Jonvabalių naktys (romanas)

Marijampolietė poetė, žurnalistė Zita DZIDOLIKIENĖ pristato daugel metų rašytą romaną „Jonvabalių naktys“, kuriame skaitytojas ras įdomių siužetinių linijų, spalvingų charakterių, visą jausmų gamą ir šių laikų aktualijas. Linkime malonaus skaitymo!

1

Rytė stovėjo balkone, žvelgdama, kaip virš ežero palengva sklaidosi lengvutis permatomas rūkas, auksinamas pirmųjų nedrąsių saulės spindulių. Jau dvi savaitės kai ji čia, svetimame mieste, ir vis dar su nuostaba sutinka kiekvieną rytą, kiekviena diena kupina naujų, nepatirtų įspūdžių. Viska čia jai nauja – ir didžiulis tarsi pilis namas ant ežero kranto, ir svaigus pušų kvapas, ir žmonės, tokie svetimi ir labai dažnai nesuprantami. Kartais užplūsdavo netikrumas, tarsi gyvenimas vyktų kažkur greta jos, slinkdamas tyliai pro šalį ir net galais pirštų nepaliesdamas. Ji stipriai užsimerkdavo ir, rodėsi, tereikia atsimerkti ir vėl atsidurs savo mažame dulkėtame provincijos miestelyje šalia amžinai pusgirtės motinos, vėl pamatys save beravinčią svetimus daržus ar besistumdančią tarp prakaitu ir mėšlu dvokiančių, net nespėjusių po darbų nusiprausti, nuo alaus apkvaitusių vaikigalių kaimo šokių salėje su skylėtomis grindimis.

– Ryte! – iš svajonių pažadino šaižus Zuzanos Varnaitienės balsas.– Kur prasmegai? Šiuose namuose nieko neprisišauksi, kai reikia…

Krūptelėjusi Rytė skubiai nustraksėjo laiptais žemyn į kiemą, kur Varnaitienė net sušilusi grūste grūdo į automobilį daugybę krepšių, ruošdamasi prie jūros, o jos dukra Alvina su dviem draugais prie kito automobilio abejingai žiūrėjo į jos pastangas, kikendami komentavo Zuzanos viltį įtalpinti dar vieną krepšį.

Alvina – buvusi Rytės bendraklasė, jos abi iš to paties miestelio, ir tik prieš pusmetį Varnaičiai įsikėlė į didelio miesto pakraštyje suręstą prabangų namą, kur Bronius Varnaitis vieną dieną suklupo apglėbęs savo išsvajoto būsto kampą, tarsi norėdamas pasiimti su savimi, ir daugiau neatsikėlė. Zuzana savo storulio vyro gedėjo neilgai, nepraėjus nė keliems mėnesiams jo vietą užėmė kitas, Varnaičio verslo partneris. Žmonės kalbėjo, kad tarp jų jau seniai buvo ne tik darbiniai santykiai. O Varnaitienė, įspraudusi savo pusamžį kūną į ankštus džinsus, pasinešė lakstyti po grožio salonus ir kavines. Naujasis jos „diedas“, kaip jį vadino Alvina, gerokai jaunesnis už Zuzaną plikis baltomis moteriškomis rankelėmis ir padažytais ūsais verslininkas Valius vertė ją gerokai pasitempti, kiekvienas jo žvilgsnis, mestas į kitą moterį, kėlė begalinį Zuzanos pavydą, Bet daugiausia nerimo kėlė jo nenoras „susirašyti“. Nes, neskaitant Valiaus ir nežiūrint į seną jų ryšį, buvo atsiradę dar keli vyriškiai, bet taip ir dingo nepanorę niekuo įsipareigoti.

– Ko dabar stovi išsižiojusi, ar nematai, kad reikia padėti, – visa išraudusi Zuzana

braukė nuo kaktos prakaitą. – Kaip tau atrodo, kam tave į šiuos namus pasiėmėm? Duoną, mergele, reikia užsidirbti, už dyką niekas jos neduoda.

Rytė, nurijusi nepelnytą priekaištą, tylėdama padėjo viską sugrūsti į bagažinę. „Ir kokiam galui jai tiek daiktų, kai važiuoja tik savaitei. Prikaišioja, kad nedirbu, o per tą laiką net laisvos minutės neturėjau, – pyktelėjo mergaitė. – Net pas tetą Ancę nenuėjau, o žadėjo išleisti. Išlėksiu į miestą, kai visi išvažiuos.“

– Ar jau visai apglušai, – prie pat ausies spygtelėjo Zuzana. – Šaukiu, šaukiu, o ji

stovėdama sapnuoja. Sakau, nevesk į namus bernų ir visokių valkatų. Ir savo giminaičių, nes ta tavo giminėlė…Tie pijokai taip aptuštins namus, kad basi nuogi liksim.

– Tai kad niekas nežino, kad aš pas jus, net teta Ancė. Aš dar nė kojos nebuvau iš namų iškėlusi per visą šį laiką, nemačiau jokių giminių nei pažįstamų, – vos neverkė Rytė.

– Na, na, nepradėk čia… – suminkštėjo Zuzana. – Ir gerai, kuo mažiau, mergele, pažįsti, tuo pačiai lengviau. Pažintys turi nešti naudą, taip kad tu man akių nedraskyk, o klausyk, ko mokau. Pačiai bus geriau. Viskas, jau važiuosiu, dar Valių iš darbo reikia paimti.

Pagaliau užrakinusi bagažinę Zuzana įsispraudė prie vairo ir, mostelėjusi pro langą dukrai žieduota ranka, išvairavo iš kiemo. Alvina, abejingai žvilgtelėjusi, vėl pasisuko į kažką gyvai aptarinėjančius draugus. Rytė uždarė vartus ir pasuko atgal į namą.

