Žolinė, 2024 metų rugpjūčio 15 diena, kad ir kaip makabriškai tai nuskambėtų, tapo Sasnavos mokyklos, veikusios beveik 140 metų ir buvusios šio miestelio, taip pat jo apylinkių gyventojų švietimo židiniu, „laidotuvių“ diena.
Kreipdamasi į susirinkusius mokyklos direktorė Asta Navickaitė-Giedraitienė akcentavo, jog asmeniškai nieko nekvietė į renginį, tik per žiniasklaidą bei socialinį tinklą „Facebook“ išplatinto skelbimą. Tačiau žmonių, turinčių sentimentų mokyklai, susirinko minia, ir ne vien miestelio gyventojų, bet buvusių ir esamų mokyklos auklėtinių, mokytojų, svečių atvykusių net iš Vilniaus, Jonavos, kitų Lietuvos kampelių.
Vidurdienį visi dalyvavo šv. Mišiose, aukotose grakščioje Sasnavos bažnyčioje. Po jų sugužėjo į erdvią mokyklos sporto salę, kurios pasieniais bei viduryje tarsi malkų rietuvės sudėtos gulėjo knygos, tūkstančiai knygų. Mokytojos sakė, kad tikriausiai jos bus sunaikintos. Kas galėjo numanyti, jog taip nutiks, kai beveik prieš pusantro šimto metų, spaudos draudimo laikais, lietuviška knyga buvo tarsi brangenybė. Iš jos balanos gadynėje daraktoriai mokė jaunąją kartą raštingumo, nešdami ją kaip kontrabandą savo laisve rizikavo šio krašto knygnešiai J. Luobikis, Stravinskas, V. Vosylius, J. Falkauskas, O. Montvilaitė, o šiandien ji, deja, jau tapo beverte makulatūra… Laikai keičiasi.
Renginys direktorei Astai Navickaitei-Giedraitienei pasiūlius prasidėjo Tautiškos giesmės giedojimu. Ją sugiedojus vakaro vedėja Stefanija Navickienė pasveikino visus atvykusius į liūdną atsisveikinimo su mokykla vakarą, pranešė, jog rugpjūčio 31 dieną mokykla baigia savo veiklą. Stefanija Navickienė kartu su mokyklos mokytojais bei mokiniais teatralizuoto renginio metu žingsnis po žingsnio keliavo vingiuotu ir duobėtu ilgus metus gyvavusios mokyklos keliu. Mokyklos, išgyvenusios net penkias santvarkas, du pasaulinius karus bei okupacijas, mokyklos, kurioje dirbo daug talentingų pedagogų, išugdžiusių nemenką skaičių taip pat talentingų mokinių, nudirbusių Lietuvai daug gerų darbų, ir štai dabar laisvoje Lietuvoje uždaromos. Visų mokytojų ir mokinių, iškeliavusių į ten, iš kur jau nebegrįžtama, atminimą renginio dalyviai pagerbė tylos minute.
Susirinkusiems į atsisveikinimo renginį laišką parašė šios mokyklos moksleivė Saulė Strielkutė, deja, dėl ją ištikusios COVID–19 ligos negalėjusi pati jį perskaityti, tad pacituosiu daug sakančią ištrauką iš jo: „Sveiki, visi dar kartą, iš visos širdies ačiū, kad atėjote. Jei kas nepažįstate manęs, tai mano vardas Saulė, malonu susipažinti ir man yra garbė turėti galimybę pašnekėti, nes jaustis šitaip ir nieko nepasakyti, tai blogiausias jausmas iš visų…
Šiandien aš privalau išlieti savo širdį pasakydama viską, ką patyriau, jaučiau mokydamasi šioje mokykloje. Nepykit, jei aš žiūrėsiu į lapą, nes, kai susijaudinu, pamirštu ką noriu pasakyti, todėl esu atsispausdinusi kalbą, nepykit jei mano balsas trūkinės, bet man atrodo, kad šiandien visi išgyvenam tokias pačias emocijas.
