Geležinę moterį į pasaulio kultūrizmo viršūnes veda geležinė valia

Tokių moterų, kaip daugkartinė Europos ir pasaulio kultūrizmo ir fitneso čempionatų bei prestižinių turnyrų nugalėtoja marijampolietė Elena Stasiukynienė (50 m.) yra nedaug. Tiksliau, vargu ar apskritai tokių yra. Pradėjusi sportuoti sulaukusi vyresnio amžiaus, be jokio sportinio įdirbio, patyrusi sunkią stuburo traumą, ji sugebėjo įsitvirtinti geriausių pasaulio kultūrisčių viršūnėje ir net neketina užleisti šių pozicijų. „Žinau, ko noriu ir ką galiu pasiekti“, – tvirtai sako sportininkė. Elenos siekis – iškopti į pasaulio kultūrizmo profesionalų lygos viršūnes.

Tik į priekį

„2012 metai man buvo pakankamai sėkmingi. Nepaisant to, kad jau penkerius metus rungtyniauju be poilsio, skųstis laimėjimais negalėčiau“, – džiaugiasi E. Stasiukynienė. Praėjusiais metais iš pasaulio ir Europos čempionatų ji parsivežė bronzą. Sėkmė Eleną lydėjo ir prestižiniame kultūrizmo čempionate Osle (Norvegija). Ten ji užkopė ant aukščiausio nugalėtojų laiptelio, o „Arnold Classic Europe“ varžybose Madride (Ispanija) užėmė 5 vietą. Asmeniniame gyvenime didžiausiu laimėjimu „geležinė“ Elena laiko sugebėjimą tarp intensyvių treniruočių ir darbo rūpintis savo vaikais, leisti juos į mokslus, sukurti jaukius namus. Vaikus ji uždegė meile sportui. Kūno kultūros akademijoje studijuojanti Agnė seka mamos pėdomis, sėkmingai dalyvauja kūno rengybos varžybose, o gimnazistas Jonas jėgas bando bokso ringe.

Elena mintyse dėsto būsimus planus. Pavasarį vyksiančiose varžybose ji nutarė jėgų neeikvoti. Kaupsis rudenį vyksiančiam pasaulio čempionatui. Penkiasdešimtmetį perkopusią moterį nustebina klausimas, ar ji neketinanti sustoti, juk, regis, viskas jau pasiekta. „Tiek įveikiau, į mane tiek investuota, todėl būtų neprotinga sustoti. Mano tikslas – kovoti dėl aukščiausių vietų pasaulio profesionalų arenoje. Galėčiau ir dabar registruotis, rungtyniauti, tokią teisę jau esu išsikovojusi, bet jaučiu, kad grumtis su pačiais stipriausiais dar nepribrendau, dar reikia paauginti raumenis. Nenoriu nuvažiavus į Ameriką tik pasėdėti ant suoliuko. Tai ne mano būdui, noriu patekti į geriausiųjų šešetą“, – nukerta sportininkė.

Sportuoti atvedė… negalia

E. Stasiukynienė treniruojasi geriausiu Lietuvoje tituluojamame Marijampolės kultūrizmo klube ,,Tauras“, pas tituluočiausią Lietuvoje trenerį Rinaldą Česnaitį. Vos prieš dešimt metų moteris sunkiai būtų patikėjusi, kad pasieks tokių aukštumų. Atėjo į sporto salę tik tam, kad padėtų sau. Po sunkios stuburo traumos ji kentė didelius nugaros skausmus. Diena prasidėdavo ir baigdavosi tabletėmis. Gydytojai nieko gero nežadėjo, kol pagaliau viena medikė Elenai patarė stiprinti nugaros raumenis sporto salėje. Iš pradžių sportuoti ateidavo susišvirkštusi vaistų nuo skausmo. „Jeigu man nebūtų patikę, tikrai nebūčiau iškentusi. Mane sužavėjo ir šio klubo atmosfera. Gal kitame klube būtų buvę kitaip ir nebūčiau atlaikiusi“, – neslepia įžymybe vėliau tapusi sportininkė.

