Nors praėjo jau kelios dienos nuo itin pakilia, šventine nuotaika džiuginusios svečių viešnagės, tačiau Marijampolės socialinės pagalbos centro Kartų namų ir Socialinės globos namų gyventojai vis dar švyti nuo tos dienos prisiminimų, tarsi viešnios būtų palikusios džiaugsmo užtaisą.
Moterų „desantas“
Tos viešnios – tai grupė aktyvių, energija ir šauniomis idėjomis spinduliuojančių bei jas įgyvendinančių kauniečių ir marijampoliečių, dauguma – Kaune įsteigto Fotografuojančių moterų klubo narės. Jos, kaip pačios skelbia, fotografuoja GYVENIMĄ. Šįkart 30–50 metų moterys fotografavo gyvenimą globos namuose, tiksliau – žmones, dėl vienokių ar kitokių aplinkybių gyvenančius juose.
Ne paslaptis, kad „valdiškų“ namų globotiniai neretai būna gyvenimo problemų iš vidaus jau paženklinti, net ir sužaloti žmonės, daugelis savo mintis ir jausmus slepia giliai savyje, jau seniai pamiršę, ką reiškia džiaugtis. O į Marijampolę atvykusių viešnių „desantas“ ne tik priminė tai globos namų gyventojams, bet ir tarsi išprovokavo tą džiaugsmą, užkūrė emocijų židinį, įjungė įsivaizduojamą mygtuką „Šventė!”
Smagiausia, kad namus, į kuriuos atvežė didžiulę džiaugsmo ir šurmulio dozę, Fotografuojančių moterų klubo moterys pasirinko pačios – susirado savo iniciatyva. Marijampolės socialinės pagalbos centrui tereikėjo viešnias priimti, padėti globotiniams „norėti“ bendrauti.
Senjoros – modeliai
Atvykėlių komandą (iš viso 23 moterys) sudarė kirpėjos, vizažistės (makiažo specialistės) ir, žinoma, fotografės. Moterys pirmiausia puošė globotinius – kremais, pudromis ir dažais gražino veidus, darė šukuosenas, o paskui fotografavo portretams. Taip, taip, globotiniams pažadėta dar kartą nudžiuginti juos jų pačių portretais, priminsiančiais šventinę dieną. „Tuose portretuose atrodysime kaip artistės!“ – pakiliai kalbėjo puošniomis poniomis nors tą dieną virtusios senjoros. „Tai bus paskutinė mano gyvenimo nuotrauka“, – liūdesio gaidelę įaudė viena globotinė.
Viešnios su įvairaus amžiaus globotiniais bendravo visą dieną – nuo ryto iki pavakarės. Neskubėjo namo, kad savo planų sąraše padėtų atliktos užduoties pliusiuką. Nes ne dėl pliusiuko jos atvyko! Fotografuojančių moterų klubo narės teigė esančios laimingos tada, kai gali dovanoti gėrį, kurstyti džiaugsmą, uždegti ilgalaikę šypseną nuo liūdesio ar abejingumo papilkėjusiame veide.
Siekis – išguiti liūdesį
O globotiniai tikrai šypsojosi! Ir juokėsi, dairėsi, vertino, stebėjosi, komentavo – visai kaip bet kokios gražios šventės paliesti vaikai. Juk buvo smagu pasigėrėti ir savo, ir likimo draugų naujomis šukuosenomis, pamatyti save veidrodyje tarsi pajaunėjusius dešimčia metų, prisimintivėjavaikės jaunystės laikus.
Būtent toks viešnių užsiėmimas su globotiniais buvo tarptautinio projekto „Helpportrait“ (anglų k. – Pagalba portretas) žingsnis Marijampolėje. Ne vienus metus įvairiose šalyse gyvuojantis šis projektas skirtas fotografiją mėgstantiems žmonėms. „Skirdami savo laiką, techniką ir talentą, fotografai sukuria dalį džiaugsmo tiems, kam šiame gyvenime sekasi mažiau. Kas tie žmonės? Tai gali būti vieniši žmonės, vienišos mamos ar vieniši tėčiai su vaikais, daugiavaikės sunkiau besiverčiančios šeimos, našlaičiai, sergantys vaikai ar suaugę, karo veteranai, senyvo amžiaus žmonės ar… tiesiog liūdnas jūsų kaimynas. Tai žmonės, kurie negali sau leisti kokybiškų fotografijos paslaugų“, – rašoma minėto projekto iniciatorių programoje. Projekto dalyvių teigimu, ir tai yra visai paprasta – fotografuoji, padarai nuotrauką, pagamini portretą ir padovanoji jį nuotraukos savininkui. Bet kartu veikia ne tik fotografai, o ir kirpėjai, makiažo specialistai, stilistai (kad portretas būtų išskirtinis, nekasdienis), beje, dirbantys be jokio atlygio.