Tai jau antras toks įvykis mano gyvenime, kai vykdomas toks scenarijus, skirtumas tik tame, jog tada, kai pirmą kartą mokykla, kurioje aš mokiausi, buvo uždaryta, aš dar buvau maža, nors supratau, jog mokykla uždaroma, buvo labai gaila, tačiau nebuvau taip labai prisirišus prie tos mokyklos. Šiandien viskas kitaip, žodžiais sunku papasakoti, kokios audros dabar siaučia manyje, koks skausmas man plėšo krūtinę, nes nebeliks vietos, kuri man buvo antri namai. Namai, kuriuose visada buvau laukiama, namai, kurie išmokė mane daugybės dalykų, namai, kurie priėmė mane tokią, kokia esu, tokią rimtą ir gal keistą moksliukę, namai, kurie buvo užuovėja pasislėpti nuo mane daužančių gyvenimo bangų. Kur man dabar reikės bėgti, kai namų jau nebėra? Kai atėjo ta lemtingoji diena, aš buvau toli nuo namų, be tėvų ir nieko apie tai neklausinėjau, nes baiminausi išgirsti skaudinantį atsakymą. Tik vėlų vakarą sužinojau, kad jau priimtas toks sprendimas. Tą akimirką visas mano pasaulis, kuris dar buvo likęs mano rankose sudužo. Man labai gerai įsiminė viena direktorės pasakyta frazė: ,,Mokykla nėra mano, ji yra mūsų visų“, bet vieno nesuprantu, kodėl direktorė tarsi karys paliktas vienui vienas mūšio lauke turėjo kovoti dėl mūsų mokyklos likimo? Tai veidmainiška ir išdavikiška…
Norėčiau padėkoti mūsų mokyklos direktorei Astai Navickaitei-Giedraitienei, kad ji nepabūgo ir iki galo kovojo kaip mokėjo ir galėjo prieš tas „hienas“, nulėmusias šios mokslo šventovės likimą. Ačiū jai“.
Direktorė Asta Navickaitė-Giedraitienė vakaro dalyviams pristatė didelės apimties, 480 puslapių, jos, taip pat kalbos redaktorės Stefanijos Navickienės bei redaktorės Laimos Grigaitytės pastangomis išleistą gražiai iliustruotą knygą „Sasnavos mokykla. Per šimtą metų besitęsęs šviesos kelias“. Tai išties puikus bei prasmingas rašytinis paminklas šiai dabar jau istorija tapusiai mokslo šventovei.
Stebėtina, jog tarp renginio svečių nesimatė nei Sasnavos seniūnijos seniūnės, kurios „rezidencija“ yra prieš pat uždaromą mokyklą, nebuvo ir Marijampolės savivaldybės vadovų. Gaila. O juk galima buvo žiūrint žmonėms į akis paaiškinti įtaigiai ir sąžiningai situaciją bei priežastis, atvedusias prie tokios padėties. Salėje buvusieji potencialūs rinkėjai, taip pat kiti piliečiai laukė tokių pasisakymų, tikriausiai turėjo ir konkrečių klausimų. Prasta komunikacija sudaro sąlygas plisti įvairiems gandams ir sąmokslo teorijoms. Žmonės klausė, kodėl taip įvyko. Kodėl pasirinkta Sasnavos, o ne kita mokykla, turinti tokių pat problemų?
Nebuvo atvykę į neeilinį renginį ir savivaldybei pavaldžios žiniasklaidos darbuotojai…
Valdžioje esančių socialdemokratų ignoruojančiu elgesiu netruko pasinaudoti kitų partijų atstovai. Seimo narys Kęstutis Mažeika, Marijampolės savivaldybės tarybos nariai Edmundas Razvickas ir Kęstutis Spūdys, Valdas Pileckas aiškino salėje buvusiems, jog jie kovojo už mokyklos išsaugojimą, tačiau buldozerio principu sprendimus priimančiai tarybos daugumai pasipriešinti niekaip negalėjo…
Beje, prieš mokyklos langus iškabintą agitacinį kandidato į seimą Tado Prajaros plakatą dalis mokytojų, kitų renginio dalyvių priėmė kaip patyčias. Paprašė nufotografuoti bei paviešinti šią socialdemokratų „agitkę“.
