Įvaikinimas – prasminga misija su… stebuklų „prieskoniu“

Neseniai Jungtinių Tautų fondas UNICEF paskelbė atlikęs tyrimą ir nustatęs, kuriose šalyse gera augti vaikams. Iš viso ištirtos 29 išsivysčiusios valstybės, tarp kurių – ir Lietuva. Vertinta šalių materialinė gerovė, sveikatos ir švietimo sistema, vaikų gyvenimo sąlygos ir aplinka. Tyrimu nustatyta, kad pagal visus minėtus kriterijus Lietuvai tenka 27-ta vieta, už kurios gerovės lentelėje liko tik Latvija ir sąrašą užbaigusi Rumunija. (Kaimyninei Estijai skirta 23-čia vieta.) O geriausia vaikams gyventi Nyderlanduose, Norvegijoje, Islandijoje ir Suomijoje.

Tai, kad Lietuvoje yra labai daug laimingos vaikystės stokojančių vaikų, rodo ir statistikos faktas, jog praėjusių metų pabaigoje šalyje buvo 10 542 vaikai, likę be tėvų globos. Iš jų 4 030 vaikų augo globos institucijose, 6 105 – globėjų šeimose, o 407 – šeimynose.

Neabejojama, kad laimingiausias vaikas gali augti geroje šeimoje. Todėl be gimdytojų globos likusiais vaikais besirūpinančios įvairios tarnybos labai skatina šeimas ryžtis globoti svetimą vaiką arba jį įsivaikinti – sumažinti būrį vaikų, kasdienybę leidžiančių globos namuose.

Apie tai „Mūsų savaitė“ kalbėjosi su Marijampolės vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) specialistėmis Svajone RAINIENE ir Nijole STADALIENE.

Pernai – keturios šeimos

„Netiesa, kad įsivaikinti nutarusi šeima turi praeiti kryžiaus kelius ir įveikti daugybę kliūčių bei trukdžių, sugaišti labai daug laiko, – iškart pabrėžė vyriausioji specialistė S. Rainienė. – Visa tai trunka ne ilgiau negu nėščiai moteriai laukiantis savo kūdikio. Juk dažniausiai įsivaikinti nusprendžia bevaikės poros, dėl šios problemos išeities ieškojusios ir svarsčiusios 10–15 metų, beiskreipusios į medikus, išleidusios krūvą pinigų. O kai jau nusprendžia įsivaikinti, vaikelis jų namuose atsiranda panašiai kaip po nėštumo laikotarpio.“

Marijampolės savivaldybės gyventojai įsivaikinti ryžtasi vangokai. Štai 2011 metais įtėviais tapo tik viena šeima, 2012 metais – 4, o šiais metais – irgi kol kas dar tik viena. Tad ir norą lankyti būsimųjų įtėvių kursus šiemet pareiškė tik viena šeima. Kodėl, galima tik spėlioti.

Palyginimui – Lietuvos statistika. Ji rodo, kad šalyje įvaikinimo tendencija kiek paaugo, bet, skaičiuojant kartu su įtėviais užsieniečiais, mažėjo: 2012 metais 92 Lietuvos piliečių šeimos ir 6 nesusituokę asmenys įvaikino 112 tėvų globos netekusių vaikų, dar 98 mažuosius lietuvaičius įsivaikino 70 užsieniečių ir Lietuvos piliečių, nuolat gyvenančių užsienyje, šeimų.

2011 metais lietuvių šeimos įvaikino 101 be tėvų globos likusį vaiką (užsieniečių šeimos – 144 vaikus), 2010 metais – atitinkamai 109 (115 ) ir 2009 metais – 110 (146).

Pernai, beje, pirmą kartą mūsų šalyje lietuvių šeimos įvaikino daugiau be tėvų globos likusių vaikų nei užsieniečiai.

Augti šeimoje nori 150 vaikų

Marijampolės savivaldybės teritorijoje šiuo metu yra 4 vaikų globos įstaigos. Jose nuolat gyvena apie 150 vaikų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių netekusių savo gimdytojų globos. Šie globotiniai – ne vien Marijampolės apskrities gyventojai. Yra vaikučių, atvežtų iš Druskininkų, Panevėžio, Prienų ir kitų rajonų.

