Rudens žvarba ir lapkričio lietus, šaltai barbenantis į langą, skatina ieškoti šilumos. Jaukus židinys namuose leidžia nurimti, grįžti atsiminimais į vasarą – į dienas, kai buvo daug šviesos ir šilumos, į dienas, skriejusias Olandijoje (mus pakvietė socialinio darbo ekspertė Liez van Wezel, kuri jau 16 metų reguliariai lankosi įvairiose socialinių paslaugų įstaigose Lietuvoje, veda seminarus, mokymus, supervizijas). Mes, Marijampolės kolegijos Socialinio darbo studijų programos dėstytojos dr. Ramunė Jurkuvienė ir Jūratė Makauskienė, visą savaitę stebėjome Olandijos socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo ypatumus, tiesiogiai ir kokybiškai orientuotus būtent į žmogų, kuriais norėtume pasidalinti.
Kad atvykusieji į Olandiją nepasiklystų – gyvas informacijos šaltinis
Iš Eindhoveno oro uosto atvažiuojame į Utrechto miestą. Įeiname į geležinkelio stotį. Dėmesį patraukia specialia šviečiančia liemene apsivilkęs žmogus (vidutinio amžiaus vyriškis, malonus, kuris dėmesingai akimis seka keleivius). Vos tik pamatęs neryžtingai žengiančius, besidairančius keleivius, jis pasiteirauja, gal kažkas nėra aišku, ir tuoj pat atsako į visus kylančius klausimus. Labai paprasta ir patogu: į situaciją pažvelgta čionai atvykstančio asmens akimis ir surastas išmintingas sprendimas: iš kitų šalių atkeliaujantys žmonės nežino tos šalies tvarkos – jie klausinės, trukdys kitiems keliaujantiems klientams, tad tokiai funkcijai atlikti – būti gyvu būtinos informacijos šaltiniu – iš mokesčių mokėtojų pinigų samdomas atskiras žmogus, kurio apmokama darbo vieta jam garantuoja atlygį, o visuomenei – tvarką ir aiškumą.
Atvykusios pas ponią Liez į namus (Zeisto miestas yra įsikūręs pušyne, miškingoje vietovėje) ir šiek tiek atgavusios po kelionės jėgas, buvome informuotos, kad šiandien vakare mes susitiksime su gydytoju Hansu ir jo žmona (jis yra Liez kaimynas, tuo metu atostogavo). Kartu aptarsime, kokias įstaigas mes norime pamatyti iš jų jau apgalvotų ir suplanuotų mums parodyti ir kokių susitikimų, su kokiais žmonėmis mes norėtumėme. Nors tai jau buvome aptarę anksčiau, tačiau jų kultūroje svarbu žmonių atsiklausti, neprimesti savo nuomonės, leisti pasirinkti iš kelių alternatyvų.
Gydytojas Hansas buvo jau susitaręs su keliomis įstaigomis ir kitą dieną mus lydėjo į keturias socialines įstaigas: „Biga Group“ – žmonių su negalia įdarbinimo organizaciją, prestižinius senelių namus, kavinę, kurioje dirba neįgalūs asmenys, inovatyvų bendruomenės centrą.
„Antrosios nuomonės“ daktaras ir… eutanazija
Iš gydytojo Hanso pirmiausiai sužinome apie „antrosios nuomonės“ daktarą. Tam, kad būtų priimami teisingi sprendimai visais dileminiais atvejais, „įsijungia“ vadinamas „antrosios nuomonės daktaras“, kuris stipriai gilinasi į ligonio ir gydytojo situaciją ir padeda priimti šeimos ar kitiems gydytojams, kiek įmanoma, teisingesnį sprendimą. Tarkime, atvejis yra dileminis, gydytojų nuomonės išsiskiria (pavyzdžiui, šeimos nariams atrodo, kad pacientui taikomas nepakankamai geras gydymas), tuomet „antrosios nuomonės“ gydytojas pasitaria su gydančiu gydytoju, ieško visų galimybių ir, jei jų nėra, kartu su šeimos gydytoju paaiškina šeimos nariams, kad viskas yra taip, kaip turi būti. Ši pareigybė padeda gydytojui pasidalinti labai sunkia atsakomybe su kitu gydytoju. „Nepaliekame šeimos gydytojo vieno labai sunkių sprendimų akivaizdoje“, – teigė „antrosios nuomonės“ daktaras. Kita vertus, gydytojas negali savivaliauti, nes per „antrosios nuomonės“ gydytoją vykdoma tam tikra kontrolė. Šio gydytojo konsultacija ir raportas būtini eutanazijos atveju. Nuo 2002 metų Olandijoje atsirado eutanazijos galimybė. Į tai žiūrima labai rimtai ir tai nėra paciento teisė, kad jis nori eutanazijos. „Kol žmogus save valdo, negali būti net minties apie eutanaziją“, – sako gydytojas Hansas. Eutanazija atliekama ypatingais atvejais, kurie labai rimtai nagrinėjami. Iš tikrųjų priimti sprendimą dėl eutanazijos yra sunku ir sudėtinga, be to, tai nėra dažnai taikoma.
