16.
Rytė šnairomis apžiūrinėjo vairuotoją. Veidą kirto negražus randas, rankos buvo tatuiruotos iki pat alkūnių. Mergina nejučiomis net nusipurtė.
– Tai kur, mergaite, nakčiai susiruošei? Nebijai, juk jau beveik tamsu? – pasuko galvą į ją vairuotojas. – Beje, mano vardas Romas.
– Autobuso nesulaukiau, tai ir susivėlinau, o turiu būtinai šiandien pas tetą patekti, – ramiai atsakė Rytė, tik dabar pagalvojusi, kad gal ir nereikėjo sėsti į automobilį. Nepažįstamas vyriškis, lauke tamsu, žmonių nesimato…
– Nugabensiu į vietą, nesirūpink, – mestelėjo vyras abejingai. – Tik trumpam į šoną pasuksiu, draugui reikia pinigus paduoti.
– O jūs iš kur? – pasidomėjo Rytė.
– Mano keliai tolimi ir nežinomi, – atrėžė Romas. – Va, už to posūkio trumpam pasuksiu į dešinę.
Siauru, išvažinėtu miško keliuku vairuotojas pasuko į šoną ir, neilgai kratęsi išmuštomis duobėmis, išlindo į laukymę, kurioje tamsavo kažkoks pastatas.
– Aš čia palauksiu, – pareiškė Rytė, nenorėdama lipti iš automobilio.
– Tai jau ne, – vairuotojas šiurkščiai patraukė ją už rankos, ir mergina tiesiog iškrito iš mašinos.
– Ką jūs darot? – sušuko springdama.
– Tylėk, – vyriškis išsitraukė peilį, – ir daryk, ką liepsiu, o jei ne, gyva iš čia nepaspruksi. Nagi, pirmyn, – pagriebęs už rankos tempė besipriešinančią paskui save. Rytė prisitaikiusi suleido dantis jam į ranką.
– Ach tu, kale, – Romas atgalia ranka iš visų jėgų žiebė jai į veidą. Pajutusi burnoje kraujo skonį Rytė pravirko, bet jau nesipriešindama ėjo pastato link.
Tamsoje nieko nebuvo matyti, bet atidaręs girgždančias duris vyriškis ją šiurkščiai įstūmė į patalpą. Kažkur pagraibęs uždegė žibalinę lempą. Rytė, nors ir drebėdama iš siaubo, pamatė, kad tai didelė negyvenama patalpa, lyg ir tuščias sandėlis ar kažkokia apleista pašiūrė, pro kurios plyšius ir kiaurą stogą matėsi vėjo judinamos medžių šakos. Viename kampe matėsi suvelta lova, apšnerkštas stalas. Vairuotojas bloškė merginą ant lovos.
– Nusirenk, – laikydamas peilį Rytei prie gerklės paliepė vyriškis.
– Ne, ne, prašau… – mergina bandė jį atstumti, bet, dar kartą trenkęs jai į veidą, vairuotojas numetė Rytę ant žemės. Į kažką skaudžiai susitrenkusi nugarą ji bandė stotis, bet vyriškis, primygęs ją keliu, kelis kartus kumščiu trenkė į galvą.
– Sakiau, nusirenk pati! – tūžo vyras. – Manai, aš čia su tavim terliosiuos, – pagriebęs peiliu perrėžė palaidinukę ir sijoną. – Dabar pasilinksminsime.
Rytė bandė gintis, tačiau užpuolikas dar kelis kartus trenkė jai į galvą, spyrė į šoną, pagriebęs už gerklės pradėjo smaugti. Paskutinis dalykas, kurį prisiminė Rytė, buvo baisus skausmas šone, kraujo skonis burnoje ir šlykšti šypsena rando subjaurotame veide.
