„Nemaniau, kad kada nors su tokiu laišku kreipsiuosi į visiškai nepažįstamus žmones, net nežinau ko tikėdamasis. Iš pažiūros tokie, kaip aš, vadinami laimės kūdikiais. Turiu viską: pavyzdinę šeimą, gražią, atsidavusią žmoną, du puikius vaikus, mėgstamą, gerai apmokamą darbą, idealiai sutvarkytą buitį, galiu sau leisti atostogų metu keliauti, kur panorėjęs. Rodos, ko dar reikia, kad jausčiausi laimingas? Užuot dėkojęs Dievui ir likimui, save pagaunu, kad gyvenu ne savo gyvenimą. Keista, tačiau savimi būnu tik labai trumpomis akimirkomis, kai… išduodu savo puikiąją, man atsidavusią žmoną, pas kurią grįždamas po eilinių nuotykių jaučiu neapsakomą kaltės jausmą, kurį „tirpdau“ gausiomis brangiomis dovanomis, gėlių puokštėmis. Stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su vaikais, esu visų jų žaidimų draugas, žmonai, kiek įmanoma, padedu buityje, tačiau tuo pat metu jaučiu, jog tai būčiau ne aš, mat dalis manęs rėkia bėgti. Tad retkarčiais ir pabėgu, kad vėl grįžčiau su tuo pačiu kaltės jausmu. Pavargau nuo tokio gyvenimo, pagaliau jaučiu kaltas prieš šeimą, kuri, manau, susidariusi tobulo vyro ir tėvo įvaizdį. Nežinau, kaip žmona reaguotų sužinojusi apie mano „paklydimus“ (beje, jei kokia nors detalė „išplaukia“, sugebu viską tobulai užglaistyti). Kartais pagalvoju apie skyrybas, tačiau šio žingsnio, tvirtai žinau, pats nežengčiau, nors norėčiau (ir tokia mintis ateina), kad žmona mane paliktų. Trumpai tariant, gyvenimo prasmės nematau, rodos, visai be priežasties…“, – „Mūsų savaitėje“ konsultuojančiai psichologei skirtame laiške rašo 47 metų amžiaus Dainius (Marijampolė).
Kai susiformuoja netikras „aš“
Psichologams pažįstama situacija, nes su tokiais išgyvenimais susiduria asmenybės, turinčios narcistinių bruožų: asmenybės, kurių tikrasis „aš“ kitiems yra nematomas ir nerodomas. Dažniausiai tikrasis „aš“ yra užslopintas nuo pat vaikystės, po truputį formuojasi taip vadinamas „false self“ (netikras „aš“), kuris padalina asmenybę į dvi atskiras puses. Kyla klausimas, kam ir kodėl taip nutinka? Viena vertus, tai dažniausiai iš prigimties jautresnių vaikų, turinčių lyg „tam tikras vidines antenas“, kurios nukreiptos į tėvų lūkesčių „pagavimą“, problema. Kita vertus, tai tėvų, turinčių narcistinių bruožų, auklėjimo problema. Kas yra tie narcistiniai bruožai? Tai tobulybės siekimas, noras būti įvertintam, pastebėtam, pripažintam, nededant daug pastangų. Tokios asmenybės turi jausmą, kad jos yra ypatingos, demonstruoja aukštą savivertę, siekia turėti geriausius daiktus, dažniau dėl to, kad būtų dėl to įvertintos, negu dėl to, kad jų reikia. Kiti žmonės jiems yra labiau dėmesio gavimo „priemonė“, „auditorija“ jų gyvenimo istorijoms išklausyti, negu iš tiesų rūpi kitas, jo jausmai ir kito gyvenimo patirtys. Tai galioja ir tokių tėvų vaikams: jų vaikai negali būti „paprasti“ – jie turi būti ypatingi, t.y. atitikti tėvų lūkesčius ir būti geresni, nei yra. Jautrūs vaikai tuoj pat pagauna tokius tėvų poreikius ir, norėdami pelnyti gauti tėvų dėmesį meilę, pradeda demonstruoti savo ypatingumą: išmoksta ilgiausius eilėraščius, šoka, dainuoja, vėliau pamindami savo prigimtinius poreikius, pavyzdžiui, ramiai leisti laiką skaitant ar sportuoti, bėgioti laike. Laimei, jei vaiko ir tėvų poreikiai sutampa. Jei ne, formuojasi netikras „aš“, tikrasis „aš“ užsislopina, bet neišnyksta. Jis lieka giliai viduje ir sukuria vidinės įtampos lauką, tai ilgainiui virsta vidiniu liūdesiu, kartais depresiškumu, išgyvenamu beprasmiškumu dėl savasties praradimo. Kartais tai pasireiškia vidurio amžiaus krize, kartais ir tokiais poelgiais, kurie aprašyti laiške. Tie poelgiai yra tarsi nesuprastas kerštas tėvams, kurio tada nebuvo galimybės parodyti, ir tas kerštas nesąmoningai perkeliamas kitiems, niekuo dėtiems.
Kaip susigrąžinti tikrąjį „aš“ ir rasti kelią į save?
Tai toks trumpas paaiškinimas, kas gali būti išgyvenamos beprasmybės arba, kitaip tariant, prarastojo „aš“ gedėjimas. Kyla klausimas: ką gi daryti, kaip toliau gyventi? Tokios asmenybės turi gilų gėdos jausmą dėl savo tikrojo „aš“, jiems baisu parodyti savo tikruosius poreikius, kadangi bijo būti atstumti, nepriimti. Taip buvo vaikystėje, ir lieka vaikiškas mąstymas, kad ir kitiems jų tikrieji norai nepatiks. Kartais verta surizikuoti ir atskleisti dalį savęs šalia esantiems, nes jie nėra tie, kuriems tikrasis „aš“ nepatiktų. Kartais galima pabūti tokiu tėčiu, kokiu norisi, o ne kokiu reikia. Pradėti leisti sau atskleisti savo pomėgius, kurie nebūtinai yra „prestižiniai“. Pasikalbėti su žmona, ko, jūsų akimis, galėtų stokoti jūsų santykiai, kad nesąmoningai norisi juos sugriauti, nes atvirumas kuria artumą. Atvirumas dabar gali daug labiau pasitarnauti dabar nei vaikystėje, kai reikėjo savo nuomonę, norus slėpti, nes tėvams jie nepatiko. Dabar jūs kur kas mažiau priklausomas nuo kitų, negu priklausomas nuo tėvų vaikas.
Jei tai nepavyksta, atskleisti tikrąjį „aš“ padeda psichoterapija, kurios metu ir atrandamas kelias į save.
Vilma VĖLYVIENĖ
Psichologė, psichoterapeutė
Kauno g. 60, Marijampolė,
tel. 8 686 59 554,
el. paštas: vilvel@yahoo.com
interneto svetainė: www.velyviene.lt
Nr. 36(40), 2013 m. rugsėjo 7-13 d.
