galėjo pagalvoti… – susimąstė Aras.
– Geriau papasakok, kaip tu gyveni. Kur buvai dingęs?
– Tai šen, tai ten, po pasaulį blaškausi, pinigus darau.
– Gal su Alvina susiženijote, juk ruošėtės? – išdrįso paklausti Rytė.
– Oi, ne, neminėk tu man jos, – net pasipurtė Aras. – Apšvarino šiek tiek mane, pinigų nugvelbė. O kur ji dabar, nežinau, lyg pas Dianą dirbo vienu metu, lyg dar kažkur. Nedomina manęs jos reikalai.
– Bet juk tokie neperskiriami buvote, – šyptelėjo Rytė. – Žinau, žinau, kažkas apie didelius pinigus kalbėjo…
– Išsisprendė viskas jau seniai, skolingas buvau Zuzanai, bet su Martyno pagalba viską susitvarkiau. Žinai, buvau, kaip musė voratinklyje, ilgai išsipainioti negalėjau. Būtų arba kalėjimas buvęs, arba dar blogiau, – karčiai šyptelėjo Aras. – Tai ir teko jaunikį vaidinti. Ar tu gali Alviną žmonos vietoje įsivaizduoti? Va, ir aš negaliu.
Gėrė kavą, Aras gyrė pyragą ir pasakojo apie savo nuotykius važinėjant po pasaulį. Rytė užsimiršusi žiūrėjo į jį ir matė, koks jis pasikeitęs. Dingo jaunuoliškas rausvumas skruostuose, buvo daug santūresnis ir kalbėdamas, atrodė, kad apgalvoja kiekvieną žodį. Tačiau vis tiek tai buvo senasis Aras, kuris turbūt vienintelis iš Alvinos draugų ją pastebėdavo, pakalbindavo.
– O kaip judu su Martynu susinešėte? – staiga paklausė Rytės.
– Koks čia pasakymas „susinešėte“. Jis pas mane buvo atvažiavęs, kai dar pas Zuzaną gyvenau, plaukti jį ežere mokiau. Ir šiaip mes kartais susitikdavome, labai gražiai mane mergino. Štai taip kalbino, kalbino, kol prisikalbino. Baigiau mokytis, tada ir pasipiršo. Myli jis mane, rūpinasi, lepina. Labai geras jis ir žmogus, ir vyras.
– Na, na, – sarkastiškai šyptelėjo Aras, – nepažįsti tu jo, nieko nežinai, koks jis iš tikrųjų.
– Tik nereikia, – staiga supyko Rytė, pajutusi norą apginti Martyną. – Manęs nedomina jo praeitis, aš jį myliu tokį, koks jis yra šiandien.
Dar ilgai kalbėjosi abu apie bendrus pažįstamus, apie Rytės darbą, apie namus.
– Jau ir tau laikas būtų šeimą kurti, – iš padilbų į Arą žvilgtelėjo Rytė. – Laikas žmonos ieškoti.
– Gal, – susiraukė Aras, – tik kur ją rasti? Tokią kaip tu: ir gražią, ir – svarbiausia – protingą. Et, aplenkė mane Martynas, iš panosės nunešė. Kad būčiau žinojęs, būčiau tau neleidęs su Martynu susidėti.
– Nereikėjo žiopsoti, – juokais pagrasino Rytė. – Be to, aš visai nesigailiu, Martynas nuostabus vyras.
– O ką tu ten mano name veiki pas tą bobutę Agotą?
– Susipažinom kapinėse, jos sūnus netoli mano mamos palaidotas, tai ir padedame jai abu su Martynu. Ji vieniša, nieko artimųjų neturi, gaila senutės.
– Martynas ir labdara! – net balsu užsikvatojo Aras. – Va, čia tai neįtikėtina.
– Arai, visi žmonės keičiasi. Juk sakei, kad ir aš labai pasikeitusi. Gyvenimas vietoje nestovi. O Martynas tikrai nuoširdžiai padeda ir Agotai, ir Gražinos šeimai. Mes jų dukrytės krikštatėviai.
– O kaip tavo tas pusbrolis Šarūnas, ką jis veikia?
– Šarūnas Romoje, nežinau, ar iš viso grįš į Lietuvą, – atsiduso Rytė. – Visi pasiilgome jo, bet labiausiai Ancė kankinasi, vis tik vienintelis sūnus.
– Negrįš, žinai, kad gėjams Lietuvoje nesaldu.
– Ką tu čia šneki? – pastatė akis Rytė.
– Naivumėli tu, visas miestas tą žino, tik tu kaip iš dangaus nukritusi. Manai, dėl ko jis į Italiją išdūmė? Buvo čia toks skandaliukas, kurį pinigais numalšino. Tiek to, atleisk, kad tavo iliuzijas išsklaidžiau.
Rytė sėdėjo vos neverkdama, tačiau širdies gilumoje seniai jautė, kad su Šarūnu kažkas ne taip. Ir dabar, ko jis vengia į Lietuvą sugrįžti, motina gi taip kankinasi. Ir skambina retai.
– Ryte, tu atleisk, kad aš taip netikėtai, maniau, kad tu žinai. Na, ir kas, jis vis tiek tavo pusbrolis.
– Brolis jis man, – pro dantis iškošė Rytė. – Ir man visai tas pats, ką apie jį žmonės kalba. Nuo vaikystės jis man buvo vienintelis šviesulys, mokytojas, patarėjas. Tegul miega su kuo tik nori, man jis nuo to nepasikeitė.
– Suprantu tave, – atsiduso Aras, – geriau būčiau neprasižiojęs apie tai. Atleisk. O kad tavo brolis jis, irgi iš Zuzanos išgirdau. Toji tai viską visada žino.
– O aš apie tai visai neseniai sužinojau, pati Ancė pasakė.
– Ko tik nebūna gyvenime, – palingavo galva Aras. – Neimk į galvą, neklausyk, ką žmonės šneka, viskas bus gerai. Ką gi, man laikas. Galvojau, kad Martyną rasiu, bet nesigailiu, su tavimi man visada būdavo smagu kalbėtis.
– Tai ir užbėk kada ar paskambink, – išsprūdo Rytei.
– Dabar tavo eilė pas mane į svečius, palieku savo vizitinę, paskambink, kai pas Agotą susiruoši, kavos išgersime ar dar ko nors. O gal dar po senovei nevartoji alkoholio?
– Tikrai taip, kaip po senovei, – šyptelėjo Rytė. – Turbūt per daug savo gyvenime į geriančius prisižiūrėjau.
– Suprantu tave, – Aras pažiūrėjo tokiu žvilgsniu, kad Rytei net šilta pasidarė. – Iki pasimatymo, gražuole.
Išleidusi Arą, Rytė ilgai sėdėjo pykdama ant savęs, kad įsileido į namus, kad kalbėjo visai ne tai, ką norėjo pasakyti. „Iš viso, ko aš čia kažkokias problemas sau keliu, – net pyktelėjo. – Juk jis Martyno draugas, kas čia blogo?“
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 40 (44), 2013 m. spalio 5–11d.