Pabendravus su gyventojais tapo aišku, jog Marijampolės savivaldybės valdžiai turint Komunikacijos skyrių, kurio specialistams mokami ne tokie ir menki atlyginimai iš mokesčių mokėtojų pinigų, Sasnavos mokyklos likvidavimo peripetijos nebuvo skaidriai ir suprantamai žmonėms iškomunikuotos, kad ir taip jų pamėgtame „facebooke“. Pasakyta atvirai, kas ir kodėl vyksta. Kas ir kodėl įsikurs pastate po to, kai mokykla bus uždaryta. Tuomet tikriausiai nebūtų kilę negražių kalbų, atsiradę skundų, intrigų bei įtarinėjimų, jog valdžia daro kažkokį bizniuką apeidama įstatymus. Gyvename ne diktatūroje, bet demokratijoje, tad su piliečiais kalbėtis būtina…
Kad ne tik besimokiusiems, taip pat dirbusiems šioje mokykloje, bet ir visuomenei vis tik rūpi, kas vyksta Sasnavoje, akivaizdžiai įrodo tai, jog paskelbus socialiniame tinkle Meta („facebook“) postą su nuotraukomis iš atsisveikinimo su mokykla vakaro, jis per dvi paras buvo peržiūrėtas daugiau nei 10300 kartų, 35 karus bendrintas, taip pat daugybę kartų komentuotas.
Prieš kelis dešimtmečius šalies visuomenei valdžia sekė pasakėlę, jog nori sukurti „tautinę mokyklą“, todėl reikia daryti tam tikras reformas, optimizavimą švietimo sistemoje ir mokymo įstaigose. Buvo išleidinėjami į pensiją ilgametę darbo patirtį turį pedagogai, „optimizuotas“ šalies aukštųjų mokyklų ruošusių mokytojus tinklas. Bet praėjo nemažai laiko ir realiai tos „tautinės mokyklos“ taip niekas ir nepamatė. Kiek pinigų tai kainavo, nežinia. Nutilo ir kalbos apie ją. Dabar imtasi kurti „tūkstantmečio mokyklą“, bet susidurta su kita problema – mokykloms jau trūksta ne tik tam tikrų dalykų mokytojų, bet ir mokinių. Panašu, jog bus einama link privataus mokymo tinklo Lietuvoje steigimo.
Periodiškai medijose publikuojami duomenys rodo, kad gimstamumas šalyje perpus mažesnis už mirtingumą. Ir tai ne vien dėl žmonių emigracijos iš Lietuvos. Pas emigrantus, taip pat gimsta labai mažai vaikučių. Tokios tendencijos stebimos ne vien Lietuvoje, bet ir visoje senstančioje Europoje bei JAV ir Kanadoje. Turtingose valstybėse šį rodiklį „koreguoja“ nelegali imigracija į jas, tačiau tai sukelia dar didesnes problemas. Civilizuotuose kraštuose gimstamumas atvirkščiai proporcingas pragyvenimo lygio kilimui. Kuo geriau ir laisviau gyvenama, tuo mažiau vaikučių šeimose turima. Kai kas gali teigti, jog SSRS laikais taip nebuvo. Taip nebuvo, nes buvome uždaryti ir gyvenome tarsi kareivinėse. Abejoju, ar kas iš jaunuomenės norėtų tokio gyvenimo.
O šiais laikais net kaimyninėje Baltarusijoje, A. Lukašenkos režimo dėka vis dar gyvenančioje pagal sovietinius principus, 1991 metais gyveno 10 milijonų 189 tūkst., gyventojų, tuo tarpu 2024 sausio 1 dienos duomenimis jų liko 9 milijonai 155 tūkst.978. Kur pradingo milijonas su trupučiu piliečių, nejaugi tiek pabėgo iš pusiau uždaros šalies, kurios gyventojai negali legaliai dirbti nei ES, nei JAV ar Kanadoje? Analogiška padėtis Rusijos Federacijoje, ten gyventojų, lyginant su 1991 metais, sumažėjo keliais milijonais ir toliau mažėja, o apie kariaujančią Ukrainą nėra ką ir kalbėti. Gyventojų prieaugis tradiciškai stebimas tik musulmoniškose Vidurinės Azijos šalyse, nežiūrint to, kad pragyvenimo lygis ten nekoks…
Priežastis tokio vyksmo galimai kitur. Prie komforto pripratusi šių dienų jaunuomenė nelinkusi apsikrauti vaikais, ji trokšta kuo ilgiau gražiai pagyventi sau. Net neatliekant nuodugnių sociologinių tyrimų plika akimi matosi, kad jaunimas gyvena žymiai geriau nei gyveno tėvai bei seneliai. Nesinori šito rašyti, bet panašu, jog visuomenė neteisingai supranta laisvę, demokratijos vertybes ir jai suteiktas galimybes, menkas pareigos supratimo, pilietinio sąmoningumo lygis.