Anksčiau niekada nesportavusi moteris šiandien tik juokiasi, prisiminusi pradžią. „Norėjau pabandyti, bet nežinojau, nuo ko pradėti. Buvau girdėjusi, kad Marijampolėje yra toks sporto klubas, kuriame ruošiamos moterys kultūrizmo varžyboms, kur viena kita atbėga patobulinti kūno linijų, aptirpdyti riebaliukų. Nutariau pabandyti ir aš. Bet ne riebalų tirpdyti. Tirpdyti nebuvo ką, buvau kaip šakaliukas. Iki tol net į galvą neatėjo, kad aš kada nors apskritai sportuosiu. Galvojau, tik pakilnosiu svarsčius, paklausysiu patarimų, kaip padėti sau, tuo ir baigsis. Pirmoji diena sporto salėje man tapo dideliu išbandymu. Beveik nieko neįstengiau padaryti. Dviejų kilogramų hanteliai atrodė tarsi dviejų tonų. Taip tęsėsi kokius tris mėnesius, kol įpratinau raumenis dirbti“, – prisiminė pirmuosius žingsnius sportininkė ir šiandien iš to juokiasi. Mat neįtarė, kad kiekviena diena sporto salėje jai įkvėps vis didesnį ryžtą.

Į varžybas išsiprašė

Pasitreniravus kelis mėnesius, klube prasidėjo sambrūzdis. Treneris ėmė burti komandą varžyboms. Skyrė savo auklėtiniams specialias programas, užduotis, jų treniruotės tapo kur kas sudėtingesnės, o Elena dirbo kaip dirbusi, savo malonumui. Būsimoji čempionė stebėjo iš tolo, kaip treniruojasi kiti, ir šiek tiek jiems pavydėjo. „Kodėl aš negalėčiau pabandyti?“ – kirbėjo pagunda. „Atėjau į klubą 2002 metais, o po dvejų metų jau varžybose dalyvavau. Išsizirziau trenerio, kad ir man skirtų specialias užduotis ir leistų ruoštis varžyboms. Treneris tuomet manęs mandagiai paklausė, ar aš suprantanti, kad žmonės sportuoti pradeda perpus jaunesni nei aš. Matyt, netikėjo, kad man pavyks, manė, kad pirmos varžybos bus ir paskutinės, kad pati atvėsiu. Bet išėjo atvirkščiai. Pirmos varžybos mane galutinai uždegė“, – juokėsi Elena.

Pasak Elenos, kultūrizmo sporte amžius nieko nereiškia. Jeigu turi sveikatos ir pinigų, už ką sportuoti, gali tai daryti kiek tik nori, kol pajėgi. Pasiekimai iš dalies priklauso nuo genetikos. Kitas ir dvidešimties metų būdamas nieko nepasiekia, kad ir kaip stengtųsi.

Pranoko svajonę

Pirmąjį trofėjų, Lietuvos taurę, iš varžybų Elena parsivežė 2004 metų rudenį. Pirmąsias varžybas sportininkė prisimena ne todėl, kad buvo sunku, kad būtų nepasirengusi, silpnesnė už kitas, o dėl jaudulio. Buvo nejauku ant scenos išeiti. Ar šiandien jau išaugo tą baimę? „Tam tikra prasme apsipratau, išmokau susikaupti, bet visose varžybose, kad ir kur jos vyktų, jaudulys išlieka. Tada buvo pirmos varžybos, nežinojau, kaip man seksis, o dabar jaudulys kitoks. Lietuvoje varžybose nebedalyvauju, nėra konkurenčių, o išvažiavus svetur nieko kito nelieka, kaip tik kovoti ir laimėti. Tad kaip nesijaudinsi?“ – šypsosi sportininkė. Varžybų iš pradžių buvo labai daug – 4–5 per sezoną. Be taurės retai sugrįždavo. Kuri per tiek metų iškovota taurė mieliausia? „Visos“, – juokiausi sportininkė, bet labiausiai brangina 2009-aisiais Italijoje vykusiame pasaulio moterų kūno rengybos ir kultūrizmo čempionate laimėtą bronzos medalį. ,,Tai buvo taip netikėta, į pasaulio čempionatą važiavau vos trečią kartą. Svajonių svajonė man buvo patekti į šešetuką. Pasisekė labiau. Grįžusi radau prezidentės Dalios Grybauskaitės atsiųstą sveikinimą. Toks dėmesys man apskritai buvo netikėtas. Buvau pagerbta už pavyzdžio rodymą jaunimui. Nors kitais metais Turkijoje vykusiame pasaulio čempionate buvau antra, bet šis laimėjimas man taip neįsiminė, kaip 2009-aisiais“, – neslėpė jaudulio Elena.