– Ei, ateik čia, – įsakmus Alvinos balsas privertė paklusti. Ji vis dar drovėjosi svetimų žmonių, negalėdavo jų perprasti, o ypač jaunų vaikinų, kurie buvo visai kitokie nei jos gimtajame miestelyje. Trikdė jų žvilgsniai, atsainios manieros ir, nors jie buvo su ja mandagūs, Rytė sutrikdavo, rausdavo užkalbinta ir nežinojo, ką atsakyti. Ji žinojo, kad aukštas, atletiškas ir dažnai besišypsantis Aras buvo Alvinos vaikinas, nes keletą kartų teko jį sutikti name, virti ir nešti į Alvinos kambarį kavą, kur aptiko sykį juos besivartančius lovoje ir be galo išraudo, tuo sukeldama daug juoko Alvinai. „Panašus į Aleną Deloną“, – pagalvojo artėdama prie jų. Aras, kalbėdamas telefonu, draugiškai jai mostelėjo ranka, bet antrąjį vaikiną ji matė pirmą kartą. Kresnokas blondinas prisimerkęs varstė ją akimis, ir Rytei atrodė, kad tiesiog fiziškai jaučia jo žvilgsnį, tarsi lipnios rankos čiupinėtų kūną, nurenginėdamos rūbą po rūbo. Jautėsi nuoga ir bejėgė, kol jis abejingai nusisuko. Ji net nusipurtė.

– Susipažinkit, čia Martynas, o čia mūsų namų tvarkytoja, – mestelėjo Alvina.

Vaikinas tik abejingai linktelėjo ir įsėdo į mašiną.

– O gal važiuojame su mumis, – draugiškai nusišypsojo Aras.

– Ar tau mergų trūksta? – Alvina piktai pašnairavo į vaikiną. – Tu, Ryte, paruošk kokių nors sumuštinių, mišrainės, ateis dar keletas draugų, plotas laisvas, pasiusim, – Alvina, ištraukusi pluoštą banknotų, ištiesė Rytei.

– Jei ko truks, nubėk į parduotuvę, čia netoli, už posūkio.

– Kada grįši? – pasidomėjo Rytė.

– Nesirūpink, tik viską paruošk ir gali eiti miegoti, mes galim labai vėlai parvažiuoti.

Rytė nusivylusi grįžo į namą – juk taip svajojo pabūti viena, nes pas Varnaitienę svečiai nesibaigdavo. Vis užbėgdavo konjako su kavute pagurkšnoti Zuzanos draugės, Alvina irgi retai viena namo parsirasdavo, tai Rytė per dieną daugybę kartų virė kavą, tepė sumuštinius, plovė nesibaigiančius puodelius. Atidariusi šaldytuvą peržvelgė produktus ir apsidžiaugė, kad į parduotuvę nereikės eiti, visko yra. Perbėgusi su siurbliu namus, Rytė lengviau atsiduso, sutaisė mišrainę su vištiena ir ananasais, kaip ją išmokė Zuzana, ir sutepė kalną sumuštinių. Maistą gaminti ji nebuvo sutarusi, Varnaitienė turėjo virėją Ireną, nedidukę, apvalutę, žvitrią ir be sustojimo tarškančią pusamžę moterėlę, nuo kurios kalbėjimo net galvą įskausdavo. Šioji ateidavo labai anksti, tempdama vos pakeliamą krepšį produktų, jau spėjusi pabuvoti turguje, sužinojusi naujausias miesto paskalas, virtuvėje sukdavosi, kaip vijurkas ir džiaugdavosi radusi Rytę, kuri kantriai klausydavosi jos nesibaigiančių istorijų. Dabar Irena buvo išsiprašiusi į į giminaitės laidotuves kitame Lietuvos pakrašty, ir Rytei teko ją pavaduoti. Iki tol, kol atsirado pas Zuzaną, jos kulinarinės žinios apsiribojo tik keptomis bulvėmis ir virtais kiaušiniais, kasdieniu savo ir motinos patiekalu. Ir visai ne dėl to, kad mergina būtų buvusi tinginė ar lepūnė – paprasčiausiai namuose nebuvo nei kam, nei iš ko gaminti. Motinai užtekdavo duonos kriaukšlio ar svogūno prie butelio, o Rytė valgė, kas papuola, nesirinkdama, bet stipriau užkąsdavo ten, kur dirbdavo.

Miestelyje darbų nelabai ir buvo, todėl, kai atvažiavusi mamos sesuo Ancė pasakė, jog Varnaitienė ieško tarnaitės, Rytė ilgai nedvejojo. Apsidžiaugė, kad ne pas svetimus reikės dirbti, ir Zuzana buvo patenkinta, nes pati kilusi iš to miestelio gerai pažinojo Rytę, visada gyrė jos darbštumą ir tvarkingumą.

– Ir į ką ta mergelka tokia visur tinkama nusidavusi? – stebėjosi trumpam pas buvusią kaimynę Kairienę užšokusi Zuzana. – Motina amžinai akis užsipylusi, šviesios dienos nemato, o ir Ancė vaikų prisigaudė pakrūmėmis, kas norėjo, tas ir jodė.

– Na, nesakyk, – užtarė Kairienė. – Ką apie Ancę bekalbėtum, o sūnus jau kunigėlis, girdėjau pačioj Romoj mokslus baigė, ir jos mergiščia, sako, neblogai įsitaisiusi. Ancė, žiūrėk, kaip ponia mieste, nereikia nei kuprą lenkti, nei kokį nors latrą šerti, kuris dar ir į kaulus duoda. Tau turbūt be Broniaus irgi geriau, – lengvai įgėlė.

