Gervių rytas

Dažnai tenka stebėti laukuose stypčiojančias gerves, akimis lydėti jas skrydyje. O iš arčiau pamatyti gerves nėra taip paprasta – tai gana atsargūs paukščiai. Prislinkti nepastebėtam – jokių šansų, jos gal kiek mažiau baidosi automobilių, tačiau vos stabtelėjus vis tiek visada pakyla ir nuskrenda.

Balandžio pradžioje suplanavau šių išdidžių gražuolių fotosesiją. Darbo dienomis laisvą rytą surasti jokių galimybių, tad sulaukęs savaitgalio jau penktadienio vakare ruošiu įrangą – pasikraunu fotoaparato akumuliatorių, pasitikrinu kortelę, nusinešu į automobilį palapinę, miegmaišį, maskuojantį tinklą, stovą… Vietą palapinei išsirinkau prieš keletą dienų, tad jau žinodamas, kur ją statysiu, nueinu miegoti kiek anksčiau. Lengva pasakyt – padoriau įmigti taip ir nepavyko, jaudulys neleido, tad keletą valandėlių snustelėjęs dar prieš suskambant žadintuvui apie antrą valandą nakties jau geriu arbatą.

Dar kelios minutės, ir riedu į „susitikimo vietą“. Pamiškėje tamsu, o aš net žibintuvėlio neturiu, mėnulį lyg tyčia slepia debesys. Apgraibomis statau palapinę – visa laimė, kad iš vakaro pasitreniravau kambaryje… Užmetęs maskuojantį tinklą, susikraunu visą turtą vidun ir lendu pats. Trečia nakties. Tamsu. Tylu. Vėsoka. Su rūbais įsispraudžiu į miegmaišį ir snūduriuodamas laukiu saulėtekio. Kurį laiką tylu, bet dar gerokai prieš aušrą šalimais pradeda griežti kurapka, švintant į bendrą chorą jungiasi vis daugiau giesmininkų. Pirmi saulės spinduliai nušviečia tuščią lauką. Gervių – nė kvapo. Šalia palapinės karklo krūme kylančią saulę giesmele sveikina liepsnelė, kurį laiką per palapinės plyšį žiūriu į jos juodus akių karoliukus, bet – kaip apmaudu – ji tupi per arti ir per daug šone, kad galėčiau nufotografuoti. Jai nuskridus, vėl lieku vienas.

Pirmoji gervė pasirodo tik pusę aštuntos ryto, o tai reiškia, kad jos teko palaukti beveik penkias valandas… Bet vertėjo. Per fotoaparato ieškiklį stebiu atsargiai per dumbliną lauką link manęs žirgliojančią gervę, padarau keletą kadrų ir pastebiu, kad nelabai sėkmingai pasirinkau vietą slėptuvei – paukščius teks fotografuoti beveik tiesiai prieš saulę. Prisijungia antra paukštė. Keletą minučių pasistaipiusios aplink, gervės nuskrenda ir nusileidžia prie daug toliau bevarlinėjančių savo gentainių. Taip toli, kad net per ieškiklį vos įžiūriu siluetus… Ką gi. Būna ir taip. Palaukęs pusantros valandos, beveik nusiminiau… Pagalvojau, kad šiam rytui mano sėkmės limitas išseko, ir pamažu pradėjau vyniotis miegmaišį, mat saulės šildomoje palapinėje pradėjo darytis per šilta. Išsiblaškęs pažvelgiau į lauką ir nutirpau – visai greta palapinės dumblą knaibė pamiške atėjusių gervių būrelis. Nuotaika pasikeitė akimirksniu, ir nuo devintos iki dešimtos turėjau nepamirštamą gervių fotosesiją – fotografavau jas po vieną, poromis ir būreliais. Gražu stebėti jų atsargius judesius, tarpusavio santykius. Koks jausmas, kai gervė klykia atsisukus tiesiog į tave, kai įtaria pavojų, bet negali apsispręsti, kur pavojus slypi ir ar išvis tai pavojus… Jos priartėdavo ir vėl nutoldavo, saulei sukant savo ratą, pagerėjo ir apšvietimas. Prisijungiant vis naujoms poroms, gervių būrys vis gausėjo. Vienu metu gervės buvo aplink mane iš visų pusių, kur tik pasisukęs, mačiau jų ilgas kojas, nė kiek ne trumpesnius kaklus ir koketiškai papūstas uodegas.

Viskas baigėsi staiga. Pamiške vingiuojančiu keleliu praėjo žmogus. Ir visai nesvarbu, kad nuo gervių jį skyrė medžių juosta, kad iki paukščių buvo daugiau nei šimtas metrų… Visi paukščiai pakilo vienu metu, suklykė keletą kartų, apsuko ratą ir nuskrido ieškoti ramesnės vietos dienojimui. Gervių rytas baigėsi. Susivyniojau tinklą. Ardydamas palapinę, pastebėjau, kad tamsoje ją pasistačiau ant balos krašto – kojūgalis buvo vos per keletą centimetrų nuo vandens… Bet viskas baigėsi laimingai, kortelė pilna nuotraukų, o atmintis – įspūdžių.

Vaidas KARPAVIČIUS

Autoriaus nuotraukos.