Keliauti, pažinti žmones, kitų šalių kultūrą – buvusio marijampoliečio Artūro MKRTŪMIAN aistra, atvedusi jį prie kelionių įmonės įkūrimo ir idėjos įgyvendinimo. „Esu kurį laiką gyvenęs Kinijoje, Pietų Korėjoje, Portugalijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, o apkeliavęs turbūt ne vieną dešimtį šalių, neskaičiuoju to, tiesiog mėgaujuosi galimybe atrasti kažką naujo, – sako jis. – Dažnai kitose šalyse mieliau pabendrauju su vietiniais žmonėmis, nei aplankau kokį nors objektą.“ Artūro įkurta turizmo įmonė keliautojams siūlo labai specifinę programą – pažinti ir… įsimylėti Islandiją, šalį, kurią jis pats atrado jau nemaža pasaulio išmaišęs, bandydamas derinti darbus su pomėgius, pomėgius su darbais, kol galiausiai susipainiojo ir tarp jų padėjo lygybės ženklą – tuomet viskas (ir dėstytojo darbas su studentais universitete, ir kelionių vadovo, organizatoriaus) stojo į savo vietas.
Į Islandiją vyko uždarbiauti
Islandija Artūro kelionių istorijoje pirmą kartą sušmėžavo dar jam būnant studentu, tiesa, apie ją tuo metu žinojo tik iš geografijos vadovėlių ir išskirtinio domėjimosi šia šalimi tikrai nejautė. „Kaip ir dauguma studentų, – pasakoja Artūras, – ieškojau, kur ir kaip galima papildomai užsidirbti vasaros metu. Tuo metu, 2007 metais, mano geras bičiulis Tomas jau kurį laiką darbavosi Islandijoje, tad sulaukiau iš jo pakvietimo prisijungti darbuotis kartu. Ilgai nesvarstęs sutikau, o pasibaigus egzaminų sesijai susikroviau lagaminą ir jau sėdėjau lėktuve. Kelionė buvo tarsi į nežinomybę. Šalis tuo metu buvo nelabai kam žinoma. Apie ją informacijos internete buvo nedaug, tad susižavėjimo ji man nesukėlė. Kelionė mintyse atrodė tarsi darbo stovykla emigracijoje. Pirmyn stūmė tik mintis, jog užsidirbsiu pinigų, o ir padirbėti teks su nuolatiniu gerų emocijų užtaisu Tomu. Tuo metu jau buvau pakeliavęs ir matęs nemažai Europos, tačiau Islandija buvo pirmoji tolimesnė kultūrine prasme kelionė… Dabar galiu drąsiai sakyti, kad po Islandijos mane jau kelionėse sunku kuo nors nustebint…“
Pirmieji įspūdžiai: „Atrodė, kad nusileidau į Mėnulio žemę“
„Pirmoji kelionė įsiminė tikrai ilgam, nors pirmieji įspūdžiai atradimais toli gražu nekvepėjo, – pasakoja Artūras. – Skridau birželio pabaigoje. Ilgas skrydis su persėdimu, nuovargis, išlipi iš lėktuvo, o ten… +10 laipsnių (ir visa tai vasaros viduryje!), lijo stiprus lietus. Oro uoste pasitiko Tomo bendradarbis. Vykome į savo laikinuosius namus, vadinamus „Summer house“. Vaizdas niūrokas: lyja, šalta, aplinkui nė vieno medžio (NĖ VIENO!), lavos laukai, kurie toli gražu egzotika nekvepėjo: nei kalnų nei tarpeklių – nieko, tiesiog negyvenama teritorija (atrodė, kad nusileidau į Mėnulio žemę), o nuovargis tik sustiprino niūrias emocijas. Kita dieną – darbas. Ištisai lyja, vėjas… Atrodė, jog tai bus prasčiausiai praleista vasara…“
Pažintinė kelionė „islando akimis“ ir pirmieji VAU!
„Viskas pasikeitė po kelių dienų, – tęsia pasakojimą Artūras. – Atėjo savaitgalis. Islandas, pas kurį dirbome, retkarčiais pavežiodavo po salą parodyti apylinkėse esančias gražias ir lankytinas vietas, taip pat leisdavo naudotis savo automobiliu ir šalį pažinti patiems – užsipili kuro ir važiuoji.
Išaušo mano pirma pažintinė kelionė „islando akimis“. Tai turbūt buvo ta diena, kada aš įsimylėjau Islandiją. Tai nebuvo visų žinomos ir populiarios vietos (geizeriai ar populiariausi kriokliai), tai buvo turistų nelankomos vietos, kurios net žemėlapyje nebuvo pažymėtos.