Visi globos įstaigų vaikai – potencialūs šeimų globotiniai ir įvaikiai. Bent jau labai norima, kad kuo daugiau vaikų augtų šeimos aplinkoje. „Juk šeimoje tvirtesnis pasirengimas gyvenimui, – teigė vyriausioji specialistė N. Stadalienė. – Globos įstaigose toks šeimos modelis – dar tik didelė svajonė. Arčiausiai tokio modelio šiuo metu gyvena Vaiko tėviškės namuose, Avikilų kaime (Liudvinavo sen.), globojami vaikai. Čia jie patys sukinėjasi ir virtuvėje, ir patys skalbia, apsiperka.“

Žvelgiant į kelerių pastarųjų metų statistiką, būtų galima džiaugtis, kad be gimdytojų globos likusių vaikų mažėja. Tačiau, kaip akcentavo S. Rainienė, tai yra tik skaičių apgaulė, nes Lietuvoje apskritai mažėja vaikų, tad kartu mažėja ir be tėvų likusiųjų skaičius. „O padėtį įvertinus procentais, ji – labai liūdna – išlieka tokia pati“, – sakė globos ir įvaikinimo srityje ne vienerius metus besispecializuojanti S. Rainienė.

Baugina paauglystė

VTAS darbuotojos linkusios pasidžiaugti, kad Marijampolės savivaldybės globos įstaigose auga mažiau vaikų, negu jų globojama šeimose. Kai kurie globėjai puoselėja mintį savo globotinius kiek vėliau įsivaikinti. Tiesa, buvę ir nemalonių atvejų, kai globėjai galiausiai išvis atsisako globotinio ir sugrąžina jį į globos namus. Anot N. Stadalienės, tai dažniau pasitaikę, kai globėjais buvo tapę vaiko giminaičiai. Jie buvo ryžęsi globai skubotai, nepasirengę, o kai susidūrė su paauglystės problemomis, pabūgo atsakomybės. „Iš globėjų, kurie globojo svetimą vaiką, o ne giminaitį, pastaruoju metu jo atsisakė tik viena globėja, – skaičiavo N. Stadalienė. – Priežastis – sunkus paauglystės periodas.“

Ne vienai globėjų šeimai nelengva perkopti ir bendravimo su vaiko biologiniais tėvais barjerą. VTAS darbuotojai tokį bendravimą labai skatina, nes siekia, kad vaikas ne tik žinotų apie savo kilmę, bet ir pažinotų gimdytojus, pas kuriuos galbūt kada nors sugrįš. „Tačiau tokių globėjų, kurie geranoriškai skatintų globotinio bendravimą su jo mama ar močiute, yra tik vienetai, išimtys, – apgailestavo S. Rainienė. – Ne visi vaikai ir patys linkę bendrauti su savo biologiniais tėvais. Kita vertus, globėjus turbūt stabdo ir jų užimtumas bei ekonominė padėtis. Juk globotinį tenka vežioti pas jo giminaičius, organizuoti, derinti tuos pasimatymus, gaištamas laikas. Kitą kartą paaiškėja, kad tie pasimatymai – kaip kokia prievolė, skatinta tik socialinių darbuotojų. Išlaviruoti nelengva. Beje, esame pastebėję ir tokią tendenciją: jeigu globėjai geranoriškai skatina ir organizuoja vaiko bendravimą su jo biologine mama, tai ši, lyg būtų taisyklė, pati atšąla.“

Palikti jau be vilties?

O kodėl mažėja Marijampolės savivaldybės gyventojų, norinčių įsivaikinti be gimdytojų globos likusį vaiką?

Turbūt labiausiai, kaip sakė mananti S. Rainienė, kad didžioji dauguma potencialių įtėvių svajoja savo misiją pradėti augindami vaikelį, kuriam dar nėra sukakę vienerių metukų. „Tokie vaikučiai yra geidžiamiausi, – seną tiesą patvirtino S. Rainienė. – Lietuvoje, oficialiais duomenimis, apie 100 šeimų laukia įsivaikinti naujagimį. Nors šiaip tie būsimieji įtėviai jau ir drąsesni, ir ne tokie išrankūs: pavyzdžiui, kategoriškai nebeteigia, kad įsivaikins tik mergytę, ir jau mažiau dėmesio skiria kūdikio kilmei, „šaknims“. Nebekreipia dėmesio, kad vaikelis – alkoholikės ar narkomanės atžala, bet vis tiek labai nori, kad vaikutis būtų nepaliestas sunkios fizinės negalios. Kiek greičiau įvaikinimo procedūra užbaigiama, kai kartu su naujagimiu šeima įsivaikina ir šio kūdikio brolį, sesę. Džiugu, kad nesibaidoma įsivaikinti ir dvynių porelę – tokių atvejų buvę ir pas mus.“