– Ką jau ten, – sumosavo rankomis Varnaitienė. – Žinai, kaip vienai be vyro nelengva, viskuo pačiai reikia rūpintis, šitoks namas, Broniaus verslas, o aš viena.

– Kad į tave pažiūrėjus nelabai ir matosi tas vargas, gi Valių pašonėj turi, – nusišaipė Kairienė ir sugriežtėjusiu balsu tarė: – Tik neskriausk Rytės, ją jau ir taip gyvenimas skriaudžia.

– Nebijok, neskriausiu, bet laikysiu griežtai, žinai, kiek mieste pagundų. Aš ir savo Alviną ant trumpo pavadėlio laikau, – jau pro duris eidama išdidžiai metė Zuzana.

– Apie tavo Alvinos pavadėlį net kelių kaimų bernai gerai žino, – piktai šyptelėjo jai pavymui Kairienė ir atsiduso, – oi, gaila mergaitės, pražudys ją tos dvi pusgalvės.

2.

Rytei jau ėjo dvidešimt pirmi metai, bet atrodė it septyniolikmetė. Buvo liesutė, nors aukšta, smulkučiame veidelyje po kupeta ugninių plaukų švietė didelės lyg baugščios stirnos akys. Kažkas joje patraukdavo žvilgsnį – gal veide vaikiškas džiaugsmas ar naivi nuostaba akių pilkume po ilgomis blakstienomis. Kai tėvas mirė, Rytei tebuvo treji metukai. Ir tada viskas apsivertė aukštyn kojomis: motina pradėjo gerti, kol, neapsikentusi alkanos mergaitės verksmo, ją pas save į sukiužusį namelį pamiškėje pasiėmė senelė, motinos mama. Rytei dabar atrodo, kad tai buvo patys gražiausi jos gyvenimo metai, kol vieną rytą rado senelę lovoje jau sustingusią. Ir vėl teko grįžti pas motiną, kuri smuko vis žemiau ir žemiau, nuolat gėrė ir graužte graužė mergaitę, kad parduotų namelį, kurį jai buvo užrašiusi senelė.

– Nekvailiok, vaikeli, neparduok, kas žino, kaip gyvenime gali apsiversti, – patarė kaimynė Kairienė. – Geriau žemę išnuomok. Tik pinigų motinai nerodyk, nes liksi visai plika basa. O tau gyventi reikės. Pati sakei, kad dar ir mokytis toliau nori, o be pinigų…

Motina keletą dienų siautėjo sužinojusi, kad žemė išnuomota jaunai šeimai iš to paties miestelio, grasino Rytei plaukus nurauti, dantis išmušti, tačiau paskui nusiramino, gal tiesiog užmiršo, nes jos galvoje klajojo tik viena mintis – kur gauti išgerti.

Kai baigė mokyklą, Rytė vienintelė iš klasės liko miestelyje, nes nebuvo pinigų, o ir mokslai neypatingai sekėsi. Ne dėl to, kad negabi buvo, bet koks galėjo būti mokslas, kai namuose nesibaigdavo girtos kompanijos. Be to, reikėjo ir drabužėlį kokį nors nusipirkti. Įsigijusi už kelis litus dėvėtą rūbelį, pati jį pasitaisydavo, pritaikydama sau, rengė ir motiną, kuri dažnai atimdavo jos uždirbtus pinigus ar net pavogdavo. O gal ir ne ji, guosdavo save mergaitė, gal tai motinos sugėrovai jos slaptavietes aptikdavo. Rytė nakvodavo mažutėje lauko virtuvėlėje, dideliu kabliu užsikabinusi duris, nes ne kartą pabalinę akis motinos draugužiai bandė veržtis pas ją, matyt, pritrūkę meilės dosnios Reginos glėbyje. Ji drebėdavo užsiklojusi galvą, kad negirdėtų jų šlykščių pasiūlymų ir grasinimų, pasidėdavo prie lovos didelį pagalį ir dažnai iki ryto nesumerkdavo akių.

Vis dėlto toks gyvenimas nepajėgė sunaikinti pasitikėjimo žmonėmis, įgimto gerumo, net ir humoro jausmo, kurio ji tikrai nestokojo. „Viskas bus gerai, – kartodavo pati sau ir tuo tikėjo. – Verkšlenimai vis tiek nepadės, turiu pati kapstytis.“ Ir meilės norėjosi, kuri vis nesirodė, tarsi ją pamiršusi būtų. Tiesa, bandė draugauti su bendraklasiu Vytu, kol vieną dieną rado jį savo namuose apsiseiliojusį ir užtūpusį girtą jos motiną. Pati net neįsivaizduoja, iš kur atsirado tiek jėgų, kad lyg šunytį išmetė už durų, iš paskos išsviesdama ir kelnes, tik motina kažką nerišliai vapėjo, net nelabai suprasdama, kas vyksta. Nemylėjo ji Vyto, tad, išskyrus pasišlykštėjimą, nepajuto nieko – nei skausmo, nei nusivylimo. O motinos ji gailėjosi. Iš vienintelės ant sienos kabančios tirštai musių nutupėtos tėvų vestuvinės nuotraukos švietė tokios geros mamos akys, kurias tarsi pro rūką prisimindavo iš vaikystės. Kokia graži ji buvusi, visiškai nepanaši į šią išpurtusią, amžinai aptinusią ir niekad neišsipagiriojančią būtybę, dažniausiai neatsimenančią, kas jos lovoje gulėjo. Gal todėl ir seksas, kurio ji tiek visokiomis formomis prisižiūrėjo namuose, keldavo jai tik pasibjaurėjimą. Bendraklasės šaipėsi iš jos, vadino davatka, o ypač Varnaičių Alvina, kuri, kaip visi kalbėjo, dar dešimtoje klasėje sugebėjo „pakabinti“ jaunutį fizikos mokytoją, neseniai atkeltą į jų mokyklą. Tuomet buvo kilęs skandalas, mokytojas labai greitai dingo iš mokyklos, o Alvina porą savaičių gulėjo ligoninėje. Kai grįžo išbalusi ir pritilusi, mokykloje kuždėjosi, jog darėsi abortą, nors jos motina visiems skundėsi, kokia komplikuota buvusi apendicito operacija.