Emocijų pliūpsnis
Projekto dalyvės, viešėjusios Marijampolėje, dar papildė, kad kartu dovanojamas džiugus šurmulys ir geros emocijos puošiamiems ir fotografuojamiems žmonėms, didesnės savivertės jausmas. O kadangi „desantas“ Marijampolėje nusileido prasidėjus gruodžiui – šv. Kalėdų mėnesiui, tad jo veiklą minėto Centro darbuotojos, tądien pačios patyrusios vien teigiamų emocijų, pavadino Kalėdine pramoga, laukiant savo portreto.
„Mes tikrai tikėjomės, kad diena bus kitokia, kai kam – ir šventinė, tačiau kad bus tiek daug šviesių emocijų, mums buvo netikėta, – apie minėto projekto dalyvių dovanotą itin džiugią ir įdomią dieną kalbėjo Marijampolės socialinės pagalbos centro direktorė Vilma Ratkevičienė. – Visa tai patyrė per 30 mūsų globotinių – vaikų ir senjorų, neįgaliųjų. Senjorai ir jautėsi, ir atrodė neatpažįstamai atjaunėję!”
Direktorės pavaduotojos Vaidos Giraitytės teigimu, globotiniai iki šiol džiugiai tebekalba apie savo fotosesiją, o antras emocijų pliūpsnis turėtų siūbtelėti tada, kai fotografuoti modeliai paims į rankas savo portretus. Juk yra ne vienas žmogus, per visą gyvenimą taip ir neturėjęs savo portreto.
Ir išties, juk ne portretas, ne daiktas buvo didžiausia dovana globotiniams, o jų viešnių noras praleisti visą dieną kartu, dovanoti savo laiką ir iš širdies plaukiantį dėmesį, džiaugsmą, šilumą.
Keturkojis „specialistas“
Beje, viešnios dar buvo atsivežusios ir keturkojį draugą – šunį, specialiai apmokytą teikti geras emocijas, sustiprinti liūdnai nusiteikusio žmogaus motyvaciją. Tokie šunys yra pagalbinis gydymo, reabilitacijos būdas, kai norima pasiekti geresnės fizinės ir emocinės sveikatos, pagerinti pažintinius bei socialinius įgūdžius. Tai vadinama kaniterapija. Ji taikoma įvairiomis sunkiomis ligomis sergantiems žmonėms.
Tokį keturkojį „specialistą“ dabar pažino ir Marijampolės socialinės pagalbos centro globos namų gyventojai. Jie mielai lietė šunį, glostė, šėrė iš savo delno, džiaugėsi, kai šuo,lyg globėjas ar geriausias draugas,įsitaisydavo prie gulinčiojo lovoje ar sėdinčiojo ratukuose. „Itin džiugino šuns ir senelių pabendravimas, šilti prisiglaudimai – tai net graudino, nes tuo metu prigimtiniu gerumu spindėjo net ir tų senelių, kurie kasdienybėje labiau mėgsta atkreipti dėmesį į save kaprizais ir pastabomis, akys!“ – pastebėjo Centro vyriausioji socialinė darbuotoja Rasa Liškauskienė.
„Ačiū už jūsų atvežtą ir mums dovanotą šventę!” – kartojo globotiniai, pavakare išlydėdami nuo ryto atvykusias savo viešnias ir kviesdami atvykti dar kartą. O įstaigos bendruomenės vardu toms didžiulį džiaugsmą atvežusioms „fėjoms“ buvo padovanotas paveikslas, kuriame pavaizduotas gerumo sparnus plačiai išskleidęs angelas – gėrio ir laimės simbolis.
Vida KARALIŪNAITĖ
Vyto Ratkevičiaus nuotraukos.
Labai gražus ir reikalingas renginys! Šaunuolės to Klubo moterys! Bet susidariau vaizdą, kad globotiniai mažai panašių svečių sulaukia. Įsivaizdavau, kad globos namuose neretai lankosi įvairių mokyklų atstovai – rengia pasirodymus seneliams, koncertuoja. Ne??? Tada anksčiau vaikai būdavo dažnesni svečiai tokiose įstaigose – esu ir skaičiusi, ir nuotraukų mačiusi, ir pati moksleivius į senelių namus koncertuoti vedusi. O kur dar visokie suaugusiųjų meno saviveiklos kolektyvai!