„Mes einam jauni lyg pavasarį upės,
Kol Nemunas savo krantuos nesustos…
Kovoti ir kurti, jei reiktų, ir mirti
Už ateitį naują lietuvių tautos.“
/Poetas, partizanas Benas Labėnas-Kariūnas/
Lietuvos partizaninio karo istorija paženklinta ne tik didvyrišku pasiaukojimu vardan laisvės, bet ir skaudžiomis netektimis su išdavystės ženklu.
1949 m. kovo 7 d. Daugų valsčiuje, Kalesninkų miško bunkeryje, du poetai nušovė trečią, Dainavos partizanų apygardos laikinąjį vadą (pavadavo A. Ramanauską-Vanagą), Benediktą Labėną-Kariūną. Šios MGB operacijos pasekoje buvo sunaikinti du partizanų bunkeriai.
Kazimieraičio rinktinės štabo bunkeryje žuvo keturi partizanai, tarp jų rinktinės vadas Dzūkijos partizanų legenda – rinktinės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas.
Partizanų puolimo operaciją organizavo LSSR, MGB 2-ojo skyriaus viršininkas plk. Počkajus ir MGB Vidaus kariuomenės 34-ojo šaulių pulko vadas plk. Voroninas.
Poetą partizaną B. Labėną-Kariūną nušovė du poetai: Kostas Kubilinskas (agentūrinis pseudonimas ,,Varnas“) ir Algirdas Skinkys – ,,Vilnis“. Į partizanų gretas prasismelkę poetai buvo kaimynai iš to paties Rūdos kaimo (Vilkaviškio apskr.).
Kaip galėjo poetai nužudyti poetą? Sakoma, kad poetai gyvena jausmais, ne protu. O jausmo pasekmę lydi du keliai, dvi pusės: Šėtono ir Dievo. Šėtonas veda į didybės maniją, liguistą pripažinimą arba pasiūlo idėją, dėl kurios galima padaryti bet ką. Priklausomai nuo aplinkybių, žmoguje viršų paima ir viena ir kita.
Kalba dokumentai
Iš laiko tėkmės gan lengva samprotauti, filosofuoti. Tad leiskime kalbėti to laikmečio dokumentų ir mūsų dienų įžvalgomis. MGB (Valstybės saugumo) dokumentas (kopija).
MGB Alytaus apskrities darbuotojų aktas apie Dainavos apygardos štabo bunkerio sunaikinimą ir Benedikto Labėno-Kariūno žūtį.
Aktas
Lietuvos SSR Alytaus apskrities ir valsčiaus, Žemaitėlių k. 1949 m. kovo 7 d.
Mes, žemiau pasirašę: MGB Alytaus apskrities skyriaus tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas leitenantas Aksionovas, taip pat MGB apskrities skyriaus operatyvinis įgaliotinis vyr. leitenantas Lebedevas, MGB kariuomenės 34-ojo šaulių pulko bataliono vadas kapitonas Zujevas, Alytaus apskrities Kalesninkų miške suradome kruopščiai užmaskuotą Dainavos banditų apygardos vado bunkerį, kuriame buvo likviduotas banditas, slapyvardžiu Kariūnas, Benediktas Labėnas, Jono sūnus, kilęs iš Lazdijų apskrities (…). Toliau išvardyta paimti daiktai. Paėmus iš bunkerio aukščiau nurodytus daiktus, bunkeris buvo susprogdintas.
Dainavos apygardos partizanų laikraštis ,,Laisvės varpas“ (1949 m. rugpjūčio 17 d.)
Bolševikų provokatoriai (apie K. Kubilinsko išdavystę)
,,Raudonasis okupantas, norėdamas suduoti tautai bei Sąjūdžiui kuo didesnį triuškinantį smūgį, deda didžiausias pastangas į partizanų eiles įterpti savo agentus-provokatorius. Būdinga, kad savo agentais okupantai pasirenka iš pačių lietuvių tokius asmenis, kurie išdavikišką provokacinę veiklą labai rūpestingai maskuoja tariamu patriotiškumu, tautiniu sąmoningumu ir neapykanta tarybinei valdžiai. Visuomenei bei sąjūdžiui tokius provokatorius susekti gana sunku, nes jie jokiais veiksmais, galinčiais juos išryškinti, nepasirodo. Panašios rūšies išgamomis buvo Kostas Kubilinskas Kubilius ir Algirdas Skinkys (abu gimę Vilkaviškio apskr. Gižų valsčius, Rodos k. (turi būti Rūdos k., A. Žilinskas), kurie Nepriklausomybės metais priklausė ateitininkų organizacijai, pirmojo bolševikmečio laikotarpyje leido rotatoriumi dauginamus antitarybinius laikraštėlius (,,Žaibai“, ,,Naujieji žaibai“, ,,Vasario 16-oji“ ir t.t.). Vokiečių okupacijos metais rašė antitarybines satyras (plačiausiai žinoma K. Kubilinsko-Kapso ,,LTSR – Eltesera“) patriotiniais motyvais eilėraščiai ir t. t. Pirmaisiais antrosios bolševikinės okupacijos metais jie priklausė taip vadinamai Jaunųjų rašytojų sąjungai, bet MVD susekus jų pirmykštę veiklą, buvo iš jos su triukšmu išmesti. Raudonosios jaunųjų rašytojų sąjungos susirinkimuose ir tarybinėje spaudoje jie buvo iškolioti kaip dekadentizmo šalininkai, tarybinės valdžios šmeižikai, nacionalistai. Jiems įsibrovus į sąjūdį ir čia atlikus išdavikiškus – provokacinius darbus, paaiškėjo, kad visa tai buvo iš anksto MVD suplanuotas manevras, kuriuo lietuviškoje visuomenėje turėjo būti sukeltas įspūdis, jog šie abu parsidavėliai tikrai yra ,,lojalūs“ Nepriklausomos Lietuvos siekimams ir idealams, o šiuo metu – pavergtos Lietuvos vedamam pasipriešinimui. Tokiu būdu Kubilinskui ir Skinkiui turėjo būti parengta dirva įsibrauti į sąjūdį.
Po šio paruošiamojo darbo, norėdami ,,išvengti“ tariamų ,,persekiojimų“, Kubilinskas ir Skinkys su specialiu MVD uždaviniu atsiduria Rudnios valsč., Varėnos apskr., kur abu pradeda mokytojauti. Savaime suprantama, jog jie pasirodė gyventojų ir mokytojų trape kaip dideli tėvynės mylėtojai. Įsigiję vietos gyventojų ir laisvės kovotojų partizanų pasitikėjimą, jie palengva tokį pasitikėjimą įgyja ir Dainavos apygardos vadovybėje. Tai buvo pagrindinis tikslas, kurio jie, MVD pavesti, ištisus metus atkakliai siekė.
Patekę į vieną Dainavos apygardos vadaviečių, 1949 m. kovo 7 d. jie klastingai nužudo laikinai ėjusį Dainavos Apygardos vado pareigas Kariūną, sprunka į Alytų, ir iš ten atvykus MVD-istams (apie 40 sunkvežimių), buvo vienu metu pultas apygardos ir vienos rinktinės vadavietės. Beviltiškame apsupime didvyriškai kaudamasis, išsprogdinęs vadavietę, nelygioje kovoje krito rinktinės vadas Žaibas su trimis partizanais. Priešas už tai užsimokėjo keturiasdešimties MVD-istų gyvybėmis.
Remiantis patikrintomis žiniomis, abu bolševikų provokatoriai šiuo metu randasi Vilniuje ir retkarčiais Kaune, tačiau kruopščiai slėpdami savo nusikalstamų darbų pėdsakus ir norėdami išvengti bausmės, atrodo, jog nuolatinės gyvenamos vietos neturi.
Dainavos apygardos štabas įspėja visus gyventojus. Šių partizanų krauju susitepusių išdavikų saugotis, nes jie lietuviškos visuomenės tarpe (ypatingai Vilniuje ir Kaune) gali bandyti tęsti savo išdavikiškąją provokacinę ardomąją veiklą.
Provokatoriai žmogžudžiai Kubilinskas ir Skinkys tikėjosi išsprogdinti Dainavos Apygardą iš vidaus ir palikti be vadovybės decentralizuotus dalinius, su kuriais MVD-istų gaujoms būtų lengviau kovoti, nei su vienos vadovybės organizacija, valdoma apygarda.
Deja, šie niekšingi pardavikai turėjo apsirikti. Tiesa, Kariūno, Žaibo, ir su juo buvusių vyrų netekimas yra skaudus, nes jie buvo vieni geriausių kovotojų, tačiau Apygarda, pergyvenusi jau ne vieną nelaimę, pakėlė ryžtingai ir šią paskutiniąją. Žaizda buvo sunki, bet nemirtinga. Šiandien jiems galbūt pavyks MVD-istų apsaugoje išsislapstyti, bet rytojus, kuris neša mirtį bolševizmui, atneš kartuves ir visiems pakalikams, tarp jų Kubilinksui ir Skinkiui. Lai būna jie tuo tikri.
PASTABA. Dokumentai skelbti Gintaro Lučinsko rašinyje ,,Karininkas, partizanas poetas Benediktas Labenskas-Labėnas (1918–1949 m.)“. Žr. Terra Jatwezenorum. Istorijos paveldo metraštis. 2020 m. Nr. 12. 2 d. psl. 60.
Nuotraukoje – Dainavos apygardos vadovybės nariai (trečioje eilėje iš kairės): Vaclovas Voveris, Jurgis Krikščiūnas, neatpažintas asmuo, Adolfas Ramanauskas, Sergijus Staniškis, Jonas Kučinskas (spėjama). Kiti neatpažinti. Apie 1948 m. Nuotrauka iš leidinio „Lietuvos partizanų valstybė“, V., 2019, p.184.