Kai oriai išgyvenama iš savo darbo, o ne iš pašalpų!
Lankomės „Biga group“, kuri sukurta suvienijus įvairią negalią turinčių žmonių nevyriausybinių organizacijų iniciatyva. Tai žmonių, turinčių proto ir psichinę negalią, įdarbinimo organizacija, kuriai priklausantys žmonės čia gauna ne pašalpas, o atlyginimus ir oriai išgyvena. Ši verslo organizacija atrenka žmones pagal jų gebėjimus dirbti konkretų darbą (čia žmonės atlieka tik konkrečią operaciją, mažos kompetencijos reikalaujančius darbus, pvz. pjauna žolę, tvarko aplinką, spausdina, kopijuoja, pertvarko arba persiuva kareiviškas uniformas ir t.t.). Tokiu būdu organizacija valstybei per metus sutaupo 12 mnl eurų (būtent tie žmonės sukuria BVP, be to, kaip minėta, jiems nereikia mokėti pašalpų). Socialiniai įsipareigojimai, atsakomybė, naudingumas visuomenei – „Biga group“ moto, kuris ne deklaruojamas kaip skambi frazė, o realiai įgyvendintas reiškinys.
Panašią situaciją matome ir „socilinėje“ kavinukėje: mat ten klientus aptarnauja proto negalią turintys jauni žmonės, čia ne tik normalus klientų aptarnavimas, bet ir pasirūpinta darbo vietomis tiems, kurie patys darbo nesusirastų. Beje, ši kavinukė labai lankoma, populiari, tad ar reikia pabrėžti, kad jos darbuotojai puikiai išgyvena iš savo kasdienio darbo!
Kai pasidaro per sunku
Daktaras Hansas mus nuveža į „hospisą“ (tai paliatyvios pagalbos, slaugos centras), kuriame pagalbą teikia 8 slaugytojos ir 18 savanorių. Emociškai tai sunki vieta: čia artimieji gali slaugyti, lankyti, atsisveikinti savo žmones, likus jiems paprastai 3 mėnesiams iki mirties… Labai jauki, tarsi namų aplinka leidžia neišvengiamą faktą priimti natūraliai, o vaikai, ateinantys aplankyti mirštančių senelių ar kitų artimųjų, gali ir pažaisti, kai pasidaro per sunku…
Kita „stotelė“ – Pirminės sveikatos priežiūros centras kartu su bendruomenės centru. Tai naujas bendruomenės centras, orientuotas ne į ligų ir problemų šalinimą, bet sveikatos stiprinimą. Šalia šeimos gydytojų kabinetų – salė kineziterapijai ir mankštoms, odos procedūros sveikiems ir sergantiems, manikiūras-pedikiūras, vaistinė ir kavinukė su vaikų priežiūros grupe, kur galima palikti vaikelį einant pas gydytoją, susitikti ir pasikalbėti su tuose pačiuose kvartaluose gyvenančiais kaimynais.
