„Galvojau, kad sapnuoju ir niekaip neįstengiu prabusti: vaikštau po lauką, gyvenu name, miegu patogioje lovoje, galiu naudotis ir internetu, ir telefonu,“ – pirmąsiasdienas Alytaus Pusiaukelės namuose prisimena jau beveik du mėnesius čia gyvenantis Aurimas.
Antidepresantas – darbas virtuvėje
Ragaujant Aurimo keptą skruzdėlyną vyriškis atsargiai rinkdamas žodžius pasakoja apie viltis, dedamas į naują gyvenimo etapą: persikraustymą iš Alytaus pataisos namų, kur praleido trejus metus, ir tik tik pradėtus kulinarijos mokslus: „Esu baigęs buhalterinę apskaitą, bet prie keptuvių ir puodų būdavau prilipęs visada. O ir žmona nelabai gaminti mėgsta, tad maistą vaikams dažniausiai ruošdavau aš. Dabar radosi proga to išmokti profesionaliai“.
Kulinarija – daugiau nei pomėgis. Būtent maisto gamybą Aurimas vadina veikla, įgalinusia lengviau pakelti gyvenimo pataisos namuose kasdienybę. Dešimtmetį picerijų tinklo versle darbavęsis vyras prie įkalinimo įstaigos sienų pratinosi itin sunkiai. „Niekada neįsivaizdavau, kad gyvenimas gali susiklostyti taip. Apribotą laisvę atlydėjo depresija, nuo patirto streso prasidėjo žvynelinė ir kitos sveikatos problemos,“ – apie pirmuosius psichologiškai itin sudėtingus pusantrų metų Alytaus pataisos namuose atviraujavyriškis. Gyvenimą čia palengvino uolus darbas pataisos namų virtuvėje.
Ateitį mato Alytuje
Kulinarines subtilybes Aurimas mielai demonstruoja kitiems Pusiaukelės namų gyventojams. Čia į laikinus namus kasdien po darbų ar mokslų grįžta 13 nuteistųjų. Vyrai sugyvena draugiškai, drauge sėda prie pietų ar vakarienės stalo, padeda vieni kitiems, dalinasi darbus ir mokosi gyventi laisvėje. „Dalinamės kasdieniais rūpesčiais, išgyvenimais ir patirtimis, po savaitgalių – gausiais įspūdžiais iš namų. Tokia atmosfera labai motyvuoja,“ – pasakoja Aurimas, kaip vieną iš veiksmingiausių motyvuojančių priemonių įvardindamas savaitgalio „kelialapį“ susitikti su šeima, mylimais žmonėmis. Tiesa, tam būtina gauti leidimą, kuris suteikiamas tik laikantis pagrindinių Pusiaukelės namų taisyklių: dirbti arba užsiimti aktyvia mokymosi veikla, laiku grįžti, atlikti reikalingus buities tvarkymosi darbus, nevartoti alkoholio ar kitų neleistinų medžiagų.
Aurimui persikėlus gyventi į Pusiaukelės namus, šeima atsikraustė į Alytų, čia vaikai mins vietinės mokyklos slenksčius. Ir, nors ieškantis darbo jam teko patirti, kad stereotipai apie įkalinimo bausmę atliekančius asmenis yra itin gajūs, su šiuo miestu vyras sieja ir tolimesnius gyvenimo planus: „Noriu esminių pokyčių, galbūt pradėsiu savo verslą. Žinoma, Alytuje maitinimo įstaigų pasiūla yra gana didelė, bet pabandyti, manau, verta,“ – ateities veiklos gaires svarsto Aurimas.
Iš mokyklos – į Pusiaukelės namus
Grįžtant į gyvenimą laisvėje labai praverčia ne tik artimųjų, bet ir savo srities profesionalų – socialinių darbuotojų – parama, pagalba, patarimai. Pusiaukelės namų gyventojai apie čia dirbančias keturias socialines darbuotojas atsiliepia draugiškai. O ir darbuotojos teigiamai atsiliepia apie savo auklėtinius: „Nuo pat pradžių tikėjau šiuo projektu net tada, kai skeptikų radosi daugiau nei idėjos palaikytojų. Jau dabar matau, kad užėmus žmones tinkama veikla ir dalinantis žmogiškąja šiluma, ne tik stiprėja motyvacija, bet ir pasikeičia bendravimo kokybė,“ – sako metus Pusiaukelės namuose dirbanti socialinė darbuotoja Inga Jakimavičienė. Beje, prieš įsidarbindama Pusiaukelės namuose moteris dirbo su priešmokyklinio amžiaus vaikais. „Pusiaukelės namų gyventojai kaip dideli vaikai, kuriems reikalinga visapusiška pagalba,“ – juokauja.“
Nors gyvenant po vienu stogu nedidelių nesutarimų ir buitinių problemų neišvengiamai kyla, moteris įsitikinus: nėra namų be dūmų ir kasdieniai iššūkiai – visiškai natūralus dalykas. Svarbiausia – kalbėtis, išsiaiškinti ir susitarti.
Išmoksta rūpintis
Pusiaukelės namų gyventojai drauge švenčia ir didžiąsias metų šventes, mini gimtadienius, kitas reikšmingas sukaktis. Kai kuriems, šeimos ar artimųjų niekada neturėjusiems, tokios tradicijos – visiška naujovė, padedanti perprasti socialių ryšių svarbą, mokytis bendravimo subtilybių, kurti socialinį gyvenimą. „Pamenu vieną ankstų žvarbų rudens rytą netikėtai gavau žinutę „Būk atsargi, lauke slidu“. Ją parašęs žmogus per gyvenimą neturėjo kuo rūpintis ir – natūralu – tiesiog neišmoko to daryti, o ir poreikio nejautė. Tokios situacijos paliečia širdį, nes suvoki, kad esminiai pokyčiai žmogaus gyvenime pradeda vykti, o tu turi unikalią galimybę prie to prisidėti,“ – darbu Pusiaukelės namuose didžiuojasi I. Jakimavičienė.
Alytuje pagal Norvegijos modelį įrengtuose Pusiaukelės namuose gyvena 13 nuteistųjų. Jie džiaugiasi pagerėjusia gyvenimo kokybe: beveik visi dirba, savaitgaliais reguliariai lanko artimuosius, laisvalaikiu padeda miesto bendruomenei.
Nuotraukoje – Alytaus Pusiaukelės namai.
Kaip smagu, kad žmogus pataisos namuose iš tikrųjų viską apmąstė ir nugalėjęs stresą ir net žvynelinę, toliau siekia savo tikslų. Toks dalykas galėjo labai sugniuždyti.. O sugniuzdo ne vieną, jau vien žvynelinė viena kokia baisi gali atrodyti, kol nesusiimi savęs į rankas.