Štai pravažiuoji kalną, pasuki į kairę ir, atrodo, kai jau nėra kur važiuoti, dar nuvažiuoji pora šimtų metrų, ir čia atsiveria koks nors tarpeklis, kurio niekas nesitiki. Tą dieną buvo mano pirmieji VAU! Labiausiai žavėjo tai, kad su kokiu entuziazmu minėtas islandas pasakoja apie savo šalį, su kokiu rūpesčiu ir pagarba žiūri į gamtą, tarytum tai būtų jo mama ar sesuo (beje, tai daugumos islandų bruožas).
Taigi pirmą kartą Islandijoje praleidau 2 mėnesius, o kelionės laisvu nuo darbo metu man įdiegė priklausomybę šiai šaliai.“
Nuo turisto – iki kelionių organizatoriaus
Darbai baigėsi. Artūras, grįžęs į Lietuvą, toliau tęsė studijas tarsi po eilinių atostogų. O štai Tomui gyvenimas pamėtėjo didesnių pokyčių. Finansinė krizė Islandijoje „išvijo“ iš šalies ne vieną emigrantą, taip pat ir Tomą, kuris grįžęs į Lietuvą pradėjo dirbti turizmo srityje, Artūrui vis sakydamas, jog jie dar sugrįšią į Islandiją. „Pamenu jo skambutį, – sako Artūras, – kuris tuo metu atrodė nereikšmingas, tačiau matant tai, kur esame abu dabar, tai buvo lūžio taškas. Pokalbis skambėjo maždaug taip: „Artūrėli, sukuriam Islandijos turistinę programą, aprašysime vietas, kur buvome, padėsime šią šalį atrasti keliautojams, apnakvyndinsime ten juos – mes juk galim parodyti tai, ko kiti net nežino!“ Tas mane labai „užkabino“. Mintis „vežė“ nuo to, kad bus proga aplankyti šalį vėl ir vėl. Na, taip viskas ir prasidėjo: sukūrėme programą, tapome kelionės vadovais vienoje iš turizmo kompanijų, pirma kelionė, antra… Laikui bėgant, keliautojų ratas vis plėtėsi, pradėjo ir kitos kompanijos samdyti mus kaip kelionių vadovus. O štai pernai įkūrėme jau savo įmonę!“
Taigi Islandijoje nuo 2007 metų Artūras reguliariai lankosi kiekvienais metais po keletą kartų, tad jau ir pats tiksliai nesuskaičiuotų, kiek kartų buvęs šioje šalyje.
Po Islandiją – automobiliu ir… pėsčiomis
„Mes keliautojams siūlome porą maršrutų, – pasakoja Artūras. – Pirmasis skirtas komforto mėgėjams, norintiems pamatyti gamtos įvairovę. Tai kelionė automobiliu po beveik visas populiariausias Islandijos vietoves ir dar keletas mažiau turistų lankomų vietų. Nakvynės patogiuose namukuose, bendros vakarienės su nacionaliniais valgiais bei gėrimais leidžia ir pailsėti fiziškai, ir praturtėti emociškai. Būtent šį maršrutą mes patys ir sukūrėme, juo pradėjome savo turistinius kelius, jį kiekvienais metais, remdamiesi žmonių atsiliepimais ir emocijomis, tobuliname, keliautojams mažiau įspūdingas vietas keičiame kitomis, siekdami sukelti didesnių įspūdžių. Šiame maršrute viskas: geizeriai, ledynai, tarpekliai, kriokliai, subalansuota pirmai pažinčiai su Islandija.
