36.
Diena pasitaikė labai graži, kas šiuo metu jau retai bebūdavo, todėl Rytė džiaugėsi ištrūkusi iš miesto. Nuvažiavusi pas Gražiną, skubėjo apvaikščioti ir apžiūrėti visus pašalius, atkakliai pasipriešinusi visų pastangoms pirmiausia pasodinti ją už stalo. Pasiilgusi kaimo tylos ir gamtos grožio, smalsiai dairėsi pao laukus, po sodą, apžiūrėjo net vešliai suvešėjusį daržą. Vis pripuldama ir Gražina ėjo kartu, nešdamasi ant rankų jau pasėdintį mažąjį Mykoliuką.
– Mamai vis blogėja, – susirūpinusi guodėsi Gražina. – Metai jau daro savo. Protas šviesus, bet jėgos silpsta ir su Mykoliuku nepajėgia žaisti, nors šis iš visų jėgų pas ją veržiasi… Bet ji vis tiek stengiasi, kiek gali, nepratusi be darbo sėdėti, tai vis ką nors nusistveria.
– O ką daktarai sako?
– Ką ten sakys – senatvė. Šviesus žmogus Jono motina, dar ir laikraštį paskaito, ir televiziją pažiūri, akys gana šviesios. Tik jėgos silpsta, sudžiūvo į šakalėlį, bet kratosi visų vaistų ir gydytojų. Tik labai mėgsta prie puodų suktis, kažkada buvo pagarsėjusi kaimo gaspadinė: ir vestuvės, ir laidotuvės – visokie baliai be jos neapsieidavo. Dieve, Dieve, kaip tas gyvenimas greitai prabėga, – atsiduso Gražina.
– Na, tu čia dabar: kaip kokia senutė, – subarė Rytė. – Jauna dar, tik gimdyk vaikučius ir augink.
– Kaip gerai, kad atvažiavai, – džiaugėsi Gražina, – svarbesnė tu man ir už gimines. Kai pamačiau tada tave pirmą kartą pas Zuzaną, pagalvojau: tokia jaunutė, o šitaip stumdoma. Kaip jaunesnė sesutė tu man. Beje, buvo atsibeldusi Alvina, bet kažkaip neprilipo ji čia, nepatiko ji mamelei, o Jonas iš viso jos pakęsti negali. Tai pasisukiojo, pasisukiojo ir išlėkė. Dabar, kai pagalvoju, ir ką aš bendro su ja turėjau, vien baliukai ir tiek. Esu tokia laiminga, bet kartais bijau, kad kas nors nutiks blogo, nes ar gali žmogui būti taip gera, tokia pilnatvė?
– Nesigąsdink, viskas bus gerai, – ramino Rytė, tarsi būtų pati turėjusi didelę gyvenimo patirtį. – Alvina buvo ir pas mane į parduotuvę atlėkusi, akis draskė, klausė, gal žinau, kur Aras. Lyg jis man rūpėtų. Nei giminė, nei artimas žmogus. Iš viso nesupratau, ko ji iš manęs norėjo. Paieškok man kokio nors darbo, nes sėdėti nieko neveikiant – man tiesiog kančia, – kitur nukreipė kalbą.
– Kaip aš tau dėkinga už pataisytus rūbus, einu kaip su naujais, net kaimo poniutės man pavydi. Skolinga esu tau be galo.
– Na, ką tu čia, – net supyko Rytė, – man čia didelė praktika, o, be to, atsilyginai man dešimteriopai, šitiek maisto pridėjai, dar ir šiandien pirkti nereikia. Ir Ancė tau dėkoja. Tai ieškok, ką dar galiu pasiūti.
– Gerai, jei jau taip nori, bet bijau, kai sužinos moterys, kad pas mane tokia šauni siuvėja, gali neatsiginti nuo užsakymų, – nusijuokė Gražina.
Ir iš tikrųjų pavakare, kai visi sėdėjo prie stalo, pasibeldė kaimynė, nedidelės kaimo parduotuvės savininkė. Šiek tiek sumišusi ėjo iš karto prie reikalo:
– Man labai nesmagu, bet, sakau, gal galėtumėt… Atsilyginsiu su kaupu, nes turiu savaitgalį į vestuves eiti, o apsivilkti neturiu ką. Kai pamačiau Gražinutės sukneles, net širdis apsalo.
