30.
Rytės vakarai buvo užimti – parbėgusi iš darbo skubiai ką nors užvalgydavo ir sėsdavo prie siuvimo mašinos. Iš senų Gražinos drabužių kūrė naujus, o viena suknelė ypač pavyko. Užbėgdavo ir pusseserės, kartais ne tik kad ką nors pataisytų, susiūtų, bet ir patarimo pasiklausdavo. Rytė jautėsi reikalinga, ir nuotaika pamažu taisėsi. Net Ancės šaukiama valgyti kokio nors jos pagaminto skanėsto, tik ranka numodavo. Siuvimas jos nevargino, o tą iš dviejų suknelių sukurptą rūbą dar ir išsiuvinėjo. Ancė net rankomis suplojo:
– Nors į parodą nešk, vajetau, tai grožis. Tokio drabužio jokioje parduotuvėje nerasi, – čiupinėdama mėlyną kaip dangus su balto šilko intarpais suknelę gėrėjosi Ancė. – Stebuklingos tavo rankos, Rytele, tikra menininkė.
– Ką jūs, teta, – raudo Rytė, – aš dar tik mokausi, va, kai išmoksiu siūti…
– Eik, jau eik, ką čia šneki. Jau sykį Dievo duota, tai joks mokslas žinių nepridės. Galėsi vien iš siuvimo pragyventi.
– Tai kad noriu ne tik siūti, labiausiai traukia naujus modelius kurti. Man taip patinka kitas moteris puošti.
Ancė nepritariamai palingavo galva:
– Tu ir pati pasipuošk, visai savimi nesirūpini. Išeitum kur nors, su jaunimu pasiaustum, o tai sėdi namuose kaip kokia senė. Neapsižiūrėsi, kaip jaunystė prabėgs, paskui gailėsiesi.
– Daug darbo turiu, – teisinosi Rytė.
– Sakyk, kad nenori, ką ten darbas, – liūdnai pratarė Ancė. – Nors į kiną nueitum, vis pažmonys…
– Tai kad, teta, televizorius yra, pasižiūriu aš tų filmų, kam dar iš namų eiti. Va, apsiūsiu Gražiną, tai reikės ką nors pasikalbinti į kokį koncertą nueiti. Gražina jau išmesti senus rūbus norėjo, o va kiek aš jai naujų pasiuvau. Ir Mykoliukui.
– Kaip jie ten – sugyvena? – pasmalsavo Ancė.
– Kaip du balandėliai, – nusijuokė Rytė. – Pavyko Gražinai, Jonas labai ja rūpinasi, ir anyta puiki senukė. Kai Gražina už Jono tekėjo, visos jos draugės šaipėsi, kad tik dėl pinigų už tokio seno ir negražaus eina. Manau, kad iš pavydo. Nėra jis nei toks senas, nei negražus, bet užtat širdį auksinę turi, matytumėte, kaip jis apie Gražiną šokinėja.
– Na, ir gerai, – nusiramino Ancė, – gera ta Gražina, nors ir draugavo su Alvina, bet niekada negirdėjau pas ją nei kokių išgertuvių, nei triukšmo jokio. Ir kaip kirpėją ją visi giria, sako, kad ir sostinėje geresnės nerasi. O valgyti ateik, labai skanios sriubos išviriau, o tai vis sausai ir sausai… Skrandį skaudės, – pabarė išeidama.
31.
Vieną dieną visai netikėtai parduotuvėje pasirodė Irena. Dar labiau suapvalėjusi, išsipuošusi, juodai nusidažiusi plaukus.
– Pagaliau radau tave, – sučiauškėjo džiugiai. – Vis ruošiausi, ruošiausi užbėgti, bet to laiko… – senu papratimu tarškėjo. – Dirbu čia visai netoli, tokioje privačioje kavinėje, gyvenu kaip inkstas taukuose. Pasiilgau tavęs, taip seniai mačiau. Na, kaip tu čia gyveni, pasakok. Girdėjau, butą nusipirkai. Gražina vieną kartą buvo užbėgusi, tai ir pasakė, kur tavęs ieškoti.
Rytė apsidžiaugė viešnia. Buvo pasiilgusi Irenos optimizmo, jos gebėjimo pakovoti už save ir kitus.
