„Šokti pradėjo dar besimokydama Prienų rajono gimtojo Tartupio aštuonmetėje mokykloje, vėliau visą gyvenimą gyveno šokio apsuptyje. O baigusi Prienų vidurinę mokyklą, šoko Alytaus mechanikos technikumo (Alytaus kolegijos) jaunimo šokių kolektyve. Nuo 1971 metų dirba Marijampolės savivaldybės Igliaukos laisvalaikio salės renginių organizatore. 1974 metais subūrė šokių kolektyvą vėliau pavadinusi jį „Tryptuku“. Kolektyve buvo net trys įvairaus amžiaus šokėjų grupės, kuriose šoko apie pusšimtį šokį pamilusių šio krašto saviveiklininkų. Savo kaip choreografės ir kultūrinio darbo organizatorės meistriškumą kėlė mokydamasi Vilniaus kultūros mokykloje.
Jau eilę metų rengia tautinių šokių festivalį „Kai būrin jaunystė sueina“, į kurį kviečiami aplinkinių savivaldybių šokių kolektyvai. Ruošia temines programas, kūrybines stovyklas ir kalėdines vakarones Igliaukos miestelio bendruomenės žmonėms.
Jos vadovaujami šokių kolektyvai dalyvavo visose nuo 1980 metų Lietuvoje vykusiose respublikinėse dainų ir šokių šventėse, 1994 metų Pasaulio lietuvių dainų ir šokų šventėje dalyvauta su pagyvenusiais ir vyresnio amžiaus šokėjais, 1998 metais – su vyresnio amžiaus šokėjais ir jaunimu, 2003 metais – su jaunimu Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje. 2005 m. – su jaunimu ir jauniais, taip pat 2009 metais su jaunimu dalyvauta respublikinėje dainų šventėje, o 2012 m. – su merginomis, 2016 m. – su jaunuoliais šokta respublikinėje moksleivių dainų šventėje. 2013, metais – su jauniais ir jaunimu, 2007, 2014 metais – su jaunimu Lietuvos dainų šventėse. Šiais metais vykusioje respublikinėje dainų šventėje „Tryptuko“ šokėjai, taip pat dalyvavo ir tai buvo jau šešiolikta choreografės auklėtinių dainų šventė.
Šokių kolektyvai, su kuriais ji dirba, pažįstami tarptautinių folkloro festivalių dalyviams bei žiūrovams Vokietijoje, Norvegijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Vengrijoje. Igliaukos šokėjams teko garbė pristatyti Lietuvos šokio kultūrą ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje. Kai kuriose iš minėtų šalių koncertuota net kelis kartus.
Jos kūrybinio darbo sėkmė įvertinta respublikinių dainų švenčių metu vykusiuose šokių kolektyvų konkursuose – 1985 metais pagyvenusių tautinių šokių kolektyvų „B“ grupėje pelnytas „Geriausio kolektyvo“ vardas, 1997 metais respublikiniame suaugusių liaudiškų šokių kolektyvų konkurse „Pora už poros“ vyresniojo amžiaus šokėjai pelnė pirmąją vietą. Kiek mažiau sėkmingai respublikiniuose jaunimo, moksleivių ir vaikų tautinių šokių konkursuose dalyvauta 2004 bei 2009 metais“, – taip Lietuviškojo tautinio šokio choreografų enciklopediniame žinyne išleistame 2018 metais pristatoma, daugeliui tautinį šokį pamilusių Sūduvos krašto žmonių pažįstama, veikli kultūrininkė choreografė Magdelena SPŪDYTĖ-VENSKŪNIENĖ, jau 52 metus tiesiogine žodžio prasme „šokdinanti“ visą Igliauką. Jos vadovaujamiems šokių kolektyvams būdingas savitas, žiūrovams patinkantis tautinio šokio atlikimo stilius, tad jie visuomet yra laukiami įvairiose šventėse bei festivaliuose.
Daugiau nei pusės amžiaus kultūrinio darbo patirtį turinti moteris už prasmingą veiklą įvertinta įvairių apdovanojimų gausa, tarp jų bene reikšmingiausi, nusakantys šio žmogaus indėlį į mūsų krašto tautinio šokio tradicijos puoselėjimą, taip pat jaunuomenės meninį – estetinį ugdymą – Lietuvos kultūros žymūno ženklas, Lietuvos meno saviveiklos žymūno ženklas, šv. Jurgio, Marijampolės globėjo medalis.
