Jaunimo akimis: Sausio 13-oji – šventė ar tragedijos metinių diena?

Sausio 13-oji – istorinė Lietuvos diena. Laisvės gynėjų diena, 1991-aisiais nusinešusi 14 gyvybių. Šiems žmonėms buvo nuo 17 iki 53 metų (daugiausia – sulaukusiųjų kiek per 20 metų). Istorinės dienos metinės – proga dar kartą prisiminti žuvusiųjų, kurie po mirties apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi, pavardes: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, marijampolietis Rimantas Juknevičius (24 m.), buvęs tuometės miesto 6-osios vidurinės mokyklos auklėtinis, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus. Prisiminti šias pavardes ir… nustebti, kad dauguma Marijampolės krašto jaunuolių, žinodami tuomet žuvusio marijampoliečio pavardę, anksčiau niekada net nebuvo susimąstę, jog R. Juknevičiaus gatvė Marijampolėje pavadinta būtent šio žuvusio vaikino garbei. Galima nustebti ir dėl to, kad jaunuoliai per ekskursijas vežiojami aplankyti įvairių atmintinų Lietuvos vietų į Anykščius, Vilnių, panemunę, Druskininkus, bet dauguma jų net nebuvę prie taip pat atminimo ir pagerbimo vertos vietos Marijampolės senosiose kapinėse, kur palaidotas Rimantas Juknevičius. O gal čia visai nėra nieko blogo ir jokio gėdos ar kaltės šešėlio? Gal svarbu tik tai, kad jaunimas žino, kodėl Sausio 13-oji visuose kalendoriuose yra spalvingai išryškinta?..

Auksė GAIŽAUSKAITĖ (18 m.), Šakių sav. Lukšių Vinco Grybo gimnazijos moksleivė:

– Tikrai galėčiau be interneto pagalbos nesunkiai papasakoti apie Sausio 13-osios įvykius, jų svarbą Lietuvai ir gyventojams, kadangi šios dienos minėjimą gimnazijoje kartu su klasėmis ir seniūnų taryba inicijuojame kasmet. Prieš keletą metų su komanda dalyvavau nacionalinėje 10–12 klasių moksleivių viktorinoje „Laisvės liepsna“, kurią rengė LR Seimas, todėl tuomet apie Sausio 13-osios įvykius teko pasidomėti daugiau. Manau, jog kiekvienas Lietuvos pilietis, patriotas, privalo ne tik įsiminti šią datą, bet ir žinoti, kokia svarbi ji Lietuvai. Tai – Lietuvos vienybės, stiprybės, meilės Tėvynei simbolis. Tai ypač svarbu pabrėžti jaunimui, kuris tų įvykių nematė, negalėjo dalyvauti ginant Lietuvos garbę, laisvę, orumą. Laikui bėgant daugelį dalykų pamirštame dėl rutinos, didelio gyvenimo tempo, viską užgožia darbų gausa, bet šios datos jokiu būti negalime nustoti minėję, nes tai, ką sukūrė mūsų tėvai ir seneliai, mes, naujoji karta, turime saugoti, tausoti ir niekada nepamiršti. Svarbu visuomenėje ugdyti meilę Tėvynei ir patriotiškumą, nes tik taip galėsime kurti Lietuvos ateitį.

Rugilė LEONAVIČIŪTĖ (16 m.), Kalvarijos gimnazijos moksleivė:

– Lietuva kasmet mini Sausio 13-ąją todėl, kad tai yra labai svarbi diena mūsų valstybei. Tai diena, skirta pagerbti kovojusius ir žuvusius vardan Lietuvos. Jeigu neklystu, tąkart žuvo 14 žmonių. O kad viskas vyko 1991-aisiais, seniai tiksliai žinau. Aš esu ne kartą dalyvavusi renginiuose, skirtuose paminėti Sausio 13-ąją, ir puikiai žinau, kodėl Marijampolėje viena iš gatvių pavadinta Rimanto Juknevičiaus vardu. Tik prie šio tąkart žuvusio marijampoliečio kapo dar nesu buvusi – kada nors aplankysiu. Daugiausia apie Sausio 13-osios įvykius esu girdėjusi mokykloje. Apie tai kasmet mums primena mokytojai, pasidalydami savo prisiminimais ir tų metų išgyvenimais. Namie apie tai kalbame mažai, bet pačią Sausio 13-ąją tikrai pasišnekame. Man atrodo, ši kasmet minima diena nėra tragedijos prisiminimo diena, nors ir nusinešė žmonių gyvybių. Juk viskas galų gale baigėsi mūsų mažos tautos laimėjimu! To rezultatas – laisva ir nepriklausoma Lietuva. Matyt, taip turėjo įvykti.