Įsimylėjusi kultūrizmą

10 metų sporte ir tiek pat kopimo aukštyn. Kas padeda? Anot sportininkės, padeda ne tik sunkios treniruotės, bet ir labai didelis noras sportuoti, matyti save besikeičiančią. Pasiekiama tai ne taip paprastai, kaip gali atrodyti iš šalies. „Žiūri į veidrodį ir lipdai save. Anksčiau treneris pasakydavo, stebėdavau, kaip jis rengia sportininkus, o dabar jau ir pati viską apie save žinau, esu viską išsieksperimentavusi. Kartais prašau trenerio, kad pasižiūrėtų į mane iš šalies, nes pats nepamatysi to, ką pamato kitas. Treniruodamasi aš visada perlenkiu lazdą, man atrodo blogai, reikia tobulinti, todėl treneriui dažnai mane tenka stabdyti, kad nesiimčiau per didelių krūvių. Nevienodai atliekant pratimus, galima sugadinti simetriją, estetiką. Turi save tobulinti taip, kad atrodytum lyg nukaltas“, – dalijosi atletiško kūno kūrimo metodika sportininkė.

Anot E. Stasiukynienės, ne ką menkesnė sąlyga, kopiant aukštyn, yra įsimylėti sportą, kuriuo užsiimi.„Jeigu man nepatiktų kultūrizmas, nieko nebūtų. Tai ne tas pats, kas paimti hantelius ir atlikti pratimą. Reikia mąstyti, kaip tą pratimą atlikti. Pirmiausia dirba smegenys. Susikaupimas turi būti milžiniškas. Per treniruotes nepastebiu, kas greta vaikšto, ką veikia, ką kalba. Visas dėmesys turi būti sutelktas į raumenį, su kuriuos dirbi. Kai atlieki pratimą, jauti, kuri raumens skaidula pradeda pratimą, o kuri – baigia. Jeigu nesusikoncentruosi, nieko nebus. Tas variklis, kuris mane veja nesustoti, yra didžiulis noras siekti vis daugiau. Dabar tiek pasiekta, kad apleisti būtų net neprotinga. Nesakau, kad nereikia užsispyrimo. Kai prieš varžybas lieka kokios dvi savaitės, jaučiu išsekimą ir nuovargį“, – neslepia sportininkė.

Drausmė – lyg armijoje

Anot Elenos, kultūrizmas visomis prasmėmis yra labai daug kainuojantis sportas. Labai daug kainuoja kūnui stiprinti reikalingi multivitaminai, papildai, kalcis, magnis, cinkas. Be jų bemat nusialintum. Šitomis brangiai kainuojančiomis priemonėmis sportininkus aprūpina rėmėjai. Maistu reikia rūpintis patiems. Elena mitybos režimo laikosi labai griežtai. Kad nekiltų pagundų, savo racione pasilieka tik ryžius, vištieną, kiaušinių baltymus, agurkus, Pekino salotas. Riebalų iš viso nevartoja. Kavos galima išgerti, arbata nepatartina. Anksčiau sportininkams kofeinas buvo draudžiamas, dabar neberibojamas. Kiek suvalgyti ryžių, priklauso nuo kūno masės – galima per dieną 50 gramų, o galima ir 6 pakelius. Pradėdama ruoštis varžyboms, Elena per dieną suvalgo 100 gramų ryžių, vėliau porciją didina. Per dieną galima suvalgyti 300 gramų virtos vištienos krūtinėlės. Valgo 5–6 kartus per dieną.