Su Magdelena Spūdyte-Venskūniene pokalbiui susitikome rugsėjo pradžioje, praėjus vos kelioms dienoms po to, kai ji su savo kolektyvo šokėjais, po savaitę trukusios išvykos sugrįžo iš tradicinio „Mėlynojo deimanto“ folkloro kolektyvų festivalio „Roma in danza“, vykusio Italijos sostinėje Romoje. Sekančiais metais šis festivalis bus surengtas Meksikoje. Romos festivalyje be šokėjų iš Lietuvos dalyvavo šokėjai iš Ispanijos, Meksikos, Turkijos, Bulgarijos, Argentinos, Italijos.
Jo dienomis „Tryptuko“ šokėjai iš Igliaukos kartu su Marijampolės kolegijos istorinio šokio grupės „Reverence“, vadovaujamos Dainos Misiukevičienės, šokėjais pristatė lietuviškojo istorinio bei tautinio šokio meną, taip pat susirado naujų draugų tarp šokių kolektyvų iš kitų pasaulio kraštų. Su jais, be abejo, jei tik leis finansinės galimybės, bus stengiamasi palaikyti ryšius bei surengti bendrus pasirodymus. O Romoje vykusio šokių festivalio dalyviai žiūrovams demonstravo labai skirtingą šokio meną, kuriamą skirtingų šokio mokyklų, pradedant tautiniais šokiais, šiuolaikiniu šokiu ir baigiant baletu. Pagrindinė šio festivalio idėja – tautų bendravimas ir draugystė vardan taikos Žemėje.
Choreografė prisimena, kai dar tarybiniais laikais Igliaukos vidurinei mokyklai vadovavo Juozas Tamulynas, 1986 metais jai pasiūlė šokių mokytojos darbą. Tai buvo labai palanki terpė jos, kaip tautinio šokio specialistės augimui, atsirado galimybė įtraukti į meno saviveiklą moksleiviją ir taip išugdyti pamainą „Tryptukui“. Vaikai nuo mažumės buvo pripratinami prie tautinių rūbų ir skirtingai nuo kitų bendraamžių pamėgdavo šį apdarą. Buvo toks laikotarpis kuomet jai teko vadovauti net penkiems šokių kolektyvams. Neapleisdama pagrindinio savo darbo Igliaukos kultūros namuose renginių organizatore, Igliaukos A. Matučio vidurinėje mokykloje Magdelena dirbo net iki 2015 metų.
„Kai nori nuveikti ką nors prasmingo, lengva tikrai nebus. Pamenu, dar senesniais laikais kultūros namuose dažnai rengdavome įvairias temines vakarones. Tada žmonės buvo aktyvesni ir labiau nusiteikę tarpusavio bendravimui nei matome šiandien, tad į vakarones rinkosi noriai bei gausiai. Materialiai gyvenome kukliau nei šiandien, mums daug ko trūko, jau nekalbant apie kokybišką įgarsinimo ar apšvietimo aparatūrą. Net staltieses tekdavo iš namų savo atsinešti, kurias po renginio sulaistytas visokiais skysčiais būdavo gan sunku išskalbti…
Žinoma, į užsienio gastroles šokėjai tada važiavo retai ir tai tik patys žymiausi tarybinės Lietuvos kolektyvai. Šiandien tokią galimybę turi daugelis šalies meno saviveiklos kolektyvų, tik reikia susirasti dosnių rėmėjų namuose bei draugų svečiuose kraštuose.
Pinigai kultūrinės veiklos plėtroje visuomet vaidino svarbų vaidmenį, o šiais laikais ko gero ir esminį, todėl neatsitiktinai Igliaukos šokėjai įkūrę savo asociaciją pavadintą „Tryptukas“. Į jos sąskaitą banke visi prijaučiantys tautinio šokio populiarinimui žmonės gali pervesti procentą iš mokamų valstybei mokesčių. „Tryptuko“ šokėjai vykdo gan aktyvią koncertinę veiklą per metus dalyvaudami maždaug dvidešimtyje kultūrinių renginių įvairiuose šalies regionuose.