Ignas MARCINKEVIČIUS (22 m.), marijampolietis, Vytauto Didžiojo universiteto studentas:

– Aš gimiau dar nelaisvoje Lietuvoje, bet tėvai man visada sako, kad esu jau laisvos šalies vaikas, nes buvo likę tik metai iki kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių. Žinau, kad ši diena po 1991-ųjų tuoj buvo pavadinta Laisvės gynėjų diena. Taip pat žinau, kad tada žuvo 14 žmonių, iš kurių vienas – marijampolietis. Manau, tie įvykiai pakeitė Lietuvos ateitį. O jų paminėjimu virtę renginiai suartina tautą, priverčia prisiminti, kokie drąsūs buvo žmonės, kovodami už šalies nepriklausomybę tik plikomis rankomis prieš tankus. Kai buvau gal kokioje penktoje klasėje, man pasidarė įdomu, kodėl viena gatvė Marijampolėje pavadinta… mūsų mokytojos (tuometėje 5-ojoje vidurinėje mokykloje) pavarde. Ar iš tėvų, ar iš mokytojų tuomet sužinojau, kad gatvei suteiktas vardas – Sausio 13-ąją Vilniuje žuvusio mūsų mokytojos sūnaus garbei. Daug informacijos apie tai galima rasti istorijos vadovėliuose, internete, per televiziją. Namie su tėvais apie tai nesame daug kalbėję. Man atrodo, kad Sausio 13-oji yra svarbi visiems: mūsų tėvams ir seneliams – kad patys buvo tų įvykių dalyviai, ilgai gyvenę sovietinėje priespaudoje, o mums – kad atvėrė daugiau galimybių gyventi laisvoje Lietuvoje. Turime laisvas teises ir esame lygūs.

Justė KVIESULAITYTĖ (18 m.), Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos abiturientė:

– Man šią datą dar vaikystėje įkalė į galvą mama. Mokė, kad privalu žinoti svarbiausias Lietuvos istorijai įtakos turėjusias datas. Žinau, kiek žmonių tada žuvo, žinau, kad tarp jų – vienintelė moteris Loreta Asanavičiūtė. Neabejoju, kad Lietuvai tai labai svarbi data, nes tada siekta apginti šalies Nepriklausomybę. Mūsų mieste kasmet vyksta renginių šia proga – ne kartą esu juose dalyvavusi. Apie tai, kad Marijampolėje yra R. Juknevičiaus gatvė, gal ir esu girdėjusi, bet niekada anksčiau nesusimąsčiau, kad ji pavadinta Sausio 13-osios didvyrio garbei. Daugiausia apie šią dieną esu sužinojusi iš tėvų ir mokykloje. Turime ir gyvąjį tų karštų dienų Vilniuje liudininką – mano dėdė tuo metu tarnavo Krašto apsaugoje ir buvo tarp Seimo gynėjų. Mano nuomone, Sausio 13-oji – tai tragedijos, liūdesio ir pagarbos, išreikštos žuvusiems už Lietuvos laisvę, tautos sugebėjimą pasipriešinti simbolizuojanti, vienybei telkianti diena. Manau, kad tai visiems reikšminga diena. Ne tik tiems, kuriems teko ją išgyventi, bet ir tiems, kurie dėl tų įvykių šiandien gali gyventi laisvoje ir nepriklausomoje šalyje.

Justas KMITAS (18 m.), Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijos moksleivis:

– Sausio 13-oji labai svarbi Lietuvai tuo, kad buvo žengtas ypač svarbus žingsnis laisvės link.

Kasmet dalyvauju Sausio 13-osios minėjimuose, kuriuose pagerbiamos šių skaudžių įvykių aukos. Viena iš jų – marijampolietis Rimantas Juknevičius. Būtent dėl jo drąsos ir pasiaukojimo vardan Tėvynės jo vardu ir yra pavadinta gatvė Marijampolėje. Šis įamžinimas turėtų padėti nepamiršti mūsų valstybei ypač nusipelniusios asmenybės. Daugiausia apie 1991-ųjų metų įvykius sužinome internete, televizijoje, iš mokytojų mokykloje ir, žinoma, iš tėvų, kurie daro didžiausią įtaką ugdant savo vaiko pilietiškumą. Nors mano tėvams neteko dalyvauti tuose Sausio 13-osios įvykiuose, tačiau jie puikiai supranta, kokia tai diena ir kokia jos reikšmė Lietuvai. Manau, kad jų dėka šį supratimą įsisavinau ir aš. Galbūt Laisvės gynėjų diena yra svarbesnė mūsų seneliams ir tėvams, nes jie šiuos įvykius išgyveno patys, nors ir būdami toliau nuo Vilniaus. Tačiau ir jaunimui ši diena taip pat turėtų būti išskirtinė ir labai reikšminga. Juk Sausio 13-oji – tai ne tik tragedijos paminėjimo diena. Tai diena, simbolizuojanti lietuvių tautos vienybę, stiprybę ir sugebėjimą apginti savo mylimą kraštą.