Bendruomenės centras
Mes – Bendruomenės centre, kuriame lankosi žmonės turintys priklausomybių, stokojantys socialinių įgūdžių, vieniši, nepasiturintys. Čia dirba trise: socialinis darbuotojas, pastorius ir savanoris. Nuolat budi atsakomybę prisiėmę savanoriai, kurie sutinka kiekvieną ateinantį, padaro jam kavos, pakalbina. Dauguma iš jų turi savus pažįstamus, pasimato, apsikabina, jaučiasi laukiami ir priimti. Pastorius susitinka su atvykstančiais, dažnai vienišais asmenimis. Individualiai kalbasi, daro grupes, ekskursijas, palaiko savanorius. Kliento centrinis darbo modelis atsiskleidžia, kai jie pasakoja apie savo klientus ir santykį su jais: „Ateina dažnai bijodami bei gėdydamiesi savo nemokėjimo užpildyti dokumentų, pagal kuriuos jie gauna pagalbą ir paramą. Geriausias būdas juos atpalaiduoti yra geras humoras. Jie pradeda juoktis, atsipalaiduoja ir tuoj būna patenkinti, kad „taip lengvai“ pajudėjo problemos, anksčiau atrodę neįveikiamomis.“ Antradieniais atvyksta socialinė darbuotoja, ji informuoja žmones, kokią pagalbą jie gali gauti iš savivaldybės, konsultuoja individualiai, daro grupes įvairiomis temomis: kviečia dalintis žmones apie tai, kas jiems aktualu, pvz., vaikų auginimo klausimais, sveiko maitinimosi, gedėjimo, netekus artimųjų. Čia pat veikia maisto bankas – jis atgabena duoną ir kitus produktus neturtingiems bendruomenės lankytojams.
Keliaujant traukiniu
Mums šios kelionės metu daug teko keliauti traukiniais. Traukinyje šiltas, pagarbus, atviras bendravimas tarp jaunų ir senų. Įlipi į traukinį – plačiai atsisėdę jaunuoliai. Lėtai eidamas gali stebėti, kaip greitai jie patraukia visus savo daiktus, vien iš vyresnio asmens priartėjimo įtarę, kad jis gali norėti atsisėsti šalia jų… Nustebino greitas ir nuoširdus įsitraukimas į pokalbį: domisi Lietuva (beje, žino nedaug apie mūsų šalį, teiraujasi, kokios būna žiemos, koks sportas populiarus), dalijasi savo patyrimu, kelionėmis po svečias šalis, pvz., kaip savanoriavo Pietų Afrikoje mokydamas vaikus, kaip keliavo po Pietų Ameriką ar ką studijuoja, kuo domisi…
Susitikimai–sėkmės istorijos
…Liez mums suorganizavo susitikimą su 4 vaikų mama, atvykusia iš Maroko. Kaip vyksta pasisekęs integracijos procesas? Daug žodžių nereikia: netrukus po pokalbio su moterimi parduotuvėje pamatėme jos sūnų, kuris studijuoja universitete ekonomiką ir pavyzdingai dirba privačioje parduotuvėje…
… Naujame bendruomenės centre (taip pat Liez iniciatyva) susitikome su rusaite, labai pasiilgusia natūralios savo Tėvynės gamtos ir gimtosios kalbos. Ji, nors ir sėkmingai adaptavusi Olandijoje, buvo tokia laiminga, galėjusi pakalbėti tėvų kalba…
…Liez mus supažindino su stiprų įspūdį palikusio vieno bankininko šeima. Šeima augina tris vaikus. Į akis krenta čia darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimas ne tik su darboviete, bet ir šeimoje tarpusavyje. Šeimos moteris – IT specialistė–programuotoja – dirba 3 dienas per savaitę. Vyras – bankininkas, dirba ir turi teisę už kiekvieną vaiką pasiimti 1 laisvą dieną per mėnesį. 