– Tai visgi pavyko ištrūkti iš Zuzanos glėbio? – nusijuokė. – Kaip jos ten dabar be jūsų, kas jas maitina? Turbūt poniai pačiai tenka bulves skusti.
– Neklausk, Rytele, – atsiduso Irena, – ko tik man nežadėjo, kad neišeičiau, kad nors iki rudens pabūčiau, bet aš – ne ir ne. Nežinau, kaip jos ten dabar, girdėjau, kad Valius lyg ir pabėgo, bet gal tik gandai, kur jis, tinginys, dings nuo sotaus stalo. O Alvina su motina tai pjaunasi lyg dvi pasiutkatės, akis išsidraskyti baigia.
– Tai Alvina vis dar neišteka?
– Kas ją ims? Girdėjau, kad Aras atbulas traukiasi, kažkaip įstengė skolas Zuzanai išsimokėti, tai kam dabar jam ta šavalka? Zuzana siunta, tikėjosi atsikratyti dukrelės, bet toji ir toliau ant sprando sėdi, – piktai nusijuokė. – Ką čia mes apie tas prietrankas, geriau pasakok, kaip tu gyveni? Gal jau irgi ruošiesi tekėti?
– Ką jūs, Irena, kas mane ims? – dirbtinai linksmai pertarė Rytė. – Dabar tik pinigingos madoj, be to, spėsiu, dar mokytis sugalvojau. Niekur tie vyrai nedings. Kaip jūsų naujas darbas, ar patinka? – nukreipė kalbą nuo savęs.
Rytė nenorėjo su niekuo dalytis ja ištikusia bėda, pati stengėsi ištrinti iš atminties tą baisų vakarą, o tuo labiau nenorėjo pasakotis Irenai, kuri, nors ir gera moteris buvo, bet per jos didelį kalbėjimą visi viską greitai sužinodavo.
– Kaip ponia dabar jaučiuosi, – pasididžiavo Irena. – Aš virtuvės šefė, gaminame labai skaniai, užbėk kada nors, pamatysi, kaip puiku pas mus. Ir kolektyvas geras, niekas su botagu už nugaros nestovi, sutartinai dirbame.
Ilgai dar plepėjo abi, prisiminė darbą pas Zuzaną, bet po pietų padaugėjo pirkėjų, ir Irena išplevėsavo, pažadėjusi vėl greitai užeiti.
32.
Artėjant rudeniui, vėstant orams parduotuvėje daugėjo klientų. Gėlės buvo kokybiškos, neapvytusios, pasisekimą turėjo ir Rytės daromos puokštės, kurių buvo užsisakoma vis daugiau. Savininkė Ieva, džiaugdamasi gera apyvarta, negailėdama Rytei pridėdavo ir vieną kitą dešimtį litų. Bet ir laisvų dienų sumažėjo. Net neatrado laiko nuvežti Gražinai pataisytus rūbus, todėl teko atvažiuoti Jonui juos paimti. O vakare jau skambino džiūgaujanti Gražina, apstulbusi nuo Rytės išmonės siuvant jai rūbus.
– Ryte, tu stebukladarė, – šūkavo į telefoną pagauta džiaugsmo. – Viskas kaip nulieta ant manęs, o jau fasonai, o jau grožis! Miestelio poniutės varsto pavydžiais žvilgsniais ir vis klausinėja, kur pirkau tokias sukneles. Ir Mykoliuko kostiumėlio grožis neapsakomas, kaip užsienietiškas. Net nežinau, kuo aš tau ir atsilyginsiu. Gaila, kol kas negaliu ištrūkti – visi darbuose, o Mykoliukui pilvelį skauda, neturiu kam jį palikti.
Nors Rytė gynėsi bet kokio atlygio, už poros dienų atvažiavo Jonas, tempdamas du didžiulius krepšius.
– Čia tau lauktuvių, – drovėdamasis pastatė juos priešais Rytę. – Tik galvoju, kam aš čia juos tau į darbą atvežiau, kaip tu juos namo parsineši. Pjovėm kiaulę, tai ir lašinukų, ir dešrikę vieną kitą, kumpio… Va, čia dar agurkų Gražinutė užmarinavo, kitokių daržovių.
– Kas viską suvalgys? – ne juokais išsigando Rytė. – Kam to reikėjo?