Kristina KIDOLIŪTĖ (22 m.), Jaunimo organizacijos DARBAS Marijampolės skyriaus narė:

– Kai vyko baisieji Sausio 13-osios įvykiai, buvau visai mažytė, tad apie tai žinau tik iš interneto ir kitų šaltinių, o gal pirmiausia – iš savo senelių ir dėdžių. Šie pasakojimai – iš pirmų lūpų: jie ten dalyvavo – stovėjo prieš tankus, meldėsi, bet nesitraukė nė per pėdą atgal, nes žinojo, jog antraip nieko nepasieks. Tenai buvo košmaras – šaudė į žmones, sproginėjo mašinos, buvo girdėti riksmai… Ir dabar būna nejauku, kai klausausi tų istorijų. Bijau net įsivaizduoti, kad pati kada nors turėčiau tiek drąsos ten vykti ir stovėti prieš žiaurius svetimtaučius. Žinau, kad tada žuvo 14 žmonių, o 702 žmonės buvo sužeisti. Aišku, jaunimas supranta, kad yra džiugu, jog žmonių vienybė tuokart padėjo pasiekti užsibrėžtą tikslą, nors ir buvo pralieta daug kraujo. Nepamiršti šios istorinės datos padėjo ir tradiciniai renginiai mokykloje. O kartą ir prie žuvusio marijampoliečio kapo buvome su bendramoksliais, visi nešėme uždegti žvakeles. Tačiau gal ir keista, kad niekada anksčiau net nesu pagalvojusi, kodėl gatvė Marijampolėje pavadinta R. Juknevičiaus vardu… Vyresniems žmonėms ši diena – tragedijos paminėjimo diena. O mums, jaunimui, ji yra istorijos dalis. Tie, kas tada kovojo, siekė geresnio gyvenimo ne sau, o ateinančioms kartoms – kad jos turėtų viską, ko jiems trūko.

Giedrius ZUBRICKAS (21 m.), Marijampolės profesinio rengimo centro Informacinių technologijų specialistas, Mykolo Romerio universiteto studentas:

– Kas buvo Sausio 13-ąją ir kuriais metais, tikrai žinau, nes tais metais ir aš gimiau – praėjus vos savaitei po tragiškosios dienos. Esu ne kartą dalyvavęs renginiuose, skirtuose Laisvės gynėjų dienai, – ir padėjęs pasiruošti, ir fotografavęs iškilmių akimirkas. Na, prie Rimanto Juknevičiaus kapo ir paminklo nesu dar buvęs. O kodėl gatvė Marijampolėje pavadinta jo vardu, susimąsčiau tik dabar, paklaustas. Anksčiau niekada apie tai nebuvau pagalvojęs. Pamenu, kad močiutė man yra pasakojusi apie tai, kas vyko tų metų sausį Vilniuje. Ji sakiusi, kad dauguma žmonių tuomet klausėsi radijo ir sekė naujausius įvykius. Aš manau, kad ši diena yra reikšmingesnė tėvams ir seneliams – juk tai jų laikų įvykis, sukrėtęs visą Lietuvą. Tai – ir tragedijos, ir pergalės diena, nes neišvengta žūčių, bet neginkluoti tautiečiai įrodė nepabūgę tankų, kai aktyviai priešinosi sovietams.

Andžela PAPLAUSKIENĖ, Marijampolės „Šaltinio“ vidurinės mokyklos istorijos mokytoja:

– Man labai keista, kad dauguma jaunuolių, gimusių jau po 1991-ųjų, esą nebuvo susimąstę, kodėl gatvė Marijampolėje pavadinta R. Juknevičiaus vardu. Sakyčiau, net žiauru. Nustebau, kad yra daug mūsų krašto moksleivių, neaplankiusių ir R. Juknevičiaus kapo. Atrodo, mokyklose vyksta tikrai daug renginių Sausio 13-ajai paminėti, bet, matyt, ne viską padarome, kad tų renginių dalyviai labiau susidomėtų ir įsimintų. Pati esu ne kartą ėjusi su mokiniais prie R. Juknevičiaus kapo. Tokia, pavadinsiu, vaizdinė pamoka – pati įtaigiausia. Žodžiu nepaaiškinsi vaikams taip įsimintinai, kaip vaizdu, gyvais įspūdžiais. Taip ir stengiuosi daryti. Be to, visų klasių istorijos vadovėliuose pakanka žinių apie Sausio 13-osios faktus ir svarbą – net pradinukams apie tai dėstoma, bet, vadinasi, ne visi žinias įsisavina. Visada moksleiviams diegiu, kad išsilavinęs, protingas žmogus privalo žinoti svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius, o Sausio 13-oji būtent ir yra vienas iš svarbiausių mūsų tautos praeities faktų. Todėl tikrai apmaudu, kad, atidavus daug žinių ir pastangų, jaunimas daugiau žino apie kokį nors egzotišką augalą ar apie pasaulinės popmuzikos dievaitės kilmę, santuokas ir panašiai. Bet ir tėvai neturi likti nuošalyje – jie turi įdiegti vaikams poreikį domėtis savo šalies, savo krašto istorija. Beje, pagal moksleivius nesunku nuspręsti, kokiomis temomis daugiausia kalbama šeimoje.

Kalbino Ieva LAUKYTĖ

Asmeninių albumų nuotraukos.

Nr. 2 (6), 2013 m. sausio 12–18 d.