Šiuos pastebėjimus rašau ne šiaip sau. Perskaičius šalies valdžios priimtus sprendimus, taip pat jais vadovaujantis vietos valdžios nutarimus, potvarkius tampa aišku, kad esminė priežastis verčianti vietos valdžią uždarinėti mokyklas, kol kas tik kaimiškose vietovėse yra moksleivių trūkumas dėl didelio gyventojų skaičiaus kaimiškose vietovėse mažėjimo.
O ar vietose tai daroma sąžiningai, tobulai ir skaidriai, nepainiojant asmeninių interesų su visuomeniniais, savo dėmesį turėtų sukoncentruoti teisėsaugos institucijos, nes kalbama apie daugiamilijoninio valstybei priklausančio turto likimą, jo racionalų panaudojimą visuomenės gerovės kėlimo interesui.
Na ir rašinio pabaigai pateiksiu kelias atsisveikinimo vakaro su Sanavos pagrindine mokykla dalyvių mintis.
Lietuvių kalbos ir literatūros bei tikybos mokytoja Neringa Šalčiūnienė, dirbusi mokykloje nuo 2015 metų: „Jaučiu labai daug ir visko, mano profesinė biografija prasidėjo būtent Sasnavos mokykloje. Tuo pat metu didžiuojuosi, kad man teko garbė dirbti šioje mokykloje, augti kaip specialistei, nors šiandien man liūdnoka, bet aš džiaugiuosi tuo, ką pasiėmiau iš šios mokyklos. Manau, jeigu vienos durys užsiveria, atsiveria kitos, ir niekas neištrins to, ką mes išsinešime savo širdyse…“
Ikimokyklinio ugdymo mokytoja Edita Gudaitienė, jau dešimtmetį dirbanti mokykloje veikiančiame vaikų darželyje: “Man mokyklos uždarymas sukėlė liūdesį, nes mokykla Sasnavos miestelyje buvo vienas iš kultūros židinių, dabar jo visiems tikrai truks. Nors aš lieku dirbti vaikų darželyje, bet galiu pasakyti, jog dalis tėvų yra labai nepatenkinti, nes neturi sąlygų vaikus vežioti į miesto mokyklas, tad vaikai turės važinėti viešuoju transportu. Mokyklinis autobusiukas vežios ne visus. Pavyzdžiui, į P. Armino progimnaziją patekusieji vaikai vežiojami nebus, taigi tėvams didelis galvos skausmas, kaip padaryti, kad jų atžala į mokyklą ir iš jos vyktų saugiai.“
Marijampolės savivaldybės tarybos narys Valdas Pileckas: „Manau, jog mokyklos uždarymas yra labai negeras sprendimas. Uždaryti tokią bendruomenę turinčią su tokia įspūdinga istorija bei gerai įrengtą, yra klaidinga“.