– Na, jau nežinau, Gražinutė liepė tau įduoti, ir viskas.
Kad ir kaip spyrėsi Rytė, Jonas dar valandą palaukė, kol ji baigė darbą, ir nugabeno ją su visomis lauktuvėmis namo. Važiuodami juokavo, Jonas spindinčiomis akimis pasakojo apie Mykoliuką, gyrė Gražiną, sakė, kad tokios žmonos visi jam gali pavydėti, kvietė Rytę dažniau atvažiuoti.
– Gal ir vyrą tau miestelyje surasim, – šypsojosi į ūsą.
– Kad nesiruošiu dar, – gynėsi Rytė išraudusi, – kol kas man dar tai nerūpi.
– Gal ir tavo teisybė, – sutiko Jonas, – jauna dar tu labai, spėsi. Svarbiausia savo žmogų surasti. Va, man tai pavyko, – šypsojosi patenkintas. – Kad tik sveikatos užtektų vaiką paauginti, o gal dar vieną. Gražinutė sakė, kad ties vienu neapsistos.
Išvažiavus Jonui, kuris skubėjo, net kavos nenorėjo išgerti, Rytė pusę lauktuvių nugabeno Ancei.
– Ar pašėlai? – sutriko Ancė. – Tai jau vėl siuntinys iš Gražinos, na, ir dosni ta mergelė, auksinės širdies moteriškė. Bet tau atvežė, tu ir valgyk, o tai vaikštai vėjo perpučiama.
– Ar aš viena tiek suvalgysiu? Be to, pas jus dažnai valgau, tai ir dalijamės draugiškai. Šviežios mėsytės įdėjo, tai ką nors skanaus pagaminkit, aš namuose mažai būnu, suges paskui.
– Na, gerai, gerai. Beje, prisiminiau, būtų gerai, kad šitą savaitgalį laisva būtum. Šarūnas nori iškylą prie ežero suorganizuoti, tik mums, saviems. Sako, su vasara atsisveikinti reikia, kol dar gražios dienos. Išsikepsim mėsytės, gal dar kuri iš mergų parvažiuos, anūkų labai pasiilgau, – atsiduso. – Išsibėgiojo visi, tuoj viena liksiu.
– Ką jūs, teta, – priėjusi Rytė meiliai apsikabino. – Neliksit viena, geros jūsų mergaitės, ir Šarūnas rūpinasi. Ir aš visada šalia, nežadu niekur toliau nuo jūsų trauktis.
– Ačiū tau, Rytute, už gerą žodį, – net susigraudino Ancė. – Geras tu vaikas. Jei nori, aš su tavo Ieva pakalbėsiu dėl laisvų dienų.
– Ne, ne, nereikia, – numojo ranka Rytė, – jau tris savaites be išeiginių dirbau, noriu šiek tiek pailsėti.
– Tai ir čia tave išnaudoja, – supyko Ancė.
– Tikrai ne, – nuramino Rytė. – Aš pati apsiėmiau padirbėti, mačiau, kad Ieva darbais iki kaklo užsivertusi, nes dar vieną gėlių parduotuvę atidarė. Siūlė man eiti dirbti į naująją, bet nenoriu, apsipratau ir su vieta, ir su žmonėmis. Aš juos pažįstu, visada žinau, ko nori, kokios gėlės patinka.
– Tai kad tu su savo charakteriu turbūt prie bet ko pritapsi, – palingavo galva Ancė. – Myli žmonės tave už tavo supratimą ir gerumą. Tiesa, gerai, kad prisiminiau: buvau kapinėse, paliejau gėles ant tavo mamos kapo. Reikia paminklą pastatyti, tai pagalvojau, kad be tavęs negaliu išrinkti. Vienu žodžiu, kai tik būsi laisva, nueisime, prie bažnyčios toks žmogelis gyvena, iš akmens labai gražius iškala. Ir ne brangininkas.
– Ačiū, kad pasirūpinote, – net susigėdo Rytė, – įsisukau į darbus ir pamiršau visai.
– Nieko, vaikeli, nieko, numirę niekur neskuba, palauks, – liūdnai nusišypsojo Ancė.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 26 (30), 2013 m. birželio 29–liepos 5 d.