Mergina atsigavo nuo skausmo, jai sukrutėjus sudiegė šoną, skausmas užėmė kvapą, sunku buvo įkvėpti. Sudejavusi bandė vėl sujudėti, tačiau ir rankos, ir kojos buvo surištos. Įspindusi pro stogo plyšius mėnesiena leido apsižvalgyti. Sunkiai pasukdama galvą, visgi tamsoje įžiūrėjo kažkokias dėžes, išdraikytus šiaudgalius. Pirmutinė mintis, šovusi į galvą – jog buvo viena, jos kankintojas kažkur buvo dingęs. Šalia mėtėsi jos rūbai, ir tik dabar, šiurptelėjusi nuo naktinės vėsos, Rytė pajuto, kad ji nuoga. Sukandusi dantis bandė pasiversti ant šono, nors skaudėjo visą kūną. Baimė suteikė jėgų, ir mergina pabandė atlaisvinti riešus veržiančias virves. Net per skausmą šmėkštelėjo nuostaba, kad virvės nėra taip stipriai įsirėžusios, kaip atrodė iš karto. Šiaip taip pakėlusi rankas prie veido bandė dantimis atrišti mazgus, tačiau tik dabar pajuto, kad dantys kliba, o vieno kito gal ir visai nėra. Vis tiek muistėsi, tampė virves, nes neabejojo, kad sugrįžus vyriškiui vargiai liks gyva. Gal po kokios valandos vis dėlto pavyko išlaisvinti rankas ir, laužydama nagus, nutirpusiomis rankomis skubėjo atnarplioti virves. Atsistoti pavyko tik iš kelinto karto. Krėtė šaltis, skaudėjo visą kūną, o ypač gerklę. Perbraukusi ranka per šoną, pajuto drėgmę ir suprato, kad šonas kruvinas. Lipdama per dėžes, kliūdama už kiekvieno rakando brovėsi prie durų, kurios buvo užremtos basliu. Vis tiek viltis kaip nors išsigelbėti suteikė jėgų. Apsidairiusi langų nepamatė, tačiau pro didelius sienų plyšius švietė mėnulis, todėl ėjo pasieniais, ieškodama didesnės spragos, judindama apipuvusias lentas. Vienoje vietoje rado klibančią lentą ir tol ją vis pailsėdama judino, kol pavyko atlupti. Tik dabar sumąstė, kad reikia pasiimti rūbus, grįžusi sugriebė į glėbį ir nukrypavusi prie angos šiaip taip, nusibrozdindama šonus, išlindo į lauką. Aplinkui žėlė varnalėšų brūzgynas, toliau, už kokio pusšimčio metrų, dunksojo tamsus miškas. Su rūbais glėbyje susigūžusi šiaip taip nurėpliojo pakrūmėmis iki miško ir sustingo dairydamasi. Tik tada drebėdama ėmė rengtis. Rūbai buvo suplėšyti, nebuvo apatinių drabužių, šiaip taip užsitempė ant nuogo kūno sijoną ir suplėšytą palaidinukę. Kalendama dantimis iš šalčio ir baimės pamatė, kad nėra rankinės, kurioje buvo pinigai, telefonas ir banko kortelė. Miškas gąsdino savo tamsa, tačiau ji linkstančiomis kojomis, temstančia sąmone spraudėsi drebėdama tolyn pro šakas, nežiūrėdama krypties. Tarpais jai rodėsi, kad girdi žmonių balsus ar mašinos variklį, tada puldavo bėgti. Šakos plakė veidą, basas kojas badė nukritę spygliai ir šakos, bet Rytei buvo vis vien, kad tik kuo toliau nuo to košmaro, kur nors, kur būtų šviesu ir šilta. Netekusi jėgų krito šalia vėjo išversto medžio, o galvoje sukosi tik viena mintis: „Mirštu.“
17.
Sąmonė grįžo pamažu. Iš pradžių tarsi nuo vėjelio pūstelėjimo atplaukė kvapas. „Rožės“ – kažkur minčių gilumoje išplaukė žodis kartu su rasoto žiedo vaizdiniu. Kažkodėl prieš akis tarsi pro rūką šmėkštelėjo mamos veidas, toks geras ir švelnus kaip vaikystėje. Paskui atsirado garsai, žmonės kalbėjo tyliai, ir tai atrodė taip paslaptingai, kad net privertė šyptelėti.
