3.
Naktį truputį šalveno, bet diena žadėjo būti graži. Dangus spindėjo lyg nupraustas, o saulė žibino taip, kad net prisimerkti reikėjo. Rytė jau buvo suplanavusi dieną, tad pabudusi nesivartė snūduriuosdama lovoje, o nusipraususi greitai apsirengė ir išleido Barsą pabėgioti kieme.
– Eisime šiandien į svečius, šuneli, – kalbėjo pildama jam į dubenį maisto.
Pati neskubėdama papusryčiavo, susitvarkė ir atsidariusi šaldytuvą į krepšį krovė produktus: mėsą, konservus, įvairių rūšių sūrius.
Prieš metus, tvarkydama motinos kapą, susipažino su miela senute, kuri taip pat kuitėsi prie greta esančio kapo. Rytė matė, kaip sunku senutei pasilenkti, atsinešti vandens iš tolokai esančio šulinio, tad net neprašyta šoko į pagalbą. Tokia ir buvo jos pažintis su bobule Agota. Greta Rytės mamos buvo jos vienintelio sūnaus kapas. Tremtinys vyras dingo Rusijos platybėse, o ji, viena užauginusi sūnų, pati buvo našlaitė, neturėjo jokių giminių, gyveno iš skurdžios pensijos. Rytei taip pagailo senučiukės, kuri, braukdama ašarojančias akis, papasakojo savo negudrią gyvenimo istoriją, kad ji nutarė globoti moterį. Kiekvieną savaitę nešdavo jai maisto, pirkdavo drabužių, vaistų, net mokėjo už jos nedidelį vieno kanbario butą visus mokesčius, nes senutė taip skurdo, kad kartais tenkindavosi tik kruopomis ar net viena duona, užsigerdama vandeniu. Tačiau, nepaisant to, ji nepyko ant viso pasaulio, nekaltino nieko.
– Dievas taip norėjo, – tik atsidusdavo ir vėl nušvisdavo savo šilta šypsena.
Martynas nedraudė Rytei užsiimti labdara, net pats skatino ir porą kartų pats vežė Rytę pas bobulę, nupirko nedidelį televizorių, nuo kurio šioji ir atsitraukti nenorėjo. Tvarkydama mamos kapą, Rytė sutvarkydavo ir Agotos sūnaus – argi sunku…
Išėjusi į lauką, Rytė pasidžiaugė šviesia diena. Atidarius mašinos dureles, Barso įkalbinėti nereikėjo, jis iš karto įšokęs įsitaisė savo įprastoje vietoje ant užpakalinės sėdynės, atsigulė išsitiesęs visu ilgiu, tarsi pareikšdamas, kad ši vieta tik jo.
„Blogai, kad bobulė antrame aukšte gyvena, – pamąstė Rytė, kopdama laiptais. – Sunku jai laipioti, kojeles skauda. Reikės pas gydytoją nuvežti.“ Pati vos nesusigraudino, pagavojusi, kad ir ji tokia pati našlaitė, kaip bobulė Agota. Atidariusi duris Agota nušvito savo miela šypsena. Smulkutė, sudžiūvusi lyg šiekštelė senutė buvo judri lyg gyvsidabris, nepaisant jos visų aštuonių dešimčių metų.
– Nežiūrėk, kad aš tokia smulki, jėgos pas mane būdavo kaip pas gerą vyrą, – gyrėsi kažkada ji Rytei. – Tarnavau pas vieną ūkininką, tai pusę vyriškų darbų nudirbdavau, viską mokėjau. Dabar tik tokia netikusi pasidariau, greitai pavargstu. Tai šen, tai ten skauda. Ką padarysi, kiek duota, tiek.
– Ačiū, vaikeli, už tavo gerumą, – Agota sukosi virtuvėje, ruošė savo kuklutes vaišes, norėdama pavaišinti viešnią. – Kad tau Dievas sveikatos duotų. Ir vaikučių. Turėsi tu jų, turėsi, neišgyvenk, jauna dar. Aš savo Pranelio tik po penkerių metų susilaukiau. Mano amžinatilsis vyras taip jo ir nepamatė,– atsiduso gailiai, bet ir vėl nušvito visomis veido raukšlelėmis.
– Kaip šiandien jūsų širdelė, gal jau geriau? – susirūpino Rytė, nes ne taip seniai senutei buvo iškvietusi gydytoją, kuri apžiūrėjusi tik tyliai šnipštelėjo Rytei: „Ko jūs norite tokiame amžiuje, kad sveika būtų. Saugoti ją reikia, neleisti sunkiai dirbti, jau savo atvargo, dabar turi ilsėtis. Čia jūsų giminaitė?“ „Taip“, – nieko nenorėdama aiškinti patvirtino Rytė.
Pasijuokdamos, pasiplepėdamos abi apkuopė kambarį. Senutė buvo labai tvarkinga, bet jau nelabai pastebėdavo voratinklių kampuose ar trupinių ant grindų, akys buvo jau ne tos. Nors Rytė gyveno gerai, nieko netrūkdavo jos namuose, bet čia, pas bobulę Agotą, ji tarsi atsigaudavo, vėl sugrįždavo į savo vaikystės dienas, kai dar gyva buvo jos močiutė. Ir būdavo taip ramu ir gera, kad nesinorėdavo išeiti. Kol jos bendraudavo, Barsas neidavo į kambarį, tvarkingai gulėdavo koridoriuje prie durų, tarsi jas abi saugodamas.
– Protingas tavo šunelis, atrodo, lyg viską suprastų, taip protingai galvą kraipo, kai jam ką nors pasakai, – pritūpusi glostė šunį Agota.
– Jis ir supranta. Kai Martynas išvažiuoja, jis mano didžiausias draugas ir globėjas. Žino, kada man liūdna, prieina, pasideda galvą man ant kelių ir žiūri tokiom protingom akim užjausdamas. Pati užsiauginau nuo visai mažiuko. Na, viskas, Barsai, važiuosime namo.
– Ačiū tau už tavo gerumą, kad tu manęs nepamiršti. Net nežinau, už kokius mano darbus, man Dievas tave atsiuntė lyg angelą, – paglostė ranką Rytei.
– Ką jūs, – sumišo Rytė, – man taip smagu pas jus pabūti, mano močiutę primenate. Saugokitės, neperšalkite, atvežiau anąkart šiltą paltą, tai nešiokite, nebandykite taupyti. Supyksiu.
– Gerai, gerai, vaikeli, kaip tik sekmadienį į bažnyčią ruošiuosi, tai ir apsivilksiu.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 39 (43), 2013 m. rugsėjo 28–spalio 4 d.