Ne mažiau nei maistas ir papildai reikalinga drausmė. „Reikia save labai įstatyti į rėmus. Drausmė turi būti kaip armijoje. Laiku reikia keltis, gultis, valgyti, pradėti treniruotes. Einu gulti apie vidurnaktį, 6 val. keliuosi, po rytinės treniruotės 20 minučių pamiegu. Paprastai 6–7 valandų miego man visiškai užtenka“, – dėstė savo dienotvarkę sportininkė. Elena ne tik sportuoja, bet dar ir dirba. Stipri moteris pamainomis dirba vienoje didžiausių Marijampolėje apsaugos tarnybų „Alga“. Tad prie sportinės dienotvarkės tenka derinti ir darbą.

Laiminga, nes rado savo vietą

Ar lengva derinti tokį intensyvų sportininko gyvenimą su asmeniniu? Elena įsitikinusi, kad nesunku, nes nuo to niekas nenukenčia. Su vyru išsiskyrė (sportas, anot jos, čia niekuo dėtas), vaikai įprato mamą matyti nuolat užsiėmusią. „Vaikai turbūt labiau stebėtųsi, jeigu nesportuočiau“, – juokiasi. Elena sako esanti labai uždaras žmogus, todėl nei draugų, nei kompanijų nepasigenda. Kaip ir pasisėdėjimų, per kuriuos tektų atremti pagundą vaišintis bei pašaipas, jeigu ko nors atsisakytų. Alkoholio ji apskritai nevartoja.

„Aš gerai žinau, kad kultūristės nėra laikomos grožio idealu. Tokias kaip aš dažnai pašiepia, esą mes panašios į vyrus. Jeigu man tai pasako vyras, iškart sumoju, kaip jam atsikirsti: „Parodyk man tą vyrą, į kurį esu panaši.“ Ir kritikas iškart užsičiaupia. Tokių kaip aš moterų tikrai nėra daug, tuo labiau Marijampolėje. Todėl man visai nesvarbu, kam patinku, o kam ne. Man svarbu, kad aš radau savo vietą“, – sako Elena.

KOMENTARAS

Rinaldas ČESNAITIS, Marijampolės sporto klubo „Tauras“ vyriausiasis treneris

Elena yra elitinė sportininkė, o tokių Lietuvoje nedaug. Nemažai pasiekusių auklėtinių turėjau ne vieną, bet Elena yra pati geriausia mano auklėtinė, labai valinga. Mes užaugome kartu su ja. Ji tobulėjo kaip sportininkė, o aš tobulėjau kaip treneris. Neabejotinas unikumas, nuo nulio pradėjusi ir tiek pasiekusi. Su tokiais žmonėmis malonu dirbti, aš juos vadinu nevienadieniais sportininkais. Ji atėjo ir pasiliko. Daug buvo sportininkų, kurie ateina, pabando, pabūna ir dingsta. Elena nepabėgo.

DOSJĖ

Elena STASIUKYNIENĖ

Gimė 1962 m. kovo 27 d.

Svarbiausi laimėjimai:

2012 m.

3 vieta pasaulio veteranių čempionate

3 vieta Europos veteranių čempionate

2011 m.

1 vieta pasaulio veteranių čempionate

2010 m.

2 vieta pasaulio veteranių čempionate

2009 m.

Lietuvos taurės laimėtoja

3 vieta pasaulio čempionate (per 55 kg)

4 vieta pasaulio veteranių čempionate

2008 m.

1 vieta Europos mišrių porų (su Dariumi Minkevičiumi) čempionate

Lietuvos mišrių porų (su Dariumi Minkevičiumi) čempionė

2 vieta Europos veteranių čempionate

8 vieta pasaulio čempionate (per 55 kg)

5 vieta pasaulio veteranių čempionate

2007 m.

1 vieta tarp moterų LKF reitinge

7 vieta pasaulio veteranių čempionate

11 vieta pasaulio čempionate (per 55 kg)

1 vieta Latvijos atvirajame čempionate

2006 m.

Lietuvos taurės laimėtoja

2 vieta Lietuvos čempionate

2005 m.

2 vieta Lietuvos taurės čempionate

3 vieta Lietuvos čempionate

2004 m.

1 vieta Lietuvos taurės čempionate

Ada ŠUKYTĖ

Klubo „Tauras“ nuotraukos.

Nr. 1 (5), 2013 m. sausio 5–11 d.