Po šių žodžių paklausiau tarybos nario, konservatoriaus, ką jo atstovaujami konservatoriai padarė, kad tai neįvyktų? „Mes dar praėjusiais metais, kai trūko vieno moksleivio komplektuojant pirmąją klasę, siūlėme išeitį, bet valdančiųjų nuomonė buvo kita. Savivalda – tai valdžia, tarnaujanti žmonėms, o ne atvirkščiai. Manau, jau netolimoje ateityje pamatysime šio žingsnio pasekmes Sasnavos bendruomenei. Beje, kai Marijampolės savivaldybės taryboje buvo priimamas sprendimas dėl Sasnavos mokyklos uždarymo aš sirgau ir posėdyje nedalyvavau.“
Negalėjau nepaklausti renginyje su mažamete dukra dalyvavusio Seimo nario „demokrato“ Kęstučio Mažeikos nuomonės apie tai, kas įvyko: „Apie padėtį Lietuvos švietimo sistemoje daug pasako tai, kad dabartinė vyriausybė jau trečią kartą keitė švietimo ministrą. Kad buvo uždarytas Vilniaus pedagoginis universitetas, yra klaidinga. Prieš kelias savaites atšauktas vyriausybės sprendimas dėl būtino mokinių skaičiaus vienuoliktose klasėse, bet Marijampolės savivaldybė nesirenka kelio, kuriuo einant būtų galima išsaugoti švietimo ir mokslo židinį Sasnavoje. Švietimas savivaldybės biudžete yra viena iš didžiausių eilučių ir negali būti tokio požiūrio „apsimoka“ ar „neapsimoka“. Švietimas niekuomet neapsimoka, bet svarbu, kad mokytojas būtų kuo arčiau tėvų. Be to, likviduojant mokyklą Sasnavoje iš esmės atimamas jai miestelio statusas. Manau, jog tai skaudus smūgis visai bendruomenei. O tai, kad šiandien mokyklos salė buvo pilnutėlė yra savivaldybės valdžios blogo sprendimo įrodymas. Labiausiai nuvilia tai, jog pas Sasnavos gyventojus šiandien neatvyko nė vienas šio sprendimo priėmėjas. Tai buvo puiki proga, kuria pasinaudojus buvo galima paaiškinti žmonėms, pateikiant argumentus, skaičius, viziją, kodėl taip padaryta, o ne kitaip, kas bus geriau, kokios buvo alternatyvos.
Vietinė valdžia vis kalba, kad stinga lėšų, bet paskaičiuokime kiek vien šią vasarą įvyko įvairių švenčių, o jos kainuoja pinigus ir nemažus. Kiek į orą iššaunama eurų vien fejerverkų pavidalu, kiek pinigų išleidžiama visokioms šou grupėms apmokėti ir taip toliau. Taigi, duonai ir žaidimams pinigėlių yra, o štai mokykloms išlaikyti nėra. Dėl šito labai liūdna, nes tai nesąžininga ir neteisinga.
Mūsų frakcija buvo aktyviausia svarstant šiuos klausimus, bet jos nariams buvo „išlaužytos rankos bei pravažiuota buldozeriu“. Politinis ciklas nestovi vietoje ir mes dėsime pastangas neleidžiant išdraskyti šią mokyklą, o pasikeitus politinei konjunktūrai ją atkurti“.
Autoriaus nuotraukos.
Sasnavos mokykla uždaroma, nes-” neapsimokėjo išlaikyti”… siūlau Marijampolės ” galvoms” dar keletą reorganizacijų: kaip neduodančias jokios materialinės naudos uždaryti: 1) centrinę biblioteką. Jos patalpose įsteigti vištidę…vištos galėtų ganytis greta esančiame Vytauto parke…miestiečiams trigubai atpigtų kiaušiniai(!) o sudegunus knygas miesto katilinėje bent vieną dieną būtų apšildytas savivaldybės pastatas…2) kultūros centrą. Patalpose įsteigti avidę. Avys ganytūsi poezijos parke ir Šešupės pakrantėse…nauda keleriopa- sutaupyta lėšų personalo išlaikymui, ” nušienautos” ir patręštos vejos, o kur dar mėsa ir vilna!!…irt.t. irt.t…..
Liūdna, bet turėkime vilties mūsų jaunimu. Beveik kiekviena karta galvoja, kad ji buvo kažkuo geresnė, nei nauja. Taip jau yra. Nelaidokime dar savęs. Galbūt ims ir pradės tas jaunimas gimdyti vaikus, kai pats pamatys ir suvoks, kad gyvenime savo asmeninių poreikių tenkinimas palaimos ir prasmės nesuteikia.