Sena išmintis, teigianti, jog barzda nedaro filosofo, mūsų laikais skambėtų taip: joks aukštosios mokyklos diplomas ar užimamas aukštas postas nesuteikia žmogui teisės vadintis inteligentu. Bendrašakniai žodžiai – intelektas, inteligencija, inteligentas, intelektualas – atveria duris į nejutiminio suvokimo sritį. Tai sudėtinga tema, kurią gvildena „Mūsų savaitės“ skaitytojams savo giliomis įžvalgomis jau seniai pažįstamas Marijampolės ligoninės gydytojas kardiologas Vitas VYŠNIAUSKAS:
„Intelektas, inteligencija, inteligentas, intelektualas – visa ši panašiai skambančių žodžių seka kyla iš lotyniško žodžio „intellegere“ (intel-lego, lexi, lectum – mokyti, mąstyti, suprasti). Intelektas (lot. intellectus – suvokimas, supratimas, prasmė) – nejutiminio pažinimo gebėjimas. Tai ne tai, ką mes matome, girdime, uodžiame, ragaujame, liečiame ir po to tiksliai, preciziškai atpasakojame, piešiame ar refleksiškai kūno judesiais, grimasomis, įvairiausių tonacijų garsais išreiškiame. Čia turi būti įjungta smegenų žievė, prasidėti sudėtingas, vis dar ne iki galo suprastas mąstymo procesas. Tik pro šį didingą ir magišką pažinimo konvejerį praėjęs produktas taps intelektualiniu. Taip rasis literatūros, muzikos, dailės, architektūros kvapą gniaužiantys, savęs link patraukiantys, išliekamąją vertę sugėrę kūriniai.
Su intelektu susijusios apraiškos – gebėjimas mąstyti, atsiminti, skaičiuoti, analizuoti faktus, pritaikyti žinias, kūrybiškai spręsti gyvenimo iššūkius. Intelektas lemia žodinį suvokimą, suvokimo lankstumą bei greitį, socialinius emocinius gebėjimus bei įgūdžius.
Žvelgiant istoriškai, artimoje praeityje buvusioje visuomenėje žmonės buvo skirstomi į darbininkus, valstiečius (kolūkiečius). Kaip tarpsluoksnis įvardijami inteligentai – išeiviai iš darbininkų ir valstiečių sluoksnio. Tai žmonės, igiję išsilavinimą (dažniausiai aukštąjį),užimantys atsakingas pareigas, valdininkai, partiniai veikėjai… Ten buvo ir tokių, kurių išsilavinimas „aukštasis partinis, nebaigtas pradinis“…
Natūraliai kyla klausimas – ar užtenka to, kad kišenėje turi išsilavinimo diplomą, užimi aukštas pareigas, kad taptum inteligentu? Žvilgtelėkime, ką teoretikai mąsto, ką jie laiko inteligentu.
Inteligentas (lot. intellegens, entis) – mokytas, išsilavinęs žmogus, šviesuolis, gebantis dirbti protinį darbą.
Iki 60–70 proc. žmogaus intelekto apsprendžia prigimtis, genetinė struktūra – tai, kas užkoduota genų grandinėse. Tik apie 30–40 proc. lemia išoriniai veiksniai: mokyklinis ugdymas, universitetinės studijos, kūrybingas darbas, šeimos ir/ar darbinė aplinka, tarpusavio santykiai. Neatsitiktinai sakoma, kad lengva žmogų iškeldinti iš kaimo, bet iš žmogaus vidaus išvaryti kaimą labai sunku. Bakalauras, magistras, daktaras, vadovas – tai dar nereiškia, kad inteligentas. Šie žodžiai nėra sinonimai. Tekę susidurti su žmogumi, kuris užima vadovaujančias pareigas, baigęs aukštąjį mokslą, tačiau pamatęs knygą skaitantį žmogų nustemba, suglumsta, pasineria į prostraciją, sustabarėja, tarytum būtų pamatęs ne knygą skaitantį, o užsiiminėjantį besticizmu (besticizmas – tai lytinis santykiavimas su gyvuliais). Ir tai kalbama ne apie psichikos ligonį, o apie žmogų vadovą, turintį aukštojo mokslo diplomą.
