Apie cerkvės stačiatikiams statybą kalbų ir planų būta dar 1850 m. Jau rinko sklypą, net nupirko kažkiek medžiagų, bet jokių darbų ir nepradėjo, nes čia neįsikūrė karinis dalinys. 1863 m. sukilimas nugąsdino caro valdininkus ir jie nusprendė mieste dislokuoti gausesnes, o ne policinę priežiūrą atlikusias, karines pajėgas.
Šiaurinėje miesto dalyje, Degučių kaimo ir vadinamojo Tabūno teritorijose, prie mišku apaugusio giloko upelio, po 1863 m. pastoviai tarnybai įsikūrė caro armijos kareiviai, kurie iškirto miškelį ir pastatė medines kareivines (į šiaurės rytus nuo dabartinio „Sūduvos“ stadiono). Karininkai norėjo turėti ir prabangią cerkvę, kurios projektą 1873 m. paruošė apskrities inžinierius Valerianas Feliksovičius Rybarskis. Šiam projektui įgyvendinti prireikė vos ne trisdešimties metų.
Rytinėje Varšuvos kelio dalyje, beveik ant Šešupės kranto, 1888 m. pastatė karinės įgulos cerkvę, tūriais nedaug didesnę už dabar stovinčią kapinėse. Tas raudonplytis pastatėlis, pakeitęs religinių statinių „rūbus” ir virtęs sandėliu, išstovėjo apie šimtą metų ir buvo nugriautas jau po 1990 m. Kai kurių caro armijos karininkų prisiminimuose teigiama, kad dar vieni stačiatikių maldos namai stovėjo priešais kareivines, kairiajame Šešupės krante. Vienoje to laikmečio nuotraukoje matyti, kad Kumelionių kaime būta aukšto bokšto, kurį galima priskirti ir armijos įgulos cerkvei, ir ten veikusiai plytinei. Deja, prasta nuotraukos kokybė neleidžia daryti tvirtesnių išvadų.
1894 m. prie pietinės berniukų gimnazijos rūmų dalies „prilipdė“ nedidelę cerkvę, kurioje netilpo net dvi klasės, nors valdžiai statyba kainavo net 4000 rublių. Kad gimnazistai katalikai jos nevengtų, viduje pakabino katalikiškus Gerojo Ganytojos ir vėliau ir Marijos paveikslus. Apie stačiatikių cerkvės statybą pietinėje gimnazijos rūmų pusėje rašė to meto spauda: „Prelegentas (patsai direktorius) pastatė ant pirmos vietos, kaip didžiausią dalyką, isz kurio „privalo džiaugtis visi Senapilės gyventojai – stačiatikiai“ – naujai daromą cerkvę gimnazijos mūruose. Ta cerkvė, kaip išgarsino pranešimai, jau turinti savo pasakyti (o dėl ko nereikia pasakyti – nežinia). Įtaisymas cerkvės prie gimnazijos kasztuos 4000 rublių“. Šis priestatas 1955 m. buvo įkomponuotas į paaukštintą gimnazijos pastatą, tačiau miestiečiai vis tiek nesunkiai suprato, kad architektai nevykusiai paslėpė buvusius maldos namus. Todėl apie 1965 metus šis statinys buvo dar geriau užmaskuotas, įrengiant jame klases. Deja, ir šiandien nesunku (ypač žiūrint iš vakarų ir pietų pusių) įžvelgti cerkvės kontūrus ir jos išskirtinę puošybą.
Apie XIX a. 8–9 dešimtmečiais Bažnyčios gatvės pradžioje veikusią miestiečiams skirtą cerkvę vaizdingai prisiminimuose pasakoja amžininkas, visuomenės veikėjas Vincas Šlekys: „Pradžios mokyklą pradėjau lankyti 1879 m. Mokykla buvo Marijampolės miesto, bet lankėme daugiausia mes, kaimiečių vaikai. Mokykla buvo toje pačioje vietoje (dabar – Bažnyčios g. 42), kur ir šiandien yra – netoli bažnyčios. Tik tada mokykla buvo viename namų gale (tame nuo bažnyčios), o kitame gale buvo cerkvė. Gale cerkvės prie šaligatvio buvo įkastas stulpas, kur ant skersinio buvo pakabinti trys įvairaus didumo varpeliai, kuriuos sekmadieniais ir šiaip rusų šventėmis skambindavo savotišku rusišku būdu. Buvo ir kita miesto mokykla, bet niekas iš kaimiečių vaikų į ją nėjo“. Įdomiausia V. Šlekio prisiminimuose tai, kad pirmą kartą nurodoma tiksli stačiatikių cerkvės vieta.
Deja, netalpi cerkvė jau netenkino valdininkų ir karininkų poreikių – susirūpino naujos cerkvės statymu. Specialiai sudaryta komisija ėmė ieškoti vietos naujai statybai. Vienas tarpukario Marijampolės laikraštis rašė: „Krautuvių savininkai („ilgakromio“ – B.M.) anais laikais užsiprašė už krautuvių išpirkimą 50 000 rublių (250 000 Lt). Komisija, nesutikdama su tokia didele pinigų suma, kreipėsi į Ministerių kabinetą, prašydama nusavinti ilgąsias krautuves. Žydelis N. turėjo sklypą toje vietoje, kur dabar yra įgulos bažnyčia (dabar Šv.Vincento Pauliečio bažnyčia – B. M.). Jis pasiūlė 111 pėstininkų pulko Ūkio dalies viršininkui pulkininkui leitenantui Zaruckiui nupirkti cerkvei šitą sklypą ir nuo nusavinimo atsisakyti“. Pirmą kartą miesto planuose šios būsimos cerkvės, dedikuotos carui Aleksandrui III, kontūrai pažymėti 1884 metais.
Nors tarp statinio plytų buvo rasta ir tokia, kuri turėjo įspaudą „London“, tačiau neverta abejoti, kad buvo mūrijamos vietinės Pabaigų plytinės plytos, kurias gamino nuo Kalvarijos gimęs verslininkas pavarde Londonas. Fasadas išsiskyrė virš jo kylančiu aštuoniakampiu varpinės bokštu. Frontone pritvirtino užrašą: „Taikdario caro Aleksandro III garbei“ (jo valdymo metais pradėta rūpintis statyba). Kitas stogo vietas saikingai dangstė cerkvėms įprasti „svogūniniai“ kupolai. Šis „rusiškų plytų“ rišimo stiliaus pastatas puikiai derėjo prie aplinkinių pastatų. Deja, darbai strigo. Ir tik kai 1898 m. į Marijampolę atkėlė 111 Dono pėstininkų pulką, jo vadas Aleksiejus Besonovas, surinko iš karininkų 7000 rublių, statybos pajudėjo. Visi darbai kainavo 25 000 rublių.
Išsamiau aprašyti cerkvės statybą ir jos interjerą reikėtų atskiro straipsnio.
Pagrindinę miesto cerkvę pašventino 1901 m. rugpjūčio 13 d., o galutinai įrengė tik 1906 m. Tiesa, interjerą tvarkė ir vėliau. Cerkvėje tilpo tik 150 žmonių.
1907 m. pastatė mūrinę vienanavę stačiatikių koplyčią kapinėse; ji tituluota Šv. Trejybės vardu. Raudonų plytų bokštas aukščiu išsiskyrė visoje kapinių teritorijoje. Pastato vakarų pusėje buvo įrengta penkiakampė absida, kurią aprėmino arka, paremta piliastrais. Tarpukariu jos veikla merdėjo ir atgijo tik apie 1931 m. 1961 m. valdžios sprendimu buvo visiškai uždaryta, o liturginiai reikmenys išvežti į Rygą bei Vievio cerkvę. Atkūrus nepriklausomybę, koplyčia ilgai restauruota, o nuo 2006 m. veikia ir turi cerkvės titulą.
Visos čia išvardintos cerkvės veikė iki Pirmojo pasaulinio karo.
Benjaminas MAŠALAITIS
Įdomu, laukiam dar panašių straipsnių.Ačiū