3.

Likusi viena namuose Rytė lengviau atsiduso: gal dabar ir nustvers vieną kitą minutę nulėkti pas tetą, pagaliau kodėl gi nepaprašius Alvinos, kad išleistų, juk bendraklasės. Ir dabar, šukuodamasi prie veidrodžio, Rytė tikėjo, kad viskas bus gerai, jos laukia tiek naujo ir nepatirto, ji dar bus laiminga. Ji nežinojo, kad laimę reikia gaudyti kaip jonvabalius, blykčiojančius tamsoje, kurie vis taikosi pasprukti, praslysta tarp pirštų, ir kad jos širdis ne kartą duš į smulkiausias šukes, kurias ne visada bus galima surinkti ir suklijuoti.

Vakarop, apėjusi namus, šen bei ten patvarkiusi, Rytė mėgino žiūrėti televizorių, bandė skaityti, tačiau į galvą lindo spiečiai minčių, niekaip negalėjo susikaupti; rūpėjo, kaip ten motina laikosi, pasijuto pasiilgusi miestelyje likusių draugių ir net padykusių kaimynės, Kairienės marčios Angelės, dvynukų, kuriuos, galima sakyti, ir augino ji pati.

Vijo šalin tokias mintis, slopino ilgesį, tik širdis neklausė, jaunystė reikalavo savo – norėjosi jausti greta kitą žmogų, kažką mylėti, net ir gimtajame miestelyje likęs Vytas dabar iš tolo atrodė geresnis. „Ko girtas nepridaro, – seniokiškai atsiduso Rytė. – Visi miestelyje apspangę vaikščioja, nežinodami nei kur eina, nei ką daro. Ai, užteks man dūsauti, turiu suimti save į rankas.“

Skardus durų skambutis užsisvajojusią Rytę taip išgąsdino, kad ji vos nuo kėdės nenukrito. Net nepažiūrėjusi, kas skambina, skubiai atplėšė duris ir nustebo pamačiusi Zuzanos Valių.

– Jūs neišvažiavote? Teta Zuzana jau ryte išdūmė, sakė jus tiesiai iš darbo pasiims, – ir nuraudusi susigriebė. Juk Varnaitienė buvo griežtai prisakiusi nevadinti ją teta, tačiau vadinti Varnaitienę ponia Zuzana buvo labai jau nejauku, juk tiek metų ją vadino teta, kaip įprasta miestelyje. Kažką neaiškiai burbtelėjęs Valius šonu prasmuko pro ją į vidų, paskleisdamas stiprų saldžių moteriškų kvepalų debesį. Jau lipdamas laiptais į antrą aukštą, tarsi tik ką būtų atsiminęs, atsisuko:

– Aš užšoksiu į vonią, o tu išvirk man kavos. Kur Alvina?

– Nežinau. Išvažiavo su draugais, – patraukė pečiais Rytė ir pati sau pagalvojo: „Įdomi šeimynėlė, vienas kito nepagauna.“

Valius iš vonios išlindo apsijuosęs tik rankšluosčiu, jau daug gyvesnis, šoko godžiai prie sumuštinių lėkštės, išsitraukęs iš šaldytuvo prisipylė aukštą stiklinaitę konjako, garsiai šliurpė dar karštą kavą ir vis žvilgčiojo į spintelę valančią Rytę.

– Kaip tau čia, ar jau apsipratai? Vis sėdi ir sėdi namuose, niekur neini, taigi pasiust gali iš nuobodumo, – kramtydamas šnekėjo Valius.

– Man nenuobodu, – trumpai atšovė Rytė. – Ar dar ko nors norėsit?

– Sėsk, ko straksi lyg įgnybta į užpakalį, pašnekėt reikia, – nurijo kąsnį, užsigerdamas kava. Ir patylėjęs tęsė. – Toks reikalas, mergužėle, šituose namuose reikia mažiau matyti ir mažiau girdėti. Supratai?

– Nelabai, – Rytė iš tikrųjų nesuprasdama žiūrėjo į jį.

– Aiškinu. Pirmiausia, aš šiandien namuose nebuvau, tu manęs nematei. Aš komandiruotėje ir tiesiai iš jos lėksiu prie jūros. Antra, jei būsi mano pusėje, tau bus geriau, aš skolingas nelieku. Man atrodo, esi protinga merga ir mudu sutarsim, – jis kreivai vyptelėjo. – Ar ne taip?

– Man tas pats, – Rytė gūžtelėjo pečiais.

– Na, na, žiūrėk, – atsistojęs Valius pasuko prie laiptų.– Patariu su manim nesipykti. Suorganizuok man dar kavos.

Valius vėl nusileido žemyn, įšokęs į naujus treningus, rankoje nešdamasis nemažą krepšį. Prisėdęs prie stalo jau neskubėdamas gurkšnojo kavą, sekiodamas akimis Rytę, kuri nežinojo, ar dar bus reikalinga, ir sukinėjosi tai šen, tai ten, šluostinėdama nesamus trupinius.

– Žiūriu tu visai nieko merga, tinkama vartojimui, – nusišaipė Valius. – Ar turi kokį kadrą?