3 vaikai – 3 laisvos dienos, kurias galima padalinti pusdieniais (taip vaikai išvengė būtinybės lankyti darželį). Pravartu priminti, kad į mokyklą Olandijoje vaikai pradeda eiti nuo 4 metų. Pirmi metai mokykloje – vaiko mokymas plaukti. Būti olandu ir nemokėti plaukti – du nesuderinami dalykai, nesvarbu: turi negalią ar ne. Bankininko šeimos vaikai lanko būrelius. Tėvas ir motina susiderinę parsiveža juos iš popamokinės veiklos, jei jie patys negali parvažiuoti dviračiu (dviratis Olandijoje – kone antra religija!). Tėvas, būdamas labai glaudžiame ryšyje su savo žmona ir vaikais, labai gilinasi į jų vidinį pasaulį, dėl to jis pozityviai žiūri į galimybę parsivežti vaikus iš užimtumo savo mašina: reikia nors pusvalandį individualiai pasikalbėti su kiekvienu vaiku, be brolių ar sesių ir be mamos. Teigiamas puses ši šeima mato vaikų pratinime prie darbo. Vakarais šios šeimos 17 ir 15 metų amžiaus dukros užsidirba prižiūrėdamos kaimynų vaikus. Pinigai nedideli, jie yra tik motyvacija vaikams, nes šeimai jų pakanka. Tačiau svarbiausia priežastis, dėl kurios tėvai leidžia vaikams dirbti, – įgyta patirtis. Vaikai, susidūrę su kaimynų vaikų įnoriais, jautriau supranta tėvus. Pavyzdžiui, paauglė dukra, prižiūrinti kaimynų vaikus (dirba, nors, kaip minėta, šeima pasiturinti), sako: „Dabar suprantu, kaip nelengva jums buvo mus auginti…“. Tėvai šalia savo tiesioginio sunkaus ir atsakingo darbo bei savarankiško 3 vaikų auginimo dar savanoriauja, nes tai neatskiriama visaverčio gyvenimo dalis…
Ninos istorija: pacientas+namų slauga+psichiatro pagalba=visavertis žmogus
Amsterdame susitikome su Nina, turinčia psichinę negalią. Čia pamatėme, ką išties reiškia pagalba namuose ir psichiatrinė slauga bei pagalba. Prie Ninos namų durų buvome įsitempusios, nes tikėjomės pokalbio, kuriame bus daug neaiškių, komplikuotų vingių. Nieko panašaus! Nustebino inteligentiškas veidas, daugybė knygų penkių kambarių bute, kuriame ji gyvena viena. Nina pusę kūno valdo labai sunkiai, bet vaikšto, puikiai kalba angliškai, rusiškai (šią kalbą mokėsi dėl savo įdomumo), noriai leidžiasi į gilias filosofines, pasaulėžiūrines diskusijas. Pacientė nuo paauglystės turėjo psichiatrinių problemų. Diagnozė jai neužvėrė kelių į gyvenimą, bet atvėrė galimybes mokytis, dirbti ir gyventi įdomų gyvenimą, aplinkiniams net nežinant, kad ji ligonė. Ji baigė mokslus, dirbo darbą bibliotekoje, palaikydama nuolatinį kontaktą su psichiatrine slauga. Būtent psichiatrijos specialistai jai padėjo labai gerai save pažinti, suprasti, kalbėti užtikrintai, atvirai pripažinti savo psichiatrines problemas ir ramiai, bet labai aiškiai jas įvardinti. Ji labai daug skaito, yra įdomi pašnekovė. Ji gauna namų slaugą, kuri grindžiama paciento įgalinimu ir puikiai atskiria tokį modelį nuo į darbuotoją orientuoto modelio, įvardija kineziterapines procedūras, kurias gauna, supranta jų prasmę ir poveikį. Progresuojant ligai, Ninai buvo pasireiškusi pirkimo manija. Kai pirkiniai ėmė viršyti galimybes, nedelsiant įsitraukė „skolų“ darbuotojas, kuris dirbo su pacientės apribojimais pirkimų srityje. Pacientė su humoru pasakojo, kokias jausenas ji išgyveno tada, kaip pamažu jos pasikeitė ir ji ėmė džiaugtis tokios darbuotojos buvimu.