S. Rainienės teigimu, nauja – įtėvių – šeima greitai surandama ir 2–3 metukų mažyliui, o vyresni vaikučiai lietuvių šeimose pageidaujami rečiau. Pavyzdžiui, 2012 metais tik vienas įvaikis Marijampolės savivaldybėje buvo 5-erių metukų vaikas. O dar vyresni vaikai, kurie jau stovi ant paauglystės slenksčio, lietuvių šeimų išvis nedomina. „Jie jau beveik be vilties palikti, – liūdnai pratarė S. Rainienė. – Jiems galimybė būti įvaikintiems – tik užsieniečių šeimose.“

Beje, pastaruoju metu užsieniečiams ribojamos galimybės įsivaikinti lietuviukus. Išimtys padaromos dėl vaikų, turinčių fizinę negalią, ir esančių daugiau nei 10 metų amžiaus. Taip pat – jeigu įtėviai yra lietuviai, gyvenantys užsienyje. Pavyzdžiui, pernai vaikutį iš Marijampolės įsivaikino lietuvės ir norvego šeima.

Įtėviai – ir vienišiai

Anot N. Stadalienės, svarbiausia, kad žmonės, kurie pasiryžo tapti įtėviais, būtų supratę ir apsisprendę, jog įsivaikins tokį vaiką, koks jis yra – su visomis jo ydomis ir charakterio bei būdo subtilybėmis.

Antra, įtėviams turi būti iki 50 metų. Vyresniems leidžiama įsivaikinti tik tada, kai nusprendžia teismas.

„Žmonės neturėtų išsigąsti dėl reikiamų tokiais atvejais asmens ir kitokių dokumentų, – pabrėžė S. Rainienė. – Jų nėra daug – įmanoma nesunkiai surinkti per savaitę.“

Visi būsimieji įtėviai turi būti išklausę specialius jiems skirtus globėjų ir įtėvių mokymo kursus (GIMK). Jie Marijampolės krašto žmonėms organizuojami Marijampolėje. Kursams vadovauja dvi atestuotos darbuotojos. Klausytojai į kursus kviečiami 10 kartų – vyksta mokymai įvairiomis temomis. Tos atestuotos darbuotojos apsilanko ir kursantų namuose – vyksta individualūs pokalbiai, mokymai. Svarbu kursantų sveikatos būklė, ryšys su artimais žmonėmis, ne paskutinėje vietoje – ir materialinė padėtis (bet tai nereiškia, kad įtėviais gali tapti tik turtingiausieji).

Tik tada, kai kursai išklausyti ir yra GIMK išvados apie tinkamumą būti įtėviais, žmonės įrašomi į bendrą įvaikių laukiančiųjų sąrašą (eilę).

Jeigu įsivaikinti pareiškė norą šeimos nesukūręs (vienišas) ar išsituokęs asmuo, jam vartai į svajonę neužkelti. Taip pat nekreipiamas dėmesys į įtėvio lytį: juo gali tapti ir vienišas vyras. Marijampolės savivaldybėje tokių atvejų pastaraisiais metais nebuvę.

VTAS darbuotojos dar priminė, kad būna, kai įtėviais panorę tapti žmonės taip renkasi vaikutį, jog dėl įvairių priežasčių atsisako pasiūlytojo 3–4 kartus. Tuomet šiems žmonėms, jeigu jie išvis dar nenumarino savo siekio, reikia iš naujo lankyti GIMK ciklą.

Vaikui – jo kilmės tiesa

VTAS darbuotojos teigė žinančios, kad dauguma įtėvių, jau įkurdinusių įvaikį savo namuose, vis dar kankinasi dėl ateities: kas bus, kai vaikas sužinos tiesą, ir kada geriausia tą tiesą atskleisti?

Anot N. Stadalienės, į šiuos klausimus moko atsakyti ir GIMK, ir psichologai, savo nuomonę neretai išdėstantys spaudoje. (Beje, ir „Mūsų savaitėje“. – V. K.)

„Nuslėpti tai, kas parašyta vaiko gimimo liudijime, neįmanoma, – įsitikinusi N. Stadalienė. – Aš pati žinau vieną šeimą Marijampolėje, kai net 25 metų įvaikiui jo kilmės istorija neatskleista, nors įtėvių paslaptį žino ne vienas kaimynas. Manau, kad ir įvaikis žino, bet tylėdamas jis saugo savo įtėvius nuo papildomo jausmų proveržio. Bet aš manau, kad ilgai saugoti tą paslaptį – tai kaip ant savęs nešti vis sunkėjantį akmenį.“

S. Rainienė – tokios pat nuomonės: „Tuose kursuose labai gražiai mokoma atskleisti vaikui jo kilmės istoriją per pasaką. Įtėviai skatinami atskleisti paslaptį kuo anksčiau, kai tik vaikas pajėgus tai suvokti. Antraip vėliau gali kilti įvairių skaudžių problemų su pasekmėmis – yra ne tik viską žinantys kaimynai, bet ir įvairiausių žinių pilnas internetas.“

Anot pašnekovių, įvaikinimo temos nuo seno tarsi slypi po mitų ir paslapčių skraiste. Galbūt todėl įvaikinimas nėra itin populiarus, nors yra žinoma, kad be tėvų globos Lietuvoje kasmet lieka šimtai vaikučių.