– Nėra tam laiko, – bandė juokais nuleisti pokalbį Rytė. – Ir mokytis toliau dar galvoju, negi visą gyvenimą tarnaite būsiu.

– Kam tų mokslų, gražioms mergoms jų nereikia. Susirask bagotą diedą, būsi ponia. Jei nori, galiu pripiršti. Matei mano draugelį Zigmą, pinigų kaip šieno, keli namai, važinėtum sau po užsienius ir vargo nematytum. Zuzana dar prieš mane buvo pasišovusi jį suvystyti, tik nieko neišėjo. Per sena, jam jaunesnių reikia. Padulkino, padulkino ir man perleido, sakė, lovoje dar pusė velnio. Gerai jam gyvent su jo pinigais, o aš dėl jų turiu seną bobą tratint. Ai, bet kur mūsų neprapuola…

Valius baigė gerti kavą, pakilo nuo stalo ir žaismingai sukikeno:

– Gal aš tikčiau pradžiai, pamokyčiau, kaip vyrą pamalonint? O gal jau moki, namuose prie savo motušės turėjai gerus mokslus išeiti.

Rytė, nusisukusi į kriauklę, vis plovė ir plovė tą patį puodelį vos sulaikydama ašaras. „Kiek ilgai mamos gyvenimas persekios mane?“ – mąstė sukandusi dantis.

– Ačiū, nereikia man nei jūsų, nei to senio Zigmo. Kaip nors pati susitvarkysiu.

– Na, na… Nespjauk į vandenį, mergele, kad nereiktų išgerti. Kaip sakoma, senas jautis dar niekad vagos nepagadino, – Valiaus balsas nuskambėjo šiek tiek grėsmingai. Jis stojo nuo stalo, praeidamas gnybtelėjo Rytei į šlaunį nemaloniai sukikendamas:

– Viskas, aš dingstu, panele. Tai, kaip sutarėm, tu manęs nematei. Parvešiu lauktuvių…

Lauko durims trinktelėjus Rytė priėjo prie lango. Prieš akis praskriejo Zigmo, storo, amžinai prakaituojančio, nukarusiais kaip jūrų vėplio ūsais vaizdas. Atėjęs elgdavosi ne kaip svečias, o greičiau kaip giminaitis ar net namiškis. Keista buvo tik tai, kad kiekvieną jo norą, ištartą plonu moterišku balsu, tiek Zuzana, tiek Valius šokdavo paknopstomis vykdyti nervingai skubėdami, vis neramiai susižvalgydami.

4.

Vakarojo Rytė ilgai, vis bijojo užmigti, laukė grįžtančios Alvinos, žiūrėjo televizorių, skaitinėjo žurnalus, ieškojo kokios nors knygos, tačiau, išskyrus keletą su išplėšytais lapais, besimėtančių vienoje virtuvės spintelėje, namuose jokios knygos neaptiko. O ir nenorėjo kuistis, ieškoti, gal ir buvo Alvinos kambaryje, bet nenorėjo be reikalo landžioti ir ką nors čiupinėti. Net ir tvarkydama kambarius buvo be galo atsargi, kai reikėdavo nuvalyti dulkes nuo trapių vazų, kurių buvo visur pridėstyta, ar nuo gausybės krištolinių ir porcelianinių indų servante. Zuzana aiškiai pasakė:

– Neduok, Dieve, sudaužysi ką nors, viso gyvenimo neužteks išsimokėti.

Kai kurie indai taip ir stovėjo dulkėdami, nenaudojami, tarsi parduotuvės vitrinoje, bet užtat atėjusios draugės pavydžiai ganė akis, žiūrėdamos į šiuos metų metus rinktus stiklinius stebuklus.

Pagaliau Rytė atsigulė. Nors niekas į jos kambarį nesibraudavo, bet įprotis užsirakinti buvo dar labai stiprus, ir ji net du kartus pasuko duryse raktą. Nenusirengusi susiraitė ant savo siauros lovelės jai skirtame mažučiame kambarėlyje, kur buvo tik lova, spinta ir nedidelis stalelis su kėde, bet ji nesiskundė, nes ir tai buvo daug daugiau, nei buvo turėjusi namuose.

Ji lėtai niro iš sapno. Kažkas kažkur dideliais kūjais daužė skardą, barškėjo per akmenis vežimo ratai, lyg ir ošė jūra, ir Rytė, pramerkusi akis, iš karto net nesuprato, kur esanti, kol atsitokėjusi išgirdo Alvinos balsą:

– Pabusk pagaliau, – Alvina daužė kumščiais į duris. – Gal negyva? Atidaryk…

Rytė skubiai šoko iš lovos, apsimiegojusi ir ne visai suprasdama, kas atsitiko, šoko prie durų. Už durų stovėjo pikta gerokai apgirtusi Alvina, o į kambarį veržėsi tranki muzika, kurios ritmas tikrai priminė dunksinčius kūjo garsus.

– Miegi kaip kokia princesė, mes jau seniai grįžę, o tu vis dar nieko negirdi, nors muzika ir numirusį galėtų prikelti, – purkštavo Alvina. – Ateik, nieko nerandu šituose namuose, močia taip sugeba viską padėti, kad, nors užsimušk, nerasi. Aro sesuo suknelę vynu apsiliejo, reikia pavalyti, o valiklio nerandu. Ir bijau kišt nagus, suknelė brangi, ne vieną tūkstantį kainuojanti, dar sugadinsiu. – Ji meilikaudama paglostė Rytės petį. – Tu pas mus viską moki, patvarkyk, gerai? Ateik paskui padalyvaut su mumis.

Vonioje nuoga, tik mezginiuotomis kelnaitėmis prisidengusi trypčiojo aukšta graži juodaplaukė, tamsiomis kaip nakties sutemos akimis.