Pokalbis su šia paciente buvo ypač įdomus, be įtampos ir labai aiškiai atskleidė, koks esminis skirtumas tarp modelio, kurio centre – pacientas, ir „kitokio“ modelio. „Kitoks“ modelis svarbiausiu dalyku mato „teisės aktuose ir darbo aprašuose“ nurodytas nesuprantamas instrukcijas darbuotojams. Šios instrukcijos realiai visokiais būdais blokuoja paciento galimybes ir didina jo neįgalumą…
Skolų darbuotojai
Olandijoje dažnai komandoje su socialiniais darbuotojais dirba ir skolų darbuotojai. Šios profesijos atstovai gilinasi, dėl kokių giluminių priežasčių klientai nesumoka mokesčių ir auga jų skolos. Kartais tai būna įgūdžių stoka, kartais dėl negebėjimo susitvarkyti su savo norais jie perka daugiau negu išgali, o po to nelieka pinigų būtiniausiems dalykams, kartais tai gali būti psichinės ligos išraiška, tam tikros pirkimo manijos. Kartais problemų gilumines priežastis atpažinti sunku. Pasakojo skolų darbuotoja atvejį, kai labai turtingas, prabangiai gyvenantis vyresnio amžiaus žmogus niekaip nemokėjo mokesčių, demonstravo savo aroganciją. Skolų darbuotoja nuosekliai ir kantriai aiškinosi situaciją, kol suprato, kad žmogui yra demencija, kurią jis nesąmoningai slepia. Identifikavus problemą, namiškiai ne tik sumokėjo skolas, bet ir kreipėsi dėl gydymo. Skolų darbuotojai turi teisę neleisti asmeniui pirkti norimų daiktų ar paslaugų, kurios yra brangesnės, negu jis gali mokėti. Ir niekas nereaguoja į kliento skundus, kad pažeidžiamos jo teisės – juk profesionalas dirba savo darbą ir priiminėja adekvačius sprendimas. Ir tai kitos institucijos palaiko. Pamažu klientas įsitikina, kad tai yra daroma jo labui.
Ir – apie… sveiką senėjimą
Dr. Hansas dalyvauja senyvo amžiaus žmones (šie žmonės yra labai aktyvūs), kuriems per 60 m., jungiančioje asociacijoje, turinčioje apie 800 narių, yra jos tarybos narys. Asociacija labai aktyvina senyvo amžiaus žmones, daug dirba skatindama sveiką senėjimą, o jos aktyviausi nariai yra taryboje. Jie labai rimtai atstovauja seniems žmonėms Savivaldybės taryboje. Kad Savivaldybės tarybos nariai geriau suprastų neįgaliųjų situaciją, Senų žmonių asociacijos taryba daro įvairias akcijas savivaldybės tarybos nariams (pavyzdžiui, kad suprastų aklųjų poreikius, organizuoja vakarienę tamsoje. Kiekvienas dalyvis turi išsikviesti padėjėją, kuri „mato“ infraraudonųjų spindulių pagalba).
…Čia pat – ir paslaugos seniems asmenims, gyvenantiems savo namuose. Robotas pjauna žolę. Parkinsonu sergantis išmintingas 88 metų senolis, buvęs gydytojas, trijų sūnų tėvas, kurį prižiūri žmona (namai visiškai pritaikyti žmogui su negalia), garsiai svarsto žiūrėdamas į žolę pjaunantį robotą, pamažu tardamas žodžius: „Aš nežinau, kas jį valdo ir kur sėdi tas, kuris jį valdo. Panašiai būna ir politikoje.“
Dr. Ramunė JURKUVIENĖ
Jūratė MAKAUSKIENĖ
Asmeninių archyvų nuotraukos.
na lietuviai irgi nėra iš kelmo spirti ir tikrai ne visi nori gyventi prastai arba iš pašalpų. žinau ne vieną moterį, kuri papildomai prie darbo daro grožio procedūras. galėčiau parekomenduoti patikimus kursus, jausitės stipriai pasiruošę pradžiai
Na tikrai skamba patraukliai toks paslaugų prieinamumas. Mes labiau linkę pirktis priemones internetu ir grožio procedūras darytis savo jėgomis, ypatingai pandemijos akivaizdoje. Na, bet jei būtų viskas vienoje vietoje už priimtiną kainą, tikrai būtų patogu ir manau verta dėmesio.
Asmeniskai pats buvau Olandijoje. Straipsnyje puikiai aprasyti keliones ispudziai ir eiga, man patiko !
Buvo labai įdomu sužinoti tai! Į Lietuvą tokie tobulumai ateis dar negreitai, tačiau kad kuo daugiau žmonių Lietuvoje kuo dažniau šypsotųsi ir maloniai bendrautų (kaip matyti nuotraukose), priklauso tik nuo mūsų pačių! Dėmesys žmogui – būtinybė!