Rytė su šypsena nužvelgė žemą drūtą moteriškę, bet Gražina nepatenkinta pratarė:
– Turėk sąžinės, Rima, žmogus pailsėti atvažiavo, o jūs kaip musės…
– Nieko, Gražinut, manau, kad per dieną susitvarkysiu, – nuramino Rytė. – Tik medžiagą atsineškite, – kreipėsi į kaimynę.
Ši nudžiugusi iš karto šoko traukti iš krepšio medžiagą.
– Kaip tyčia ir pasiėmiau, sakiau, kad jei ir nesiūsite, tai bent patarsite, – lemeno nudžiugusi.
Tačiau pamačiusi medžiagą Rytė iš karto susiraukė. Ryškiai raudona, stambiomis gėlėmis išmarginta medžiaga visiškai netiko kresnai Rimos figūrai.
– Jūs atleiskite, – sumišusi pratarė Rytė, – bet iš šitos medžiagos nesiūsiu, ji jums visiškai netinka. Nebent chalatui.
Kaimynė sutrikusi vyniojo medžiagą, grūdo atgal į krepšį.
– Gal turite kokią nors kitokią medžiagą, smulkesniu raštu ar kokią jau senesnę suknelę, bandyčiau ką nors padaryti, – teisinosi Rytė. – Ši medžiaga jums sugadins visą balių.
Tačiau Rima, piktai žybtelėjusi akimis ir pro sukąstus dantis atsisveikinusi, movė pro duris. Rytė vos neverkdama atsisuko į Gražiną:
– Ką aš padariau, man reikėjo kaip nors kitaip pasakyti, įžeidžiau moterį, visai to nenorėdama…
– Neimk į galvą, – įsikišo ir iki šiol tylėjęs Jonas. – Gal ir gera pamoka jai bus, nes kaip apsirengia, tai nors į rugius statyk…
– Vis tiek nesmagu, – nenurimo Rytė. – Tiesa, kokios naujienos apie Betą, žadėjai kažką papasakoti, – paklausė Gražinos.
– Blogai, visai blogai, skambino jos giminaitė, sakė, kad nėra jokios vilties, paskutinė vėžio stadija, nedaug laiko jai teliko. Ten ir laidos, nes visa jos giminė ten gyvena, – nuliūdo Gražina. – Gaila man jos, šiaip gyvenimas nenusisekė, vyras kitą susirado, sūnui ji visiškai nerūpi, gerai, kad dar giminės geri, ją žiūri. Ten jos dvi pusseserės, brolis, jie ir rūpinasi viskuo.
Išbuvo visą savaitę. Šiek tiek siuvo, žaidė su Mykoliuku, kuris ją pamatęs krykšdamas tiesė rankeles.Ir Jono mama, tarsi dar vienas mažas vaikas, beveik nesitraukė nuo Rytės, sėdėdavo greta šiai siuvant ir su humoru pasakodavo apie kaimo gyvenimą. Tik visus juokino kasdien pradėjęs užsukti, prasimanęs kokį nors reikalą jaunas kombainininkas. Visi suprato, kad jam labai rūpi Rytė, bet ši apsimetė nieko nematanti irr nesuprantanti.
– Ko tu nuo jo atbula? – stebėjosi Jonas. – Neblogas vyras, darbštus.
– Atstokit su piršlybom, – gynėsi Rytė, – man nieko nereikia.
– O tu nespjauk, – vis erzino Jonas, – vyras ir iš stuomens, ir iš liemens, pinigų daug turi…
– Ne pinigų man reikia… – nuleido galvą Rytė.
– Nepyk, Rytute, – net sutriko Jonas, – aš tik juokauju. Mat jį galas tą auksaplaukį. Spėsi, jauna dar esi. Ateis laikas ir surasi savąjį.
37.
Grįžus namo, pasirodė taip tuščia ir nuobodu, kad Rytė vos nepravirko, atsisėdusi prie televizoriaus. Išsivažinėjo pusseserės, išvažiavo Šarūnas, liko tik Ancė, kuri irgi buvo užimta rudens gėrybių konservavimu.
Vieną laisvos dienos popietę net nepasibeldusi įsiveržė Ancė.
– Renkis, lekiam į kapines, jau paminklą atvežė ir pastatė. Tai gal aplink patvarkyti reikės. Nuveš kaimynas, nereikės autobusu trenktis.
Rytė pati sau priekaištavo, kad jos visai netraukia kapinės. Žinojo, kad taip negerai, bet sunkiai galėjo save pergalėti. Jai atrodė, kad motina gyva, tik kažkur išvažiavusi, niekaip neįstengė patikėti, kad ją paslėpė šis nedidelis žemės kauburėlis.