– Tai tu toji viską mokanti namų dvasia? – draugiškai nusišypsojo mergina, žybtelėjusi perliniais dantimis. – Rytė, ar ne? Aš – Diana, taip sakant, tėvų duoklė Velso princesei, mama ją dievino. Būk gera, gal pavyks ką nors su ta suknele padaryti. Alvina visą taurę vyno ant manęs supylė, – ji atsainiai numetė balto šilko suknelę su ryškiai raudona tarsi kraujas dėme pačiame priekyje.

Diana nesivaržydama apžiūrinėjo Rytę, sukinėjosi prieš veidrodį, nesidrovėdama savo nuogumo, šukavosi savo juodus ilgus plaukus.

– O tu graži, mergele, tik plaukus šukuojiesi kaip kokia boba. Jie pas tave, pavydėt gali, šitokia spalva. Nueik į grožio saloną, patvarkys tave taip, kad tikra mama nepažins. Galiu rekomenduoti. Duok man kokį nors drabužėlį prisidengti, na, chalatą kokį nors ar ką.

Vos ne tris eiles susivyniojusi į Varnaitienės chalatą Diana grakščiai išplaukė iš vonios.

„Nieko sau patarimas, į grožio saloną… Kažin už kokius turtus, – mąstė Rytė, valydama suknelės dėmę. –Kur ji čia tą mano grožį mato, va, jiedu su Aru tai tikrai gražūs.“

Ji pažvelgė į veidrodį, ištraukė iš plaukų gumelę, prilaikiusią į uodegą subrauktus plaukus, papurtė galvą ir ant pečių pasklido auksinis lietus. Rausvo vario spalvos garbanos buvo neklusnios, todėl dažniausiai Rytė plaukus kietai surišdavo, nes jie jai trukdė dirbti, be to, ir trūko laiko šukuosenoms konstruoti. Dabar pati nustebusi žvelgė į save: elektros šviesoje plaukai švietė tarsi aureolė, krito švelniomis bangomis, suteikdami veideliui vaikiškos nuostabos išraišką. Ji pabandė sukelti plaukus į sunkų kuodą, atidengdama grakštų kaklą, sukiojosi į visas puses, staiga aptikusi malonumą žvelgti į save veidrodyje, tarsi tai būtų ne ji, o visai svetima, nepažįstama mergina. Anksčiau ji nemėgo stypsoti prie veidrodžio, kartais net nežiūrėdama suverždavo plaukus kokiu nors kaspinėliu ar gumyte, net buvo sumaniusi perdažyti plaukus kita spalva, nes nuo mokyklos prilipusi pravardė Rudė gerokai skaudino. Ir tik dabar, pamačiusi, kaip žaižaruoja ir švyti jos garbanos, Rytė pirmą kartą liko patenkinta savo plaukais.

„Kas čia jai negerai, – pagalvojo Rytė. – Normali šukuosena, o dirbti patogiau susirišus plaukus.“

Į vonią nepasibeldusi triukšmingai įvirto dramblota blondinė.

– Oi, atsiprašau, jau tiek pavargau nuo triukšmo, kad, galvoju, nors trumpam pasislėpsiu. Ir noselę papudruoti, pasidažyti reikia. Netrukdysiu tau? Aš neilgam.

Rytė net pamiršo užsičiaupti, niekaip nesuprasdama, ką mergina ruošiasi padažyti, nes jos veidas ir taip švietė vos ne visomis vaivorykštės spalvomis. Mergina buvo gana simpatiška, tačiau mėlyni šešėliai, nujuodinti antakiai, ryškūs skaistalai ir kraujo raudonumo lūpos ją darė panašią į gyvenimo nuvargintą klouną. Rytė atsargiai šyptelėjo užleisdama jai vietą prie veidrodžio.

– Jėzau, kaip užkniso visi, prisiplempė ir patys nežino, ką daro, – plepėjo viešnia, tepdama ant veido dar vieną sluoksnį toninio kremo. – Aš žinau, tu – Rytė. Gyvenu toje pačioje laiptinėje, kur tavo teta Ancė gyvena, tai ji man ir papasakojo apie tave. Labai tave giria. Ir Aras tave gyrė, sakė, graži kaip paveiksliukas, net Alvina pasiuto. Ji įsikabinusi nagais ir dantim į jį ir vis bijo, kad Aras nepaliktų.

– Tai kad jis manęs beveik nepažįsta, gal porą kartų susidūrėme čia, namuose, kai pas Alviną atėjo, – Rytė pajuto, kaip raudonis užlieja skruostus.

Jai be galo patiko Aras. Traukė ne tik jo išvaizda, bet ir pagarbus mandagumas, susimąstęs žvilgsnis, ir ji niekaip nesuprato, kaip jam gali patikti maža smulkutė pikčiurna Alvina, panaši į judrią gyvačiukę. Ne, ne, ji buvo graži, tačiau tai buvo plėšrūniškas grožis, ir ši miniatiūrinė būtybė kartais sukeldavo net šiurpulį, atrodydavo, kad pro lūpas tuoj kyštelės dvišakas liežuvėlis ir pasigirs šnypštimas. Rytė prisiminė, kad dar mokykloje Alvina supykusi nesidrovėdama paleisdavo į darbą ir gerklę, ir nagus.

– Nebūk naivi, – dažydama blakstienas nusijuokė blondinė. – Vyrai iš karto įvertina gerą prekę. Tik būk atsargi, nes Alvina tau galvą nuimtų vien už jo žvilgsnį į tavo pusę. Tu net nežinai, ką ji sugeba… Beje, mano vardas Gražina.