Vienas iš mitų – kad lietuvaičiai, įvaikinti užsienio piliečių, netrukus pradingsta, gal net išvežami tik dėl organų donorystės. Anot Marijampolės VTAS darbuotojų, Lietuvoje dar nebuvo nė vieno atvejo, kad „išlįstų“ tokia šiurpi tiesa. Apie svetur gyvenančius įvaikintus lietuvaičius žinių nuolat gauna Vilniuje esanti Įvaikinimo tarnyba – su aprašymais, laiškais, nuotraukomis. Taigi viskas vyksta oficialiai, su oficialiai patvirtintais partneriais.

Mintys prišaukia stebuklus

Įvaikinimo keliu ryžtasi eiti įvairūs žmonės, vedami įvairių paskatų. Dažniausiai jie VTAS darbuotojams sako, kad nori padaryti laimingą vaiką – suteikti jam namų aplinką, šeimos šilumą. Kiti sako, kad yra labai turtingi, bet neturi kam tų turtų palikti, tad paliks užaugintam įvaikiui.

Dažniausiai įsivaikinti siekia bevaikės šeimos. Tokie žmonės, anot N. Stadalienės, dar nė vienas nepasakė, kad įvaikis reikalingas tam, jog senatvėje būtų kam stiklinę vandens paduoti. Daugiau kalbama apie svajonę ir siekį abiem pusėms turėti visavertę šeimą, kurios nariai būtų siejami bendrų interesų.

Įvaikinimo kelyje ir įtėvių gyvenime būna ir stebuklams prilygstančių dalykų. Štai Marijampolės savivaldybėje buvo kelios šeimos, kurios neturėjo vaikų ir įsivaikino, o vėliau susilaukė ir savų kūdikių. Įvaikių, suprantama, jau neatsisakė.

„Viena bevaikė moteris lauktis vaikelio pradėjo tik tada, kai jau buvo surinkusi visus įvaikinimui reikalingus savo dokumentus, – prisiminė N. Stadalienė. – Tokiais atvejais norisi daryti išvadą, kad be galo stiprios mintys apie išsvajotą motinystę, norą rūpintis ir globoti padarė stebuklingą perversmą ir moters organizme. Tiesa, dėl įvaikio ši moteris savo siekį tada sustabdė – esą gal kada nors vėliau.”

Tik faktai

Lietuvos įvaikinimo tarnybos duomenimis, daugiausia ne biologinius vaikus imasi auginti poros, kurių amžius – apie 35 metus.

***

Daugėja įvaikinančiųjų po du vaikus: 2012 metais po 2 mažylius Lietuvoje įvaikino 14 šeimų, 2011 metais – 8, 2010 metais – 10.

***

Žmonės, apimti minties įsivaikinti arba jau auginantys įvaikius, raginami pažiūrėti prieš porą mėnesių pradėtą demonstruoti lietuvišką trumpametražį dokumentinį filmą „Gegučių vaikai“; tai pasakojimai apie vaikų globą šeimynoje, jų sudėtingus santykius su biologinėmis šeimomis ir patiriamus išgyvenimus. Tikimasi, kad filmas paskatins Lietuvos gyventojus atkreipti dar didesnį dėmesį į be tėvų likusius vaikus ir galbūt atverti jiems savo namų duris.

***

Tokiu pačiu tikslu didžiųjų Lietuvos miestų troleibusų ir autobusų keleiviai turi galimybę viešojo transporto televizorių ekranuose matyti nufilmuotus vaikus ir išgirsti jų žodžius, primenančius, jog yra labai daug vaikų, kuriems reikia suaugusiųjų dėmesio, supratimo ir palaikymo, kad užaugę jie galėtų pasirūpinti savimi ir kitais. „Jiems reikia šeimos, meilės, dėmesio ir šilumos. Globoti gali ir tu!“ – akcentuojama žiūrint minėtus vaizdo klipus.

Vida KARALIŪNAITĖ

Nr. 19 (23), 2013 m. gegužės 11–17 d.