– Jau, atrodo, atsigauna, – švelnus moteriškas balsas atrodė šiltas ir minkštas kaip aksomas, net norėjosi pačiupinėti. Ir labai norėjosi gerti, bandė ryti seiles, bet gerklė nepakluso, atrodė, tarsi peiliais pjauna.
– Vargšelė, ir kas ją taip? – senatviškas balsas priminė močiutę.
– Rado žmonės be sąmonės miške, labai daug kraujo neteko, – vėl apsiautė aksomu balsas. „Apie ką čia jos?“ – sukrebždeno mintis. Pagaliau pavyko šiek tiek atsimerkti. Šalia lovos neryškiai baltavo kažkokie pavidalai. „Kur aš?“ – išgąstingai sutvaksėjo širdis.
– Mergaite, nebijok, – kažkas švelniai paėmė už riešo. – Nieko, jau atsigauna, jaunas organizmas, atlaikys.
Sąmonę vėl užliejo tamsa.
Antrą kartą iš nebūties Rytė išniro labai staiga. Atsimerkė, tik nesuprato, kodėl taip sunku pasijudinti. Prie jos palinko tamsiaplaukė baltu chalatu.
– Sveika sugrįžusi, – pasirodo, tai ir buvo aksominio balso savininkė. – Išsikapstei, mergaite.
– Kur aš? – balsas trūkinėjo, garsus tiesiog reikėjo stumti iš savęs.
– Jau ketvirta para ligoninėje, – nusišypsojo tamsiaplaukė. – Ačiū Dievui, atsigavai, jaunas organizmas atlaikė operaciją, viskas bus gerai.
– Kodėl?.. – bandė išspausti balsą Rytė.
– Kodėl tu čia? Na, žmonės rado tave pamiškėje visai nusibaigusią, subadytą peiliu. Netekai daug kraujo. Ar atsimeni ką nors? Kaip tu ten atsiradai, be dokumentų, beveik be rūbų?
Rytei tik dabar prieš akis stojosi veidas su randu, tamsi pašiūrė ir bėgimas per gūdų mišką. Ji sudrebėjo, ėmė dusti.
– Oi, be reikalo aš čia tau pasakiau, – išsigando seselė. – Sužinos daktaras, klius man. Nusiramink, jau viskas gerai. Buvo atėję policininkai, bet nieko nepešė. Nežino nei kas tu, nei iš kur. Dabar, kai atsigavai, gal artimųjų turi, ateis, aplankys, mes pranešim.
Šiaip ne taip Rytei pavyko pasakyti Ancės telefoną, o paskui – ir vėl tamsa.
Kai Rytė ir vėl atmerkė akis, pro palatos langą spigino kaitri saulė, o greta lovos sėdėjo apsiverkusi Ancė ir Šarūnas, laikydamas jos ranką.
– O, Dieve, – sukūkčiojo Ancė, – jau pabudo. Vargšele tu mano, vargdienėle, – surypavo balsu.
– Mama, baik, ko tu čia dabar, kaip laidotuvėse, – sudraudė Šarūnas. – Juk matai, kad viskas gerai, gyva.
– Dar pasakyk, kad sveika, – supyko Ancė. – Ir už ką tau, mergele, tiek nelaimių ir vargo. Tik šiandien paskambino tardytojas ir pasakė, kad Zuzana tave vakare išvarė. Atseit pinigus kažkokius pavogei. Tik, žinok, niekas tuo netiki.
– Neėmiau jokių pinigų, – vos girdimu balsu sudejavo Rytė.
– Niekas net negalvoja, kad tu ėmei, – paglostė ranką Šarūnas. – Negalvok dabar apie nieką, tik sveik, viskas bus gerai, matysi. Einam, mama, ateisim rytoj, – pamatęs, kad Rytei merkiasi akys, atsistojo Šarūnas.
Rytei nesinorėjo miego, bet ir kalbėti su niekuo kol kas nenorėjo, todėl užsimerkė, nes norėjo pagalvoti, kas jai atsitiko. Prisiminė tik nuotrupas iš to vakaro, kai išėjo iš Zuzanos namų. Ryškiausias prisiminimas buvo veidas su randu ir akys, piktos ir paklaikusios, dar šlykšti kreiva šypsena. Ir vardas – Romas. Prisiminė, kad nerado rankinės. „O joje visas mano turtas“, – kažkaip net be širdgėlos ramiai pagalvojo. „Likau be namų, be pinigų, bet gyva. Ir kas toliau?“– galvoje pynėsi mintys.
Kitą dieną atėjęs tardytojas aiškumo į šį įvykį neįnešė, tik dar labiau Rytę supainiojo. Ši net pati kalta pasijuto, kam sėdo į svetimą automobilį. Ir dar vakare.
– Tai negi turėjau miške nakvoti? – tyliai paklausė Rytė.
– Šiaip ar taip, vis tiek miške atsidūrei. Bent būtum sveika likusi, – nusišaipė tardytojas, – o dabar ir apiplėšta, ir išprievartauta, ir dar prismaugta. Nesuprantu dabartinių mergų – kas tik pavadins, taip ir sėda važiuoti, o paskui ieško kaltų.
Rytei tik dabar paaiškėjo, kad ji buvo išprievartauta. Mergina pravirko.
– Na, ko tu čia dabar, – sumišo tardytojas. – Ne tu pirma, ne tu paskutinė. Žinoma, jis tikras gyvulys. Na, išprievartavo, bet kam smaugti, peiliu badyti.
Į palatą skubiu žingsniu įėjo pusamžis gydytojas.
– Viskas, jūsų laikas baigėsi, ligonei reikia ramybės, – griežtai pažiūrėjo į tardytoją. – Be reikalo jus įleidau, merginai ir taip trauma, o jūs dar čia su savo klausimais ir išvedžiojimais.
– Ką padarysi, toks darbas, – skėstelėjo rankomis išeidamas tardytojas.
– Kaip mano ligonė? – gydytojas palinko prie Rytės. – Šaunuolė tu, atlaikei operaciją. Nedaug trūko, kad būtume neišgelbėję, labai daug kraujo netekai, bet dabar viskas bus gerai. Ir artimieji atsirado, mačiau. Gal mama?
– Teta, mama jau mirusi, – sušnibždėjo Rytė.
– Ir tai gerai, mačiau, kaip dėl tavęs jaudinasi.
Po pietų atėjo Šarūnas.
– Kur teta? – nusiminė Rytė.
– Pasinervino vakar, tai spaudimas pakilo, guli dabar, – Šarūnas šyptelėjo. – Visos mano sesės veržėsi pas tave šiandien, bet atkalbėjau. Manau, kad tau dar ramybės reikia. Pati žinai, jeigu jau jos pasirodys, tai ligoninės stogas kilnosis.
– Kas dabar bus? – pilnomis ašarų akimis Rytė pažvelgė į pusbrolį.
– Tau jau ne vienas žmogus kartojo, kad viskas bus gerai. Pasitikėk Dievu.
– Bet dingo ir pinigai, ir kortelė, ir telefonas, pasas…
– Ko tu čia, kaip maža, – subarė Šarūnas. – Sveik ir nesirūpink. Bus ir pinigų, ir dokumentai bus, svarbiausia, laikykis ir tikėk. O tą niekšą Dievas nubaus. Iš ligoninės tiesiai į savo butą keliausi, ne į išnuomotą, o į nuosavą, paskui į darbą eisi, kai pajėgsi.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 17 (21), 2013 m. balandžio 27–gegužės 3 d.