Tačiau noriu pastebėti, jog buvo ir prie socializmo gerų dalykų, kurių šiandien nebeturime, mat baigėsi tas socializmas ir visi savo darbuose turi dirbti rezultatui… Tarkim kolūkio valdžia visuomet nemokamai suteikdavo transportą saviveiklininkų išvykoms į koncertus, šokėjus be problemų išleisdavo iš darbo į dainų šventes Vilniuje, juos net paskatindavo ir šiaip daug lengviau spręsdavosi su kultūrine veikla siejami ūkiniai, organizaciniai klausimai, mat kultūra buvo smarkiai ideologizuota ir tarnavo valdžios vykdomai politikai“, – pasakoja pašnekovė.
Nusipelniusi Lietuvos kultūrininkė Magdelena Spūdytė-Venskūnienė, kurios ruošti šokėjai, kaip minėjau, dalyvavo net šešiolikoje respublikinių dainų švenčių sako, kad anksčiau dainų šventės nebuvo tokios prabangios, o dalyvių apranga buvo kur kas kuklesnė ir beveik vienoda nesvarbu kokiam Lietuvos kraštui jie atstovaudavo. Šiandien yra kitaip. Šokėjai iš Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos ar Suvalkijos apsirengę skirtingo stiliaus bei būdingais tam kraštui raštais papuoštais rūbais, skiriasi ir jų detalės. Bet, tačiau jei kalbėti apie lietuviško šokio choreografiją, tai ji patyrė pastebimą nuosmukį, nes „sumodernėjo“, taip sakant ir tuo atitolo nuo tradicinio lietuvių liaudies šokio. Tai kelia ne tik nuostabą, bet kartu nerimą dėl galimybės išsaugoti ateities kartoms lietuviškojo tautinio šokio autentiškumą. Matomai toks pokytis susijęs su jaunosios choreografų kartos atėjimu bei jos tautinio šokio įsivaizdavimu…
Su nostalgija Magdelena prisimena net septynias vasaras vykusias „Tryptuko“ šokėjų stovyklas prie Dusios ežero, ar Jurgežeriuose. Į jas šokėjai iš Igliaukos kartu su vadove važiuodavo dviračiais sukrovę visą mantą į juos lydėjusį vadovės vyro automobilį. Tai buvo nuostabus laikas, kai neapsakomai romantiškos išvykos sutelkdavusios ir motyvuodavusios šokėjų kolektyvą tolimesniam kūrybiškam darbui. Tarp kitko , kolektyvo šokėjų yra vedę tarpusavyje.
Dėl žmonių migracijos ne tik į užsienį, bet ir iš kaimo į miestą bei pastebimo gimimų skaičiaus sumažėjimo pastaraisiais metais, vis aktualesne problema tampa jaunimo pritraukimas dalyvavimui meno saviveikloje. Pasak vadovės, šiuo metu dirbančios su dviem tautinius šokius šokančių žmonių grupėmis bei viena retro šokių grupe jaunų žmonių norinčių savo laisvalaikį aukoti šokiui yra mažai. O kalbant apie „Tryptuko“ ateitį nerimą kelia tai, jog kol kas nėra jauno specialisto į kurio rankas galima būtų perduoti daugelį metų kantriai ugdytą šokių kolektyvą.
„Jaunimas mato koks tai sudėtingas ir dažnai nedėkingas darbas, mato ir valdžios atstovų požiūrį į kultūrininkų darbo sąlygų gerinimą nuo centro pakankamai toli esančioje Igliaukoje, tad juo visiškai nesižavi. Kuomet miestuose jau stinga šios srities specialistų, tai nukreipti juos darbui į kaimą praktiškai nebeįmanoma. Tad reiktų savalaikiai skirti pakankamai lėšų repeticijoms skirtų patalpų atnaujinimo darbams, nusidėvėjusio, bet būtino inventoriaus ir baldų įsigijimui. Juk niekas nenori šokti ant pūti baigiančių grindų ir salėje apipelijusiomis sienomis. Galbūt tai kiek pagerintų esamą situaciją…
Nenorėčiau būti piktu pranašu, bet jau netolimoje ateityje gali nutikti taip, kad su mano karjeros pabaiga baigsis ir „Tryptuko“ tautinių šokių kolektyvo veikla Igliaukos miestelyje, nebent patys šokėjai surastų specialistą pasiryžusį tęsti ir dauginti tai kas jau yra sukurta“, – nuogąstauja visą savo sielą tautinio šokio puoselėjimui paaukojusi choreografė Margelena Spūdytė-Venskūnienė.
Autoriaus nuotrauka ir nuotraukos iš asmeninio Magdelenos Spūdytės-Venskūnienės archyvo.