Paminklas Rytei patiko, buvo nedidelis, kuklus, tik su paprastučiu užrašu.
– Kai pagalvoji, kiek čia tas gyvenimas trunka, – dūsavo Ancė, šlavinėdama aplinkui žemes. – Atrodo, tik pradedi gyventi, o vieną dieną tik mirkt – ir viskas. Aš tai norėčiau, kad mane palaidotų mūsų miestelio kapinėse, prie mamos. Regina visada norėjo į miestą, tai nors numirusi gali pasidžiaugti, kad dideliame mieste, – liūdnai nusišypsojo. – Kaip tau paminklas?
– Visai neblogas. Man nepatinka, kai ant kapo užritina didžiulį akmenį, tarsi bijodami, kad numiręs neatsikeltų.
– Taigi, taigi, ir aš taip sakau. Argi numirusiam svarbu kapai, gėlės, paminklai. Čia gyviesiems to reikia. Vis kuo įmantriau, kad pasirodytų prieš kitus, kad stebėtųsi. Dieve mano, kokia kvailystė. Kai numirsiu, man bus tas pats, kur mane padės. Ai, einam iš čia, o tai vis apie mirtį, lyg nebūtų daugiau apie ką šnekėti. Radom kalbą… Važiuojam namo, matai, kad vėl niaukiasi, gausim lietaus, grįšim šlapios kaip katės benamės.
38.
Rytė pradėjo ne juokais pavargti. Žmonės nešė gėles glėbiais, net Ieva atėjusi dejavo:
– Visai pakvaišo tie žmonės, nespėju gėlių vežti, kas čia pasidarė. Nors kas padėtų, o tai viena ir viena. Ir dukra jau nelabai laiko turi. Mesiu viską velniop, važiuosiu, kur akys veda. Ir ko aš čia taip plėšausi, pati nežinau. Ir tų pinigų užtenka, bet, va, žmogus vis nori daugiau ir daugiau, kol vieną kartą nieko nebereikia. Žiūrėk, kaip Beta, jau užvakar užbaigė savo vargus. O irgi vis lėkė, plėšėsi, keliuose darbuose triūsė… – nubraukė išriedėjusią ašarą.
Rytė irgi šluostėsi ašaras, nes nors Betą pažinojo labai menkai, bet tikėjo, kad tik ji davė stimulą naujam jos gyvenimui.
– Reikės ieškoti daugiau darbuotojų, nes ir tau sunku vienai, o aš neturiu laiko vaduoti. Tau mokytis reikia. Tai ne anksčiau, kai užsukdavo vos vienas kitas, jau maniau, kad uždaryti reikės. Matyt, žmonėms lengviau gyventi pasidarė, kad gali sau leisti tiek gėlių pirkti. O dar neseniai visi dejavo, kad net duonos nėra už ką nusipirkti, – širdo Ieva.
– Pastebėjau, kad daugiausia tie patys vis ateina, aišku, užbėga ir kiti praeidami, bet turiu ištikimų pirkėjų, – džiaugėsi Rytė.
– Ar nepavargai čia viena? – susirūpino Ieva. – Bet ką aš čia, be abejo, pavargai, tik ar tu skųsiesi. Tave man pats Dievas atsiuntė, sėkmę man atnešei. Su tavo atėjimu apyvarta padidėjo daug kartų, giria tave žmonės, džiaugiasi. Bet dar ir mokytis turi, nenoriu jaustis kalta, jei tau mokslai nutrūktų.
– Tai kad kol kas spėju, – ramino ją Rytė, – bet, aišku, reikės žmogaus, nes prasidės egzaminai, reikės išeiti.
– Tikrai ieškosiu žmogaus, – pažadėjo Ieva išeidama.
39.
Vakarais Rytė neturėjo laiko pailsėti, mokėsi, bet svarbiausia – siuvo. Kur nustvėrusi medžiagos gabalą ar paėmusi seną rūbą, taisė, siuvo, siuvinėjo, ir iš jos rankų išeidavo tikras šedevras.
– Turėtum parduoti savo rūbus ar parodą surengti, – patarinėjo jai pusseserės.
– Juokaujat turbūt, – palingavo galva Rytė, – parodai suruošti reikia vardą turėti, o kas aš? Mergelė iš provincijos. O parduoti ir nežinau kam, neturiu laiko ieškoti pirkėjų.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 28(32), 2013 m. liepos 13-19 d.