Taip pat galime pasiūlyti kelionę pėsčiomis. Šiuo maršrutu pradėjome vaikščioti remdamiesi „National Geography“ rekomendacijomis. Žurnalas maršrutą tituluoja kaip vieną iš gražiausių pasaulio maršrutų pėsčiomis. Tai kelionė tiems, kurie nori pažinti save, susilieti su gamta, atitrūkti nuo civilizacijos, pažinti gamtą. Kelionė reikalauja šiek tiek ir fizinių pastangų, tad jai reikia šiokio tokio pasiruošimo. Septynių dienų atotrūkis nuo civilizacijos – ne kiekvienam, mat gamta paruošusi visko. Dideli vėjai, lietus, saulė – tokios oro sąlygos sustiprina emocijas, einant per gražiausias Islandijos vietas, brendant per sraunias ledyno suformuotas upes ar leidžiant naktį šalia ugnikalnio. O žinant, kad didžioji maršruto dalis automobiliu nepasiekiama, sukuria ir palaimos pojūtį, kad ne kiekvienas gali pamatyti tai, ką matai pats.“
Islandija – gamtos mylėtojų šalis
Kelionė po Islandiją be kuriuo būdu įspūdinga, tačiau būtina visada žinoti, jog tai – ne poilsis tingiame Viduržemio pajūrio kurorte. „Aukštakulnius, suknelę ar kostiumą, keliaujant po Islandiją, reikėtų palikti namie, – sako Artūras. – Islandijoje civilizacijos paliestų vietų nėra daug (sostinėje gyvena beveik pusė šalies gyventojų – 125000 žmonių), visa kita – maži miesteliai ir kaimai. Žinoma, aptarnavimas ir turizmas stipriai išvystytas šiuo metu, tačiau šalis nėra perpildyta dangoraižiais ar kupina spalvotų istorijos vingių. Čia reikia važiuoti stebėti gamtos. O ji net ir mums vis pasiūlo pamatyti kažką naujo, nes nuolatos keičiasi.“
Žmogus, keliaujantis į šia šalį, pasak Artūro, turi nebijoti žemos vasariškos temperatūros. Islandijoje palmės neauga, vasarą maksimali temperatūra siekia vos +20 laipsnių, paprastai svyruoja tarp 10–18 laipsnių, visa tai papuošiant vėju ar periodiškai atsirandančiu lietumi.
„Aš visiems sakau, kad Islandija – ne pradedančiųjų keliautojų šalis, – patirtimi dalijasi Artūras. – Aplankius šią šalį, emocijų kartelė tikrai pakyla labai aukštai, todėl būna sunku surasti naują šalį, kuri ir vėl nustebintų. Dauguma keliautojų su mumis kelionės pradžioje sako: „Na, mes matėm visko ir kažin ar Islandija dar gali kažkuo nustebinti!“ O ji nustebina, ir kai kurie grįžta su mumis antrą kartą keliauti kitu maršrutu.“
Islandijos klimatas ir islandiška nuotaika
„Sunku apibūdinti Islandiją keliais sakiniais…“ – pripažįsta Artūras. Tai jauna sala, susikūrusi prieš 16–20 milijonų metų, skiriantis Eurazijos ir Šiaurės Amerikos tektoninėms plokštėms. Skilimo vietose atsiradę ugnikalniai besiverždami suformavo salą. Sala dėl savo aktyvumo nuolatos keičiasi. Pavyzdžiui, 1973 metais vienoje iš Islandijos salų 155 dienas besiveržiantis ugnikalnis išplėtė salos ribas 2 km2. Kitas faktorius, lemiantis gamtos pasikeitimus, yra greitas ledynų tirpimas. „Kai kiekvienais metais atvažiuoji į ta pačią vietą ir matai to tirpsmo pasekmes, – sako Artūras, – iš tiesų pasidaro liūdna. Kai kurie smulkesni ledynų pokyčiai matomi net ir po 2 savaičių. Kiti smulkesni pokyčiai susiję su atšiauriu klimatu, dideliais vėjais ir žemės drebėjimais – nuskyla uolos, atsiveria plyšiai ir t.t. Dėl sąlygiškai šaltų (iki +20 laipsnių šilumos) vasarų ir ilgų, vėjuotų, tamsių žiemų augalija labai skurdi, ji sunkiai atsigauna, tad islandai saugo savo gamtą kaip niekas kitas, ten netgi žolė yra vertybė, nes ištrypus takelį praeiti žmonėms žolė toje vietoje atsigauna tik po 5–10 metų.
Islandija yra prie pat šiaurės poliarinio rato. Tai reiškia, kad dienos ilgumas per metus kinta praktiškai nuo visiškos dienos birželio pabaigoje iki visiškos nakties gruodžio pabaigoje, o temperatūra būdinga šiaurietiškoms šalims. Islandija – ugnikalnių šalis. Joje pilna garuojančių geoterminių šaltinių, kurie formuoja mikroklimatą. Šiaurinius krantus skalauja Arkties vandenynas, pietinius – šiltoji Golfo srovė, kuri sušvelnina žiemos temperatūrą. Taigi toks junginys, kai vidus verda, o išorė šąla, oras maišosi tarsi mikseryje, ir turime tai, kad sala yra vėjuota ir kupina kritulių šalis, žiemos šiltos (nuo +5 iki -10 laipsnių), tačiau pilnos kritulių, pridėkite nostalgiją saulei žiemą bei norą užmigti naktį vasarą ir gausite tai, kas vadinama Islandijos klimatu ir islandiška nuotaika. Žinoma, tokie veiksniai ir padaro šią šalį nuostabia ir unikalia, kuri traukia sugrįžti vėl ir vėl. Beje, dėl „draugiško“ klimato, uodų ten tiesiog nėra.“
Pernelyg greitai iš akmens amžiaus – į vieną iš šiuolaikiškiausių valstybių
Kaip maitinasi ugnikalnių šalies žmonės? „Šiais laikais islandų maistas praktiškai panašus kaip ir visame Vakarų pasaulyje: ant grilio kepti steikai, kepta aviena, žuvis – daugiausia menkė, lašiša, vištiena, visa tai valgo su geoterminiuose šiltnamiuose išaugintomis daržovėmis, – pasakoja Artūras. – Islandai, gyvendami šalto klimato šalyje, mėgsta sočiai pavalgyti. Žiemą maistas tampa dar ir pramoga, kuri praskaidrina nuotaiką tamsiomis dienomis.“
„Islandai, – dalijasi savo žiniomis apie Islandijos istoriją keliautojas, – kilo iš norvegų tautos, kai jie išsikraustė iš Norvegijos, ieškodami laisvės nuo tuometinio norvegų karaliaus. Visą laiką jie buvo arba danų, arba norvegų priespaudoj, kuri „melždavo“ ir taip menkus islandų resursus. Ne visi atvežti gyvuliai priprato prie salos klimato, tad šiandien laukuose besiganančius galite pamatyti arklius, avis ir karves. 
Dėl sunkaus klimato islandai žemdirbyste nelabai galėjo užsiimti. Gyvulininkystė ribota, tad žuvininkystė tapo pragyvenimo šaltiniu ir prekybos objektu, o žvejyba buvo labai pavojingas darbas ir daug žmonių negrįždavo iš žvejybos. Kodėl? Pirmiausiai jie nemokėjo plaukti (kaip išmokti, kai vandenynas šaltas, o baseinų nėra?), antra, žvejyba buvo vykdoma tik žiemą, kai didžiausi vėjai ir aplinkui tamsu. Islandai neturi jokių resursų: medžio nėra – nėra malkų, šilumos, ugnies ir net maisto paruošimo, mediena visa būdavo renkama vandenyno pakrantėje, rąstai būdavo srovių atnešami iš Norvegijos ir net Sibiro. Toliau – nėra molio – nėra ir plytų, nėra puodų. Statydavo jie viską akmenimis ir apdėdavo žolės sluoksniu. Taigi galite įsivaizduoti namus be langų arba su minimaliais langais, siauromis ir mažytėmis durimis. Šviesos, šilumos nėra, žvejyba žiemą pavojinga ir aplinkui – besiveržiantys ugnikalniai. O dabar pabandykite įsivaizduoti, ką jie valgydavo. Taip, jie valgydavo nekeptą ir nevirtą maistą – arba džiovintą, arba fermentuotą. Puodai buvo iš banginių stuburo slankstelių, o šaukštai – iš ožkų ragų. Tokiomis sąlygomis jie gyveno praktiškai iki šaltojo karo pradžios, kada amerikiečiai pradėjo steigti Islandijoje savo karines bazes, o su bazėmis atsirado infrastruktūra, elektra, keliai, automobiliai, pramonė ir t.t., ir 
visa tai – beveik prieš 100 metų. Taigi, jeigu trumpai manęs paprašytų apibūdinti islandų žmones ir kultūrą, pasakyčiau taip: maža tauta, kuri stengėsi IŠGYVENTI sudėtingomis gamtos sąlygomis ir kuri pernelyg greitai išaugo iš akmens amžiaus į vieną iš šiuolaikiškiausių valstybių.“
Į Islandiją – iš oro
Artūras, kiekvieną kartą leisdamasis į kelionę po Islandiją, stengiasi pažinti ten kažką naujo. „Laisvu metu mėgstu paskraidyti – tiesiogine šio žodžio prasme, – sako jis, – esu aviacijos bendruomenės narys, tad šiemetinė Islandijos atradimo tema – dangus. Kiek oro sąlygos leis, noriu apžiūrėti šalį iš oro: praskristi ten, kur nėra kelių, o žmogui nueiti užtruktų keletą dienų.“ Tikėtina, šis siekis bus įgyvendintas. Kaip ir daugybė naujų, susijusių su šį žmogų užbūrusia Islandija.
Asmeninio Artūro Mkrtūmian archyvo nuotraukos.
Aplankyti šį ar kitus nuostabius pasaulio kampelius paprasta ir smagu keliaujant kemperiu, o vienas geriausias kemperių nuomos kainas galima rasti apsilankius Puikūs Kemperiai.
Žaviai atrodantis kraštas!
Žavesys!