V.- Guodotinas broli Jonai! Štai palydėjome dar vienerius metelius. Galime pasvarstyti ar dar mes reikalingi Lietuvai, ar kam įdomi Lietuvos istorija. Mokslininkė N. Putinaitė skelbia, kad mudu jau neaktualūs Lietuvai?! O tu, Joneli, esi likęs tik tautos simboliu, nes, girdi, tavos pažiūros esą antieuropinės ir antikrikščioniškos.
J. – Va, Vinculi, yra dar apie ką pakalbėti, kol taip apie mudu skelbia. O kas dėl istorijos, tai aš priminsiu savo mėgiamą lotynišką posakį: ,,Homines historiarum ignare, semper sunt pueri!“ (,,Žmonės nežinantys istorijos, visados pasilieka vaikais“).
Tą tvirtinu, kai televizijos žaidime solidus marijampolietis prisipažino, kad ,,istorija – jo silpnoji pusė“, neatsakęs į klausimą ,,kas buvo Vytauto tėvas?“ Ir savo vardo aikštėje girdėjau, kaip vilkaviškiečiai nesugebėjo atsakyti į paprasčiausius ,,Klausimėlio“ paklausimus. Tad dar yra ką mums prisiminti ir kitiems paporinti, paieškoti įdomesnių istorijos faktų.
V.- Gal ir teisus tu ,Joneli, tie televiziniai žaidėjai net ir manęs neatpažino. Gal ir čia, mieste, paklausus praeivio, kam skirti paminklai, dažnas, manau, sutriktų atsakydamas. Juk mudu nuo tavo ,,Aušros“ ir mano ,,Varpo“ laikų istoriją puoselėjome, kiek į lietuvybę atvertėme. Tad ir dabar globalaus pasaulio epochoje siekime išsaugoti Lietuvą, pasak kai kurių istorikų, Basanavičiaus Lietuvą.
Jau pirmuose savo darbuose kėlei Lietuvos didybę, tad primink mums senuosius kunigaikščius Gediminaičius, kurių palikuonys taip plačiai po Europą buvo pasklidę. Ar tiesa, kad jų šaknys Sūduvoje?
J.- Vinculi, istorijoje yra daug mitų ir mįslių. Tad net šių laikų istorikai neatseka Gediminaičių ištakų. Ši dinastija siekia 1315 metus ir tęsėsi iki 1572, Žygimanto Augusto laikų. Manoma, nors tai šaltiniais neįrodyta, kad Gediminaičių pradžia iš Sūduvos žemių. Būk giminės pradininkas Skalmantas iš čia kilęs. Tad pasididžiuoti lyg ir galėtume, esame kraštas, davęs pradžią garsiausių kunigaikščių giminei. Tarp pirmųjų šios giminės pradininkų kronikos mini Butvydą, Vytenį ir pagaliau Gediminą. Būtent jis, turėjęs būrį vaikų, kurių garsiausi Kęstutis, Algirdas, Jaunutis. Gediminas plečia valdas į rytus, prijungia Turovo, Pinsko žmes. Vitebske įsitvirtina Algirdas. Lietuva prie Gedimino pasiekė Volynę, Kijevą, Pskovą, Smolenską. Gediminas po 1341 m. savo valdas paliko sūnums. Jaunutis – Vilniuje, Kęstutis – Trakuose, Liubartas – Volynėje.
V.- Bet Kęstutis nepanoro valdžios perduoti broliui Jaunučiui, ir jį nušalinęs valdo su Algirdu.
J.- Tuomet ir iškilo Algirdas, kuris, pasak istoriko Tomo Baranausko buvo ir užkariautojas ir gynėjas. Maskvos kunigaikštystė jo laikais drebėjo, kaip pelė po šluota. Tverė, Maskvos konkurentė jam pakluso.
V.- Ir jo antroji žmona Julijona buvo, rods iš Tverės.
J.- Algirdas – daugiavaikis tėvas. Pirmoji žmona Marija pagimdė penkis sūnus ir dvi dukteris, Julijona – šešiolika, aštuonias dukras ir aštuonis sūnus. Garsiausi jo vaikai Jogaila, Skirgaila, Švitrigaila. Tris kartus Algirdas ėjo prieš Maskvą. (žr. Tomas Baranauskas ,,Viduramžių Lietuvos viešpačiai“, p.75, Vilnius, 2015.).
V.- O kur yra Algirdo kapas? Girdėjau prie Maišiogalos su žirgu buvo sudegintas. Istorikas Vykintas Vaitkevičius tvirtina suradęs jo kapavietę, kur jis 1377 m. su aštuoniolika žirgų ir kitais daiktais buvo sudegintas. Tai dabar ta vieta yra į šiaurę nuo Maišiogalos Širvintų rajone, Gudulinės kaimo ribose, ten buvusi Kukovaičio šventavietė.
J.- Galima šią vietovę aplankyti, o 2002 metais, minint LDK kunigaikščio Algirdo 625 mirties metines, Maišiogalos piliakalnio papėdėje buvo pastatytas paminklas (skulptorius Domas Čiapas).
V.- Po Algirdo LDK sostas atiteko Jogailai, ir čia prasidėjo jo karai su Vytautu.
J.- Tai ilga istorija. Tik priminsiu, kad kaip spėja kai kurie viduramžių istorijos tyrinėtojai, Jogaila galbūt lankėsi Vilkaviškio krašte. Dovydiškėse (manoma tai vietovė netoli dabartinio Virbalio buvusi, Šiaudiniškiai). Čia Jogaila pasirašė sutartį su Vokiečių ordinu, kur prisižadėjo neremti Kęstučio kovojusio su kryžiuočių Ordinu. Kęstutis įpykęs Jogailą iš Vilniaus išsiuntė į Vitebską. Kaip žinai, ši nesantaika virto karu. Kęstutis su Vytautu pateko į apgaulingą susitikimą su Jogailos šalininkais ir buvo uždaryti Krėvos pilyje, kur Kęstutis žuvo. Vytautui teko bėgti pas kryžiuočius. Prasidėjo brolvaikių Jogailos ir Vytauto vidaus karai.
Manau, kad svarbiausius įvykius mes aptarėme, o mūsų klausytojams telieka prisiminti, kad Gedimino palikuonys Algirdas ir Kęstutis turėjo du garsiausius sūnus Jogailą ir Vytautą.
V.- Man įdomiausia Gediminaičių dinastijos paslaptis tai, kad jie kilę iš Sūduvos. Ar gali, Joneli, tai pagrįsti? Esi juk senuosius dokumentus vartęs.
J.– Gedimino kilmė vis dar apipinta ir tikrais ir prasimanytais faktais. Iki XIX a. antros pusės istorikai neturėjo už ko užsikabinti. Vyravo dvi teorijos. Gediminas būk tai Vytenio sūnus, o kryžiuočiai dar Vytauto laikais skelbė, kad Gediminas buvęs Vytenio tarnas, o valdžią užgrobė jį nužudęs. Jaunoji istorikų karta skelbia, kad labiau tikėtina trečioji versija. Tai rusų poemoje ,,Zadonščina“ dar 1974 m. išskaitė lenkų istorikas J. Ochmanskis, o 1996 m. ir lietuvis Tomas Baranauskas. ,,Zadonščinoje“ (,,Uždonėje“) rašoma, kad Kulikovo mūšyje (1380 m.) kovėsi Algirdo sūnūs Andrius ir Dmitrijus Algirdaičiai. Jiedu savo kilmę taip nusakė: ,,Patys esam sau du broliai – Algirdo sūnūs, o anūkai esam Gedimino, o proanūkiai esame Skalmanto (J. Ochmanskis, Gediminaičiai – Skalmanto provaikaičiai; Senoji Lietuva, V. 1996. P 19-25).
Taigi, galiu teigti, kad Gediminaičiai ,,pravnuki Skolomendovy“ yra Sūduvių kilmės. O Rusijos, Bizantijos ir V.Europos valdovų palikuonių kraujyje yra ir Sūduvio kraujo.
V.- Drąsi tavo išvada, jeigu ta ,,Zadončina“ patikėtume. Ir vis tik smagu, kad esame tokio įstabaus krašto Sūduvos palikuonys, susiję su Gediminaičių dinastija.
Nuotraukoje – LDK valdovas Algirdas.