Ji smalsiai žvilgtelėjo į Rytės valomą suknelę:

– O, elitinę gelbsti… Kai Alvina ją vynu apipylė, užteko Dianai tik antakį kilstelėti, ir Alvina iš karto prablaivėjo.

– Kaip tai elitinę? – nesupratusi sutriko Rytė.

Gražina atsisuko į ją, nužvelgė nuo kojų ligi galvos, paskui pritildžiusi balsą palinko prie Rytės:

– Naivumėli tu, naivumėli, ją visas miestas pažįsta. Prostitutė ji, tik ne iš tų, žinoma, kur gatvėje stoviniuoja. Ji brangiai kainuojanti, su bet kuo neprasideda, užtai ir vadina ją elitine. Anuo galu sugebėjo užsidirbti ir grožio saloną, ir kažkokią modelių firmą. Sako, kad jos modeliukai ruošiami ne tik rūbams demonstruoti, bet niekas neįrodė. Aišku, tie patarnavimai tik labai aukštiems ponams, labai slaptai ir už kosmines kainas. Diana pati ieško panelių, ne kiekviena jai tinka, turi turėti ir snukelį gražų, ir figūrą. Tau dar nesiūlė?

Rytei pasirodė, kad Gražinos balse šmėkštelėjo pavydas.

Ji klausėsi apstulbusi. „Šitokia gražuolė. Aro sesuo,“ – šmėkščiojo padrikos mintys.

– O kaip Aras?

– Ką Aras? Kas jam… Jam reikia pinigų. Manai, kad Alvina jam rūpėtų, jei ne Varnaitienės pinigai. Ne toks jis nekaltas, kaip atrodo. Žiūriu, labai jau tau jis krito į akį. Atsargiai, mergaite, saugokis jų abiejų. Tiesa, dabar Diana turi pastovų globėją, kažkokį bankininką, bet jai tas netrukdo trintis ir su kitais. Nenustebčiau, jei Diana ir tau pasiūlytų darbą. Jos visi gerokai prisibijo ir policija nesikiša. Bandė čia vienas žurnaliūga jos agentūra pasidomėti, tai buvo taip primuštas, kad dabar sėdi invalido vežimėlyje. Ką aš čia vis apie ją, – staiga Gražina prikando lūpą, pajutusi, kad per daug prišnekėjo. – Tu, šitą, niekam nesakyk, ką aš čia tau pasakojau. Tik pasisaugok.

– O Martynas, kas jis? – smalsavo Rytė.

– Apie jį visi labai mažai žino. Aro draugas, ir tiek. Nuo jo žvilgsnio kažkaip šiurpas krečia. Kalbama, kad… – Gražina staiga užsikirto. – Tiek to, ir taip jau per daug prikalbėjau. Tiesa, Ancė prašė pasakyti, kad paskambintum ar ateitum, jos Šarūnas parvažiavo, dar ir draugą parsivežė. Jėzau, kai pagalvoju, kad šitoks bernas sugadintas, niekais eina, nagus graužt norisi. Seilė varva žiūrint, – sukikeno Gražina.– Bėgu. Kai būsi pas Ancę, užbėk, aš aukštu žemiau gyvenu su tokia moteryte. Klimaksinė, ale visai faina.

Rytė iš džiaugsmo net rankom suplojo. Teta Ancė turėjo šešias dukteris ir tą vienintelį sūnų Šarūną, kuris, didžiausiam tetos sielvartui, pasirinko kunigystę.

– Ir iš kur mano šeimoj toks bepautis atsirado? Nei jam mergos, nei šnapso, nieko nereikia, – ilgai plėšėsi Ancė, kai Šarūnas įstojo į kunigų seminariją, bet vėliau aprimo ir net didžiavosi, kad sūnus kunigas. Pati Ancė į bažnyčią nevaikščiojo.

– Aš su Dievu galiu ir namuose pasišnekėti, – atremdavo ji visus argumentus. – O ką jis man davė? Krūvą vaikų ir vargą ant pečių. Viską pati užsidirbu, o to, ko reikia, jis man vis tiek neduos.

O reikėjo, kaip ji sakė, tiek nedaug – šiek tiek pinigų, geros kompanijos prie stalo ir retkarčiais vyro su geru instrumentu.

Dorovingumu Ancė negarsėjo, tiktai ne taip, kaip Regina, jos sesuo, sugebėjo, pasak jos pačios, „gyvenimą už kiaušų pačiupti“. Anksti ištekėjo, bet vyras po pusmečio pasikorė. Kaime juokėsi, kad neatlaikė Ancės apetito lovoje. Vaikų mirdamas nepaliko. Ji netausojo savęs, dosniai dalijo meilę į visas puses, taip ir gimė viena po kitos dukros, tik priešpaskutiniu įsispraudė į „seseryną“ Šarūnas. Mėgo Ancė stikliuką, bet, skirtingai nei sesuo Regina, žinojo saiką. Ir dirbti netingėjo, sukosi kaip vijurkas, vis dainuodama, o balsą turėjo tikrai gražų. Stambi, plačių strėnų, griebdavosi bet kokio darbo su tokiu pačiu azartu, kaip ir mylėjosi ar už stalo sėdo. Dukros irgi buvo tokios pačios – gražios, stambios ir pašėlusios, visos buvo tekėjusios ir skyrusios, kai kurios jau ir ne po vieną kartą. Rytė mylėjo ir tetą Ancę, ir pusseseres, jos sugebėdavo savo linksmumu užkrėsti kiekvieną, pačios tryško gyvenimo džiaugsmu ir negailėjo jo kitiems, atrodė, kad visi rūpesčiai ir bėdos pro jas šonu praplaukia.

– Mano storašiknės gražuolės, visos į mane, – džiaugėsi dukromis Ancė.

Tik Šarūnas, metais vyresnis už Rytę, skyrėsi iš jų visų. Lieknas, aukštas, nuo vaikystės puolamas visų ligų, augo mylimas ir lepinamas seserų, nors ir lepinti nelabai buvo iš ko. Mokykloje mokėsi labai gerai, mokytojai jam pranašavo didelę ateitį. Atrodo, buvo toks kaip visi vaikai – ir padykęs, ir išlepintas. Kas pastūmėjo jį į kunigystę, nesuprato niekas, o jis tylėjo, pasikeitęs neatpažįstamai, tarsi kitas žmogus būtų. Rytė jį labai mylėjo, tarsi vyresnį brolį. Šarūnas, dar besimokydamas seminarijoje, kartais atostogų metu važiuodavo į kaimą, ir abu, susėdę pievoje, skubėdavo išsipasakoti. Tiesa, daugiau kalbėdavo Rytė, bet Šarūnas kaip niekas kitas mokėjo klausytis bei atjausti ir suprasti. Į Rytės namus jis neužsukdavo, nes Reginos kompanijos šaipėsi iš jo, siūlydavo gerti, o kartą girtutėlė Regina jam drėbė:

– Tu, šventakupri, atsiradai, kai šliundra mano sesutė palindo po mano nuosavu vyru. Aš jai to, kol gyva, nedovanosiu. Juozas buvo mano, ir ne jis kaltas, o tik Ancė. Va, Ryte, matai, kokį šventą brolį turi. Matyti nenoriu nei Ancės, nei jos išperų. Daug metų kenčiau, tylėjau, buvau Juozui pažadėjusi nekalbėti apie tai. O dabar širdis krauju apteko, – sriūbavo girtomis ašaromis Regina.

Išraudęs Šarūnas nėrė pro duris laukan ir nuo to karto daugiau niekada neužeidavo pas savo tetą, o apie tėvą nekalbėjo net su Ryte, neklausinėjo apie tai ir motinos, tik dar labiau savyje užsidarė. Baigęs seminariją metams buvo išvažiavęs į Romą, dabar, matyt, grįžo. Rytė tada tarsi pro ausis praleido tą motinos akibrokštą, maža ką girta sapalioja, bet kartais sukirbėdavo kažkoks kirminėlis, gal tai ir tiesa, gal tikrai Šarūnas jos brolis. Juk Ancė tokia pašėlusi, ką žinia, gal ir galėjo… „Gal ilgam parvažiavo. Rytoj būtinai paskambinsiu, o gal ir nueit galėsiu. Reikės Alvinos paprašyti, kad išleistų“, –džiaugėsi Rytė, nes jai labai trūko jų pokalbių, jo patarimų ir tos dvasinės pusiausvyros, kurią suteikdavo bendravimas su Šarūnu. Į bažnyčią Rytė nevaikščiojo, ji net negalėjo pasakyti, tikinti ji ar ne, nes nebuvo kam prie Dievo ją pratinti. Nepiršo tikėjimo ir Šarūnas, tik kantriai aiškindavo, jei pati Rytė ko nors klausdavo. Kartą per vieną trumpą Reginos proto prašviesėjimą bandė klustelėti apie savo tėvą ir Ancę, tačiau motina karktelėjo:

– Ne tavo, piemene, reikalas ir nesikišk. Kas buvo, tas pražuvo…

Užsigalvojusi Rytė krūptelėjo, kai į duris kažkas pabeldė. Galvą įkišo Aras, nustebęs kilstelėjo antakius:

– Ką gi tu čia veiki, gražuole? Žiūriu – šviesa… Galvojau, Alvina įlindusi, nerandu, kur užsikasė. Neleidžiam tau miegoti? Reikėjo prisidėti prie mūsų, ten linksma.

– Dianos suknelę išvaliau, – Rytė sumišo. – Pažiūrėk, gal Alvina motinos miegamajame atsigulė, ji kartais ten įsitaiso, kai Zuzanos nėra.

Aras iš tarpdurio ištiesė ranką, pačiupinėjo jos plaukų sruogą, nustebęs pakraipė galvą:

– Dievaži, tikri, o ne perukas, net nežinojau, kad jie tokie puikūs. Ne plaukai, o liepsna. Fantastiškai atrodai, kodėl negali nešioti palaidus. Net pati nežinai, kokia klasiška pana esi, – ir, draugiškai mirktelėjęs, uždarė duris.

Rytė, nuleidusi rankas atsirėmė į sieną, daužėsi širdis ir virpėjo kojos. Jai labai patiko Aras, kiekvienas jo žvilgsnis, kiekvienas žodis kėlė nenusakomą saldų virpesį, lūkestį kažko nežinomo, nepatirto. Tačiau šį kartą ji šiek tiek ir pyktelėjo. Supyko ant Aro, ant Dianos dėl jų pastabų apie jos išvaizdą, o labiausiai ant savęs, kad užkalbinta svetimo žmogaus tuoj pat rausta ir nežino, ką atsakyti. „Ir ko jie visi prie mano plaukų prikibo? Kaip noriu, taip šukuojuosi. Pabandytų Diana su savo baltomis rankelėmis ir ilgais plaukais grindis plauti, nereikėtų nei skuduro, nei šepečio, plaukais išvalytų“, – net šyptelėjo įsivaizdavusi Dianą grindis plaunančią. Išvaliusi suknelę tvarkingai pakabino ją vonioje ir nuslinko į savo kambarį, galvodama, kad tik kas nors neatsektų iš paskos, kad nereikėtų eiti ten, pas juos, į tą alkoholio ir dūmų fiestą.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 1(5), 2013 m. sausio 5-11 d.