Neabejotina, kad intelektas yra vienas iš svarbių visuomenės vystymosi energijos šaltinių – ar tai progreso, ar tai trumpalaikio ar ilgesnio regreso.
Bet ar visada žmogus savo intelektą, gabumus nukreipia tinkamai? Istorija sufleruoja, kad ne. Gabūs mokslininkai dirbo Hitleriui: kūrė ginklus, tobulino tankus, patrankas, išradinėjo atominę ir vandenilinę bombas… Hitleriui pralaimėjus, apie 40 proc. mokslininkų emigravo į JAV ir ten sėkmingai dirbo. Vienas iš jų tapo JAV kosmoso užkariavimo strategu ir išradėju. Blogai tai ar gerai, kad be skrupulų, neatsižvelgdamas į ideologinę aplinką, žmogus kuria, dirba intelektinį darbą, vysto savo gabumus, gamina intelektinį produktą? Nėra tai nei labai gerai, nei labai blogai. Čia reikėtų taikyti ne tokį mąstymo ir vertinimo modelį. Turime patarlę: žuvis plaukia, kur giliau, žmogus eina, kur geriau. Neabejotinai tai tiesa.
Vėlgi pažvelkime į netolimą praeitį. Daug žmonių kariavo Hitlerio armijoje. Vieni priverstinai, kiti – savanoriškai, dar kiti – nesavanoriško savanoriškumo principu. Labiausiai nusikaltę susilaukė atpildo – gavo tai, ko buvo verti. Prabėgus beveik amžiui, girdime, kad už karo nusikaltimus teisiami senukai, sulaukę daugiau nei 90 metų. Manau, kad čia reikėtų taikyti Evangelijoje aprašytą taisyklę. Palikti tokius laiko teismui – kas bus kaltas, neišgyvens, kas nekaltas – sulauks garbingo amžiaus ir mėgausis gyvenimu,
Autoritariniai režimai verbuoja inteligentus. Išskirčiau kelias priežastis, kodėl kolaboruoja žmonės: a) gauna įvairių privilegijų, išskirtinumų, b) autoritoriai ignoruoja, neleidžia vystyti gabumus, c) režimai taiko represijas, to žmogus nepakleia ir galiausiai sutinka bendradarbiauti, d) kolaboruoja, kad atkeršytų už patirtas skriaudas, nepripažinimą.
Neabejotinai jauni inteligentai yra progreso varomoji jėga. Tačiau nereikia pamiršti, kad šiame procese egzistuoja priešybių vienybė ir kova. Jei jau darai naujoves, būk pasiruošęs viskam. Kelyje bus nesėkmių, nusivylimų, kirčių. Neįsijausk, kad kas vakarą už tavo darbą tau vienam didžiulėje salėje arijas gros simfoninis orkestras. Reikalams krypstant nepalankia eiga, reikia turėti savyje stiprybės nedejuoti, nemiauksėti kaip kačiukui, kuriam tarpdury prispausta uodega. Eiti pirmyn!
Ir dar. Angliškai intelligent – inteligentas, o intelligens – žvalgyba, protas, sumanumas, žinios, informacija. Manau, tai nėra atsitiktinis žodžių sąskambis. Jokiai žvalgybai – ar tai būtų KGB, ar Izraelio, ar JAV, Jungtinės Karalystės – kvaileliai nereikalingi. Tokiose tarnybose pageidaujami protingi, sumanūs, sukaupę žinių, sugebantys apdoroti informaciją žmonės.
Bala nematė, kokie ten bebūtų tie inteligentai – vienokie ar kitokie, ir vis dėlto išmintis pasiteisina savo darbais (Lk11 7